„Čia yra didžiausia mano gyvenimo svajonė, ir aš šią vasarą parašiau knygą“, – atsargiai bet džiaugsmingai apie busimą knygą bendraudama su 15min prasitarė žinoma aktorė. Knyga skaitytojus pasiekti turėtų dar šiais metais.
Pati B.Tiškevič juokauja, kad yra tikra savipagalbos knygų ekspertė. „Siekiu geriau pažinti save, savo emocijas, kitus žmones, mokytis bendravimo, noriu išmokti gyventi taip, kad šitas pasaulis man nekeltų problemų“, – kodėl mėgsta tokius skaitinius pasakoja ji.
O kokių knygų negali skaityti B.Tiškevič? Koks tas rašytojo krėslas ir kokios emocijos užplūsta rašant knygą? Kokias skaitytas knygas rekomenduotų garsi aktorė?
Jūsų dėmesiui – „15min knygos“ ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis su B.Tiškevič.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado knygos?
– Kaip tik šiandien ryte galvojau apie tai, nes žinojau, kad užduosite šį klausimą. Iš tikrųjų jos atsirado kaip didelis pagalbos šaltinis.
Aš pradėjau lankyti lietuvių mokyklą nemokėdama lietuvių kalbos. Aš panikavau, mama panikavo. Ir mano mamai viena labai išmintinga draugė pasakė: „Tu jai pirk knygas“. Ir mama iš tos panikos puolė pirkti knygas. Ir visą laiką, kai tik pasiekdavau ką nors mokykloje – gaudavau kokį dešimtuką ar kažkas pasisekdavo – mama iš karto mane vesdavosi į knygyną ir sakydavo: „Išsirink knygą“.
Man labiausiai patikdavo sakmės, padavimai, legendos, mitai – viską lietuvių kalba būdavau perskaičiusi. Tikriausiai per knygas aš ir išmokau lietuvių kalbą.
– O kokios knygas skaitote dabar?
– Dabar aš esu savipagalbos knygų ekspertė – man jos taip patinka. Ir aš vis galvoju – viskas, jau reikės jas atidėti į šalį ir pradėti skaityti grožinę literatūrą. Pabandau ir patraukia akį kokia knyga knygyne ir aš vėl ją paimu. Jos (savipagalbos knygos, – aut. past.) man labai patinka, nes siekiu geriau pažinti save, savo emocijas, kitus žmones, mokytis bendravimo, noriu išmokti gyventi taip, kad šitas pasaulis man nekeltų problemų (šypsosi).
– Yra žmonių, kurie visada šalia savęs turi knygą, kad radę laisvą minutę galėtų ją paskaityti. Kiti prieš miegą skaitymui skiria valandą ir pan. Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Aš irgi dažniausiai su savimi turiu knygą. Prieš metus atradau mobiliąsias knygas – tai jas irgi turiu. Aš visą laiką bijau nuobodulio – juk jei reikės kažko laukti arba turėsiu valandos pertrauką, aš jau galiu perskaityti dvidešimt puslapių. Ypač jei su draugais savaitgalį važiuojame kur nors, aš galvoju – o jei man bus su jais nuobodu arba pavargsiu nuo bendravimo, man būtinai reikalinga knyga.
Bet aš skaitau lėtai. Kiti žmonės, pastebėjau, greičiau skaito, aš labai lėtai – pasibraukiu ką nors, daug galvoju. Aš dažnai nesugebu susikoncentruoti ilgam laikui, tad skaitau, tuomet paskrolinu, kažką nusifotografuoju.
– Yra tekę skaičiuoti, kiek per metus perskaitote knygų? Ar tokiais skaičiavimais neužsiimate?
– Jei ir skaičiuočiau, atrodytų, kad per mažai – visada gali būti daugiau. Gal ne skaičiuje esmė. Aš daug knygų nepabaigiu skaityti: nelaiku patenka į rankas, neįdomu, neaktualu ir jas atidedu. O vėliau galiu grįžti po metų ar kelių mėnesių ir tai bus ta knyga, kurios reikėjo būtent tuo metu. Jei dėl tos kiekybės stengčiausi, tai kiekvieną stengčiausi pabaigti iki galo, bet taip nedarau.
– O jei reikėtų išskirti penkias geriausias jūsų skaitytas knygas – kokios jos būtų?
– Be abejonės, Alice Miller knygos. Tai psichoterapeutė, kuri labai daug rašė apie vaikystės įtaką tolimesniam žmogaus gyvenimui. Apie tai, kad visokios astmos, slogos ar bet kokie fiziniai negalavimai nėra tiesiog fiziniai negalavimai, tai kažkokie užslopinti jausmai, kuriuos mums reikėtų panagrinėti ir atkreipti į juos dėmesį. Ji pakeitė mano požiūrį į emocijas, žmogaus kūną.
Taip pat išskirčiau Romain Gary – man jis yra rašymo įkvėpimas, nes taip, kaip jis vaizduoja pasaulį, to protingo vaiko akimis, man yra kažkas nuostabaus.
Jeigu dar reikėtų rašytojo, kurio rašymo stilius man patinka, tai būtų lenkų poetė Wisława Szymborska.
Taip pat dar knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą ir kažkokį požiūrį į jį, yra Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“ – mano gyvenime ji labai tinkamu momentu atsirado ir taip „prarovė“. Aš visą laiką stengiuosi atrasti knygas, kurios „prarautų“ ir aš nežinau, kaip paaiškinti tą jausmą.
Ir dabar skaitau tokią knygą Julia Cameron „Kūrėjo kelias“ – atrodo, kad joje yra tokia dvylikos savaičių programa. Kiekvieną savaitę tau yra duodamos naujos užduotys, nauji klausimai, naujos mintys apie kūrybiškumą. Ši knyga man pradėjo „prarauti“: aš pradėjau piešti, išdrįsau eiti į dainavimo pamokas, nors man visi visada sakė, kad aš labai blogai dainuoju. Bet aš pagalvojau – jei aš ir blogai dainuoju, aš galiu dainuot, nes aš noriu. Ir tai nereiškia, kad aš lipsiu ant scenos ir dainuosiu, aš sau galiu dainuoti. Tai knyga, į kurią siūlyčiau visiems žmonėms atkreipti dėmesį. Bet sunku tai padaryti, nes knygynuose jos jau nėra. Bet kažkas sakė, kad Pasvalio bibliotekoje dar yra keli egzemplioriai.
– O šiuo metu tenka lankytis bibliotekose? Dažnai į jas užsukate pasižvalgyti knygų?
- Man labai patinka Vilniuje Adomo Mickevičiaus biblioteka – tas kvapas, bibliotekininkės, kurios ten dirba, ir kaip jos myli tą darbą. Visą laiką prie jų prieinu ir sakau: „Tai kokios knygos yra dabar populiarios?“. Ir mes jas aptariam, kartais būname nepatenkintos tuo, kokios yra populiarios, pasvarstome, kodėl būtent jos.
– Šioje studijoje Andrius Mamontovas sakė, kad negali skaityti Biblijos, Paulius Ambrazevičius gailisi skaitęs Paulo Coelho kūrybą. Ar yra tokių knygų, kurių jūs negalite skaityti?
– Aš nesu skaičiusi nei vienos Paulo Coelho knygos ir kai kiti iš jo šaiposi, norisi ir man kažkaip nusijuokt, bet ar aš turiu teisę šaipytis, jei nieko neskaičiau? Bet kadangi kiti sakė, kad jo kūryba banali, tai aš taip ir nepriėjau prie tų knygų. O gal man patiktų, jei atsiversčiau? Juk tai toks populiarus rašytojas ir tiek jo knygų yra parduota, tai gal ne veltui.
„Vienuolis, kuris pardavė Ferarri“ – nesugalvočiau imti. Man dar gal nepatiktų tie romanai, kurie kasose prie kramtomos gumos stovi. Biblija dar irgi nepatraukė, ir kokio mechanikos vadovėlio nepaimčiau, nes būtų labai nuobodu.
Man nepatinka, kai rašo sausai, kai pasakotojas pasitelkia tokį toną, tarsi kalbėdamas iš aukščiau – „aš jus pamokysiu, aš žinau daugiau“. Tai aš iš karto atitrūkstu. Man labai nepatinka net kai būna cinizmas ir kai yra toks įspūdis, kad rašytojas rašė knygą ir buvo su sukąstais dantimis ir spjaudėsi per juos – aš labai staigiai tai pajuntu ir knygą atidedu į šalį.
Kai tik pasiekdavau ką nors mokykloje – gaudavau kokį dešimtuką ar kažkas pasisekdavo – mama iš karto mane vesdavosi į knygyną ir sakydavo: „Išsirink knygą“.
Bet namuose tikrai yra knygų, prie kurių prieinu ir nutolstu. Pavyzdžiui, Williamo Goldingo „Musių valdovas“ – vis noriu perskaityti, vis įsimetu į kuprinę, bet kažkas ją ištraukia.
– Grįžkime prie jūsų minėtų savipagalbos knygų. Kokios tai knygos? Kaip išsirinkti gerą ir dėmesio vertą savipagalbos knygą?
– Visų pirma, mes gal turime kažkokių nors stereotipų apie tą savipagalbą, kad jau turi būti toks „lūzeris“, kuris visai nieko nesugeba, skaito ir galvoja, kad jis turi milijoną uždirbti.
Man patinka Alice Miller knygos, bet tai gal daugiau psichologinės knygos apie žmogaus psichologiją, iš ten gauni labai daug žinių. Tuomet Susan Forward knygos „Toksiški tėvai“ ir „Toksiški uošviai“ – šios knygos taip pat labai įdomios, pasakojančos apie bendravimą su žmonėmis.
Kaip išsirinkti gerą? Aš renkuosi pagal rašymo stilių. Čia yra toks niuansas, kurio aš negaliu apibūdinti, bet jei yra tas „flow“ ir tas žodžių minkštumas, o ne tik, kad „tu turi padaryti tą ir tą“, tai aš renkuosi „flow“, o ne dėstymą papunkčiui. Nei vienas iš mūsų nežino, kaip gyventi šį gyvenimą, aš tą supratau – niekas. Ir visi tik bando, jie sako: „Žiūrėk, aš pastebėjau tai, galbūt ir tau padės“. Tai jei autorius turi tokį priėjimą prie gyvenimo ir tos knygos, aš tada pasirenku jį. Bet jeigu kažkas rėkia, kad „aš žinau, kaip turi būti, ir tu dabar žinosi“, tai aš tada sakau: „Ne, iki“.
– Ar ateis tokia diena, kai mes išvysime Beatos Tiškevič knygą?
– Čia yra didžiausia mano gyvenimo svajonė, ir aš šią vasarą parašiau knygą. Man užtruko labai ilgai leisti sau rašyti, nes aš galvodavau, kad jei nerašau kaip Fiodoras Dostojevskis, Witoldas Gombrowiczius, Williamas Faulkneris ar bent jau kas nors paprastesnio, negaliu rašyti. Bet tikriausiai visi tie žmonės rašė tai, ką diktavo jų širdis, jų vidus, kas buvo jiems aktualu.
Man užtruko laiko, kad aš leisčiau sau rašyti apie tai, apie ką noriu, nepaisant kitų, ko jie tikėtųsi, ko lauktų ar norėtų.
– Ilgai užtruko kūrybinis procesas? Kokia tai knyga – grožinės literatūros kūrinys?
– Parašiau automechanikos vadovėlį (juokiasi).
Užtrukau tris mėnesius, bet man atrodo, kad visą gyvenimą, nes kiek laiko aš knygą dėliojau mintyse, kiek laiko kovojau su savimi ir galvojau – ne, aš tikrai šito nerašysiu. Kiek laiko ir pastangų man reikėjo, kad aš nueičiau iki kėdės, atsisėsčiau, atsidaryčiau „wordą“ ir pradėčiau rašyti. Atrodo, kad tai dviejų sekundžių reikalas, bet man tai užtruko kelis metus, kol aš nuėjau iki tos kėdės. Knygą parašyti ir lengva, ir labai sunku.
– Patiko ši rašytojos kėdė?
– Ten visokių jausmų yra. Jei reikėtų trumpai pasakyti, kaip atrodo knygos rašymas, pasakyčiau taip: tu sėdi neplauta galva, su nežinia kokiais rūbais ir kvepi nežinia kuo. Yra penkta valanda dienos, esi dar nevalgęs, bet tu toks pakvaišęs, rašai paklaikęs. Ir tada galvoji: aš esu šūdas, čia viskas šūdas, viskas blogai. Tada nueini iki sofos, atsisėdi... ačiū Dievui, kad mano draugas yra labai mane palaikantis ir jis sakydavo: „Taip, Beata, tu taip blogai jautiesi, bet tu rašyk“. Ir nukreipdavo mane atgal iki kėdės, o aš vėl tą patį darydavau. Tai toks sėdėjimas urve (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Mamontovas: žmonės, kurie neskaito knygų, nežino, kad jiems tai patiktų
