Kalbėti apie tai, kuo gyvename, atskleisti nepatogias temas, nepaprastus personažus, bet sykiu sugebėti pakilti virš kasdienybės ir vienadienių aktualijų – tai ir dar daug ką J.Ivanauskaitė darė puikiai.
Prisimindami šią unikalią asmenybę dalijamės jos bičiulių, artimų žmonių prisiminimais, publikuotais Dovilės Zelčiūtės sudarytoje knygoje „Jurga“.
Juodosios skrybėlės
Dalia Ibelhauptaitė
Jurga mano gyvenime buvo daug metų. Tačiau kartu laiką leidome ne dėl to, kad Ivanauskaitė – puiki rašytoja. Turėjome daug nepanaudotos energijos. Ji varė mus visus tuos 20 metų. Buvome bebaimės. Turėjom beprotiškų svajonių. Su ja gyvenime nesijausdavau išsišokėlė. O ji irgi nesijautė kitokia, būdama su manim. Tarp mūsų nebuvo jokio barjero, bet spinduliavo labai smarkus bendravimo intensyvumas... Mus siejo ir tai (aptarėme šiuos momentus tik vėliau susitikusios), kad niekuomet nesijautėme geltonplaukės ilgakojės gražuolės, aukštuomenės liūtės. Todėl mums reikėjo stiprios kitoniškos atsvaros. Ne tik nesibaigiantys naktiniai pokalbiai apie Japoniją, Kiniją (studijavom viską – knygas, paveikslus, mitus, muziką), svarbiausia – pašnekesiai ir svajonės apie kitonišką pasaulį. Juk neturėjom vilties, kad kada nors atsiras galimybė gyventi, tarkime, Londone. Svajojome apie nematomą pasaulio pusę. „Beatles“, plokštelės... Buvau nusipirkusi dvigubą italų muzikos plokštelių diską. Skolinau visam Vilniui, nes užleidęs tą diską jausdavaisi taip, tarsi būtumei prisilietęs prie Vakarų. Dabar tai atrodo banaliai, o anuo metu tie apsikeitimai buvo kaip mainymasis gyvybe.
Jurga jaunystėje nešiojo juodą vyrišką skrybėlę, juodai rengėsi. Vos susipažinusi su ja, juodai apsivilkau ir aš! Abi buvome juodos kaip varnos, tuo metu toks įvaizdis daug ką šokiravo, – tai dabar jau įprasta rengtis visaip, nieko nenustebinsi. Sklido gandas, jog Jurga rengiasi juodai, išreikšdama gedulą dėl nužudyto Johno Lennono. Eidavome abidvi, juodai apsivilkusios ir skrybėlėtos, į kavines, rūkydavom... Iš tų laikų likusi nuotrauka: užsidėjusios tas skrybėles nuėjome į fotoateljė ir nusifotografavome. Kai Jurga jau sirgo ir po daugelio metų vėl susitikome, ji panoro, kad mudvi dar sykį pasidarytume fotografiją su juodomis skrybėlėmis. Aš atsinešiau visą maišą skrybėlių iš „Bohemos“ ir mes nusifotografavome. Jos labai liūdnos, tos nuotraukos, jau žinojome, kad paskutinės...
Mums abiem visąlaik buvo įdomu ribinės situacijos, vaikščiojimas peilio ašmenimis. Tai labai siejo. Sugebėjome išplėšti iš gyvenimo maksimumą ir išsiveržti iš savo kiauto. Jurga buvo pasaulio žmogus. Rytų kultūra, Vakarų kultūra... Dabar visa tai žmonėms duota, nusipirkai bilietą ir važiuoji. Mes visur keliavome ir be legalaus leidimo.
Keturis dešimtmečius trukusi kelionė
Paulius Normantas
Jurga visuomet buvo bebaimė klajūnė, beveik klasikinio tipo keliautoja, nesvarbu, ar keliaudavo realiai, ar svajų pasaulyje. Ji buvo neįtikėtinai imli naujų kraštų, žmonių pažinimui.
Jurga buvo aistringa, impulsyvi asmenybė, esmę pagaudavo žaibiškai, greit užsidegdavo kokia nors idėja ir atkakliai, nepaisydama kliūčių, siekdavo ją įgyvendinti. Taip įgyvendino savo svajonę nuvykti į Tibetą, įkurti jo nepriklausomybės rėmimo fondą, tapti rašytoja; galėčiau paminėti daugybę kitų uždavinių, kuriuos išsikėlusi, ji atkakliai ėjo pasirinkta kryptimi. Kitas svarbus jos charakterio bruožas – individualizmas. Man regis, ji nemėgo ar nemokėjo dirbti kolektyve, todėl svarbiausią organizacinį darbą Tibeto rėmimo fonde beveik visuomet atlikdavo viena.
Jos atsidavimas idėjai tuomet tiesiog stulbino, o šiandien, visuotinio abejingumo, persisotinimo triukšmingais konfliktais, savireklama laikais, jis atrodo labai neįprastas. Tai liudija ilgos valandos, šaltomis žiemos dienomis praleistos įvairiuose piketuose su plakatais. Jos gyvenime buvo visko – aistringų dvasios polėkių, skaudžių nusivylimų, tačiau Jurga nepasiduodavo, buvo kovotoja, niekuomet, net po skaudžiausių nesėkmių, nemačiau jos nuleidusios rankų, po kritimų ji atkakliai keldavosi ir vėl iš naujo, kad ir dešimtą kartą, darydavo tą patį, kol pasiekdavo užsibrėžtą tikslą.
Kita vertus, jai visuomet buvo būdingas ir nuolatos stiprėjo laiko tėkmės jausmas. Jurga tarsi skubėjo gyventi, padaryti tai, kas jai atrodė svarbu. Griaudamas įvaizdį, kurį pastaraisiais metais siekia sukurti įvairūs „elito“ respektabilumą ir „rafinuotą gyvenimo stilių“ propaguojantys mūsų „turiningiausi“ žurnalai, galiu patvirtinti, kad viskas buvo kitaip. Jos gyvenimas tikrai buvo nelengvas, ir ne tik tais nepriteklių po Nepriklausomybės atgavimo metais. Jurga visuomet labai daug dirbo, griebdavosi įvairių dalykų, kad tik galėtų išgyventi ir praktiškai įgyvendinti savo svajas, kurioms tais menkų atlyginimų laikais reikėjo daug lėšų. Kiek reikėdavo taupyti, atsisakyti daugybės malonumų, norint, pavyzdžiui, nusipirkti kelionės lėktuvu į Himalajus bilietą, kiek patirti įvairių su formalumais, dokumentais, toli esančiomis ambasadomis susijusių rūpesčių.
Žvelgdamas į Jurgos nueitą kelią suprantu, kad savo orientalistinėmis ir humanistinėmis nuostatomis ji buvo unikalus mūsų kultūros reiškinys. Įtaigiomis Tibetui skirtomis savo publikacijomis ir knygomis Jurga mokė skaitytojus pagarbos kitoms tautoms, kitokioms kultūros tradicijoms, priartino prie Lietuvos šią autentiškos kultūros, civilizacijos dar nenuniokotą, bet kinų okupaciją priverstą kęsti šalį ir kartu daugelį jos aistringų knygų įkvėptų lietuvių paskatino ten nuvykti.
Reiškinys kerinčia šypsena
Rimvydas Valatka
Jurga buvo žmogus, apie kurį, kaip apie ginklus, galima pasakyti: nekonvencinis. Ji buvo tikrai nekonvencinis žmogus net 2007-ųjų mastais, ką jau kalbėti apie 1988-uosius.
Jurga neturėjo tos net protingas Lietuvos moteris ir vyrus iš vidaus naikinančios baimės: „O ką žmonės pagalvos?“ O koks skirtumas, ką jie pagalvos, jei aš nieko blogo nesirengiu daryti, – švietė įsitikinimu Jurgos akys.
Jurgai apskritai sekėsi sukelti davatkų ir šiaip šmikių neapykantą. Ne be reikalo vieną jos knygą politikai netgi buvo uždraudę pardavinėti šalia mokyklų. Po Jurgos mirties dauguma fariziejų ėmė giedoti ditirambus...
Skaitydamas jos tekstus žavėdavausi – kokie jie užbaigti.
Užtekdavo pamatyti užburiančią jos šypseną, ir bet kokie šešėliai išsisklaidydavo. Jurga buvo toks atviras žmogus, sakyčiau, atviros visuomenės etalonas, jog pykti ant jos galėjo tik davatkos ir teisuoliai (jų ne tiek jau mažai turime). Normalus žmogus Jurgą galėjo tik mylėti.
Jurga, bent jau man, buvo šis tas daugiau nei jos romanai ir kelionių knygos. Reiškinys. Gal neperdėsiu sakydamas, kad visas jos gyvenimas buvo kūryba. Net ir savo mirtį Jurga sugebėjo paversti viltį žadinančia kūryba – netrikdančia, neužgaunančia. Priešingai, pakeliančia.
Tokia netipiška ir ryški
Kęstutis Navakas
Tokia netipiška ir kartu ryški buvo ši rašytoja, kurios įvairialypį palikimą pats laikas pradėti demitologizuoti tiek skaitytojams, tiek kritikams. O tai nėra taip paprasta, kaip ir vieni, ir kiti manytų.
Tiesą sakant, nežinau, kaip ją vertinti. Apibūdinti pora sakinių nesiimčiau. Galiu tik galvoti, svarstyti, prisiminti. Manau, jog vietiniame kontekste tai buvo visiškai unikali figūra.
Dėmesio centre ji buvo nuo pirmųjų knygų, net nuo pirmosios publikacijos „Nemune“. Prisimenu tą laiką ir tuos tekstus. Tekstai deramo įspūdžio kažkodėl nedarė, juose glūdinti laisvės bei kažkokios prohibicinės anarchijos dvasia – darė. Bet labiausiai žavėjo pati autorė. Tapatintis su rašytoja Žemaite nesinorėjo niekam, o su rašytoja J. Ivanauskaite – veik visiems.
Kalbant televizininko kalba, Jurga buvo absoliutus formatas. Visai ne kokia nors konjunktūrine prasme. Jos pasakymai pasižymėjo ypatinga laisve. Tačiau tie pasakymai visada buvo kultūringi, nekupiūruotini, atsakymai į klausimus tikslūs, su sava dramaturgija – pradžia, kulminacija, aiškia pabaiga, o toks gerai temperuotas kalbėjimas rodo aiškų ir aštrų protą, nuovoką ir savivoką, be to, norą gyventi harmoningai bei kūrybingai. Taip, regis, ji ir gyveno.
Nė kiek neabejoju turiningomis vidinėmis mūsų moterų rašytojų biografijomis, o Jurga sugebėjo nugyventi dar ir išoriškai turiningą gyvenimą. Šiek tiek apie jį rašė spauda, šiek tiek ji pati, šiek tiek liko nutylėta. Ir telieka, kam norėjo – pasakojosi. Svarbu, jog neišmėtė savęs visuose kelkraščiuose, atvirkščiai, subrendo ir užsigrūdino.
Žinau, kad be jos čia bus daug liūdniau ir neįdomiau. Tačiau ji pati išmokė tai įveikti. Ji išmokė įveikti net mirtį, pasakydama ir parodydama, jog mirštantysis gali gyventi visavertį gyvenimą.
Žinau, kad kada nors man tai labai padės.
Pati sau laboratorija
Gytis Padegimas
1985 metais savo draugų iš Dailės instituto būryje pastebėjau išsiskiriančią originalumu, mįslingą ir ypatingą merginą. Tais pačiais metais Kauno menininkų namuose pastačiau neformalų (kaip dabar sakoma – „ne formato“) spektaklį „Kasandra“ pagal Juditos Vaičiūnaitės poetinę dramą. Tai buvo „žiemos spektaklis“ su sniegu, kurį sunešdavo jauni poetai – Auris Radzevičius, Kęstutis Navakas.
Spektaklio trapumas, netikėtumas, neformalumas subūrė bendriją, susidedančią iš žmonių, kurie vaidino, ir žmonių, kurie buvo šalia. Toje bendrijoje vieną dieną, nežinia kieno pakviesta, atsirado Jurga. Su skrybėle, tamsiai apsirengusi. Neprisimenu paties susipažinimo momento. Tuo metu kaip tik buvo išėję jos „Pakalnučių metai“.
Mūsų bendravimas nebuvo bohemiškas, greičiau jau sudarėme Kauno ir Vilniaus intelektualaus jaunimo draugiją. Jurga tada žavėjo paslaptingumu. Iš po skrybėlės žvelgė susikaupusios mįslingos akys. Žinau, kad jos viduje viskas virė. Mes susitikdavome lyg netyčia kieno nors namuose. Jurga mažai kalbėdavo, įdėmiai klausydavo kitų kalbančių – tik akys spinduliuoja. Jos buvime buvo kažin kas sfinksiško, paslaptingo, nežinia kur vedančio.
Tuomet mano rankose atsirado Jurgos pjesė „Nežaiskite su mėnuliu“. 1886–1887 metų sandūra, jau prasidėjęs sovietinio sąstingio trupėjimas. Tie patys aktoriai. Repetavome žiemą Vilniuje, Akademiniame dramos teatre. Ivanauskaitė buvo dar ir spektaklio scenografė. Kaip dabar suprantu, teatras jai buvo ta vieta, kurioje bendraudami žmonės nugali vienatvę. Bendrija, kurią minėjau, jai buvo tarsi dvasinis šeimos modelis. Jurga su vyresniaisiais elgėsi adekvačiai pagarbiai, be jokio jaunajai kartai būdingo drastiškumo ar arogancijos. Ji buvo kukli, korektiška. Dirbo labai atidžiai, kruopščiai. Man tik keletą tokių scenografų gyvenime teko sutikti: jei ko trūksta, atneša iš namų, per naktį nutapo, išlanksto, surenka, ką reikia. Iš to laikotarpio prisimenu „estetizmo olą“ – Jurgos namus Tauro kalne. Man atrodė, kad jie yra begaliniai. Su ypatinga atmosfera.
Jurga visą laiką intensyviai ieškojo savo gyvenimo plano. Niekada nenusiramindavo, niekada nestabteldavo: jau dabar susidėsčiau viską, kaip reikia, jau dabar žinau, kaip gyventi. Daug kam jos dvasinės ir fizinės kelionės bei viražai atrodė (ir dabar gal atrodo) drastiški: nuo Tibeto iki krikščionybės ir t. t. Manau, kad tai buvo visiškai natūralus dvasinių ieškojimų kelias. Gal ir nedera taip lyginti, tačiau sugretinsiu: XIX–XX amžių sandūroje buvo toks A. Strindbergas – pats sau laboratorija. Išbandęs viską: pjovęsis venas, skausmingai išmėginęs ir patikrinęs gyvenimą savimi. Šventas tikrumas. Lygiai tokia man atrodo Jurga, stovinti ant XX–XXI amžių slenksčio.
Kelionė į horizontą, kuriame viskas yra ir tiksliau, ir tobuliau, kuriame pulsuoja jos išsiilgta dvasinė realybė. Horizontas, mistinis „ten“, kur ji jausis ir bus namuose.
