– Kaip atrodo tavo skaitymo erdvė ir laikas?
– Turiu labai neblogą krėslą, virš jo yra didelis šviestuvas – regis, viskas iš „Ikea“. Labai patogu, tad dažniausiai ten skaitau. Bet mėgstu skaityti visur. Laikas galbūt nėra tiek svarbus – skaitau, kai laiko atsiranda. Labiausiai patinka, kai diena tuštoka – nėra daug darbų arba jie jau padaryti – tada gali įgriūti į krėslą ir panirti į knygą.
– Turbūt esi žmogus, kuris savo kuprinėje visada nešiojasi knygą?
– Dažniausia ne vieną ir ne dvi. Keliaudamas mėgstu pasiimti kokias penkias knygas – prieš skaitymo momentą norisi išsirinkti, kuri knyga tam laikui labiausiai tinka, kurios sakinys labiausiai suskamba. Dažniausiai turiu vieną knygą, kurią ką tik pabaigiau skaityti, jeigu norėtųsi dar kartą peržvelgti, kitą, kurią skaitau, ir dar vieną, kurią norėsis pradėti skaityti vėliau. Tad kuprinėje knygų yra daugiau nei reikėtų.
-
Akvilė Kavaliauskaitė: „Save grauždavau dėl numestų nepatikusių knygų, bet dabar suprantu – gyvenimas tam per trumpas“
-
Paulius Gritėnas: „Esu bjaurus žmogus – neskaitau to, ką visi skaito, arba iš karto neperskaitau to, ką man padovanoja“
-
Ignė Zarambaitė: „Skaitant bet kokią knygą vaizduotė dirba labiau, nei spoksant į televizorių ar bukai naršant internete“
– Kaip prasidėjo tavo skaitytojo kelias ir ką skaitei vaikystėje?
– Mano atmintis ne tokia gera, bet žinau, kad skaityti išmokau ketverių. Miglotai pamenu vieną kitą knygą – apie dėdulę Petsoną (Sveno Nordqvisto „Lapių medžioklė“), iš vaikiškų knygų turbūt ji buvo labiausiai įstrigusi. Pamenu trumpų apsakymų knygą „Aukštyn kojom“ – tai buvo visiškas vaizduotės šėlsmas.
Abu mano tėvai yra dideli skaitovai – tai turbūt perėjo ir man.
– O kokias knygas dabar mėgsti skaityti?
– Dabar renkuosi knygas vedinas savo leidyklos – ieškau kažko įdomaus, eksperimentalaus, netikėto, kas yra neversta į lietuvių kalbą. Stengiuosi skaityti daugiau ne anglakalbių autorių knygas. Žvelgiu toliau, nes pastebiu, kad arba tokių vertimų maža, arba daug neatrastų kraštų vertimo srityje. Tad dabar daugiausia knygos yra susiję su darbu. Iš kitos pusės, aš leidžiu knygas, kurios man pačiam yra maloniausios. Ieškau sau pačiam kažko nuostabaus, kas atvertų naujai akis, ir galbūt galėčiau, įvesdamas autorių lietuvių kalboje, su tomis knygomis nuveikti ką nors gražaus.
– Turi mėgstamus žanrus, autorius?
– Žanras būtų tiesiog grožinė literatūra – dažniau intelektualesnė, eksperimentali, kuri užsiima netikėtais metafikciniais ar naratyviniais žaidimais.
Mėgstamų autorių turiu labai daug. Pavyzdžiui, W.G.Sebaldas – nuostabus vokiečių autorius, kurio knyga „Išeiviai“ yra išversta į lietuvių kalbą, Italo Calvino, Anne Carson ir „Raudonos autobiografija“ – naujausia leidyklos „Rara“ knyga. Iš tiesų, iš šios knygos rašiau ir savo bakalaurinį darbą, ji man brangi įvairiomis plotmėmis.
Visos šios knygos neįprastos, unikalų stilių turintys autoriai. Kažko tokio dažniausiai ir ieškau.
– Į pokalbį atsinešei ir daugiau mėgstamų knygų. Kokios tai knygos, kuo jos tau ypatingos ir svarbios?
– A.Carson „Raudonos autobiografija“ yra senovinio graikų mito perkūrimas, kuriame buvo sparnuota raudona pabaisa Gerionas, kuri saugojo stebuklingus galvijus. Heraklis turėjo nukauti Gerioną ir pagrobti galvijus. A.Carson šį mitą perkūrė, tik Gerioną ir Heraklį perkėlė į šiuolaikybę, kur Herkalis yra Geriono meilužis, o Gerionas yra tiesiog jaunas vaikinas, bandantis susiprasti, atrasti savo santykį su pasauliu, fotografija. Visa ši knyga yra tam tikra šio vaikino autobiografija.
G.W.Sebaldo visas knygas esu skaitęs ir labai džiaugiuosi, kad, man atrodo, šiemet „Baltos lankos“ turėtų išleisti jo knygą „Austerlitz“ – nuostabi knyga. G.W.Sebaldas yra autorius, kuris labai žaidžia su istoriniais, moksliniais faktais ir realybe, įpina į tokį keistą apmąstymų ir kelionių naratyvą, jo stilius be galo skaidrus, man niekur kitur nerastas. Man atrodo, kad tokių autorių, kaip jis, daugiau nėra. Jis mirė autoavarijoje – labai gaila, užgeso savo žydėjime.
Clarise Lispector – brazilė, gyvenusi XX amžiaus viduryje. Mano turima jos knyga „The Passion According to G.H.“ yra daug skaityta ir nutrinta. Knyga labai filosofiška. Jos stilius tokio tiršto filosofiškumo, kad tiesiog pritrenkia. Šioje knygoje ji iš esmės rašo apie vieną įvykį, kaip viena turtinga moteris savo namuose nueina į vieną iš daugelio kambarių ir pamato tarakoną, kuris yra maždaug toje vietoje, kur užsidaro spintos durys. Ji durimis jį sutraiško, tada įsideda į burną ir suvalgo. Visa knyga bandymas perprasti šį keistą nutikimą, kurį ji pati sau nelabai gali paaiškinti. Šizova knyga, labai intensyvaus stiliaus. C.Lispector savo laiku buvo pripažinta, bet anglakalbiame pasaulyje primiršta. Prieš 10 metų jos knygos anglų kalba buvo perleistos, tad ji patiria tokį atgimimą.
Italo Calvino „Nematomi miestai“. Kai manęs klausia, kokią knygą imčiau į negyvenamą salą, tai dažniausiai būna minima ši knyga. Man ji yra labai magiška, atliepianti tai, ką aš labai mėgau vaikystėje – vaizduotės šėlsmą, kur vaizdiniai, kuriuos knyga sukelia, įsirėžia visam laikui ir nebepaleidžia. Iš esmės ši knyga pasakoja apie Kubla Chano, tuometinio mongolų imperijos imperatoriaus, ir keliautojo Marko Polo pokalbį, kuriame Markas Polas pasakoja apie begales skirtingų miestų, kuriuos jis aplankė, tik nei vienas iš tų miestų nėra tikras arba jie visi turi tam tikro fantastiškumo. Visi miestai labai įvairūs – vieni danguje, kiti po žeme, treti su kažkokia nuoroda į atmintį. Vienas iš man labiausiai įsiminusių miestų yra tas, kurį pastatė vyrai, kurie sapnavo tą patį sapną, kuriame gaudė tą pačią moterį tomis pačiomis gatvėmis. Norėdami iš tiesų ją pagauti, jie pagal savo sapną pastatė miestą, kad sapną galėtų paversti realybe.
Dabar renkuosi knygas vedinas savo leidyklos – ieškau kažko įdomaus, eksperimentalaus, netikėto, kas yra neversta į lietuvių kalbą.
Amerikiečių autorė Helen Dewitt ir jos knyga „The Last Samurai“. Knyga pasirodė 2000 metais, o lietuviškai bus išleista kitais metais leidyklos „Rara“. Tai knyga apie moterį Sibilę, kuri augina vaiką Liudą – jis yra genijus. Ketverių jis išmoksta skaityti įvairiausiomis kalbomis. Ši knyga tai Sibilės bandymas jį nuo pat mažens panardinti į kažką intelektualaus, tad būdamas vienuolikos jis jau būna neįtikėtinas. Pirma knygos dalis yra be galo juokinga, ji pasakoja apie judviejų santykius. Sibilė yra unikalaus mąstymo, kuris, man atrodo, į lietuvių kalbą dar nėra iki galo perteiktas. O antroji knygos dalis yra vaiko Liudo istorija, kaip jis ieško savo tėčio, kurio nepažinojo. Knygoje yra daug nuorodų į Akiros Kurosawos filmą „Seven Samurai“. Tad Liudas antroje dalyje iš esmės renkasi tėvą, išbando septynis kitus genijus ir nori susirasti sau tinkamiausią.
Paskutinė „bomba“ – beveik 1100 puslapių, iš kurių bent 120 yra labai mažu šriftu esančios išnašos. Tai amerikiečių autorius Davidas Fosteris Wallace‘as – kultinis, man atrodo, kad labai svarbus šiuolaikiniams ne tik Amerikos autoriams. Ir jo magnum opus „Infinite Jest“ – pavadinime yra nuoroda į Williamą Shakespeare‘ą. Tai knyga apie nuobodulį, priklausomybes, beprotybę, meną, kiną, tenisą. Joje vyksta daug paralelinių istorijų vienu metu, vienos iš jų susijungia, kitos – ne. Tai ir knyga galvosūkis, nes joje yra ką apmąstyti, kas su kuo jungiasi. Bet neįtikėtinai raiškiu, įspūdingu, pagauliu stiliumi parašyta.
D.F.Wallace‘as mėgsta nagrinėti šiuolaikinio žmogaus būklę, ypač ribinėse situacijose, giliai nueiti į psichologizmą, kuris yra ne toks, kaip Fiodoro Dostojevskio, bet šiuolaikinis, atliepiantis dabartinį žmogų. Šioje knygoje galima „sėdėti“ mėnesį ar kelis. Jos skaitymą aš prisimenu kaip vieną maloniausių įvykių savo gyvenime, kai baigėsi trečias kursas, sesija, atsiguliau į sofą ir dvi ar tris savaites be perstojo nuo ryto iki vakaro skaičiau. Galinga patirtis, kurią tik tokio storio knygos ir gali atnešti. Ji turbūt niekada nebus išversta į lietuvių kalbą, nes nežinau, kas imtųsi tokio finansiškai netvaraus sprendimo. Bet šiemet lietuviškai pasirodys autoriaus apsakymų rinkinys – išleisim su leidykla „Rara“.
– Benai, net kai dar buvo netekę su tavimi asmeniškai bendrauti, aš žinojau, kad literatūriniuose renginiuose visada sutiksiu tokį Beną, kuris anglakalbėje literatūroje nardo kaip žuvis vandenyje. Man atrodo, kad yra ir daugiau skaitytojų, kurie tiesiog žino apie tavo pomėgį knygoms užsienio kalba. Bet kaip pats tapai anglakalbės literatūros skaitytoju?
– Labai paprastai – įstojau studijuoti anglų filologiją. Mokyklos laikais puikiai mokėjau angliškai, bet gal taip nebuvo, kad imčiau skaityti angliškai knygas. Prisimenu, galbūt dešimtoje klasėje „Wikipedia“ atradau skiltį „Best Books of All Time“ (Geriausios visų laikų knygos – red. past.), labai sudomino. Pamačiau, kad tame sąraše yra Jameso Joyce‘o „Ulisas“ – perėjau visus knygynus, pamačiau, kad niekur nėra pirkti, bibliotekoje irgi buvo tik, regis, mokinio skaitinių pirma dalis iš dvylikos. Nesuvedžiau, kad galima į angliškų knygų knygyną nueiti ir įsigyti. Bet tai buvo mano vienintelis kartas, kai bandžiau anglišką knygą skaityti mokykloje. Gavosi šnipštas, nes J.Joyce‘o kalba vietomis yra senoviška, tuo labiau, kad jis yra ir pats žodžių prigalvojęs, tad strigau beveik kiekvienoje eilutėje – supratau, kad nieko nebus ir padėjau ją į šoną.
Nelabai galiu į rankas imti populiariosios literatūros.
Įstojus į universitetą, kadangi studijavau anglų filologiją, daugiausiai skaitėme tekstus angliškai, grožinius ir negrožinius. Ir tada kažkaip supratau, kad angliškoje literatūroje yra daug didesni plotai, negu tai, kas yra versta į lietuvių kalbą. Labai gerai pamenu, kaip gal dvyliktoje klasėje nuėjau į „Pegasą“, nes labai norėjau perskaityti ką nors iš Gabrieliaus García Márquezo, Jorge‘o Luiso Borgeso, Italo Calvino, nes šiuos autorius buvau matęs kaip vertingus, bet man pasakė, kad nėra jų knygų. Kadangi esu mėgėjas turėti knygas, pasilikti jas sau, tai galimybė įsigyti ją yra svarbi, o lietuviškų vertimų ne visada yra. Yra bibliotekoje, bet man kartais nesinori imti iš bibliotekos, norisi turėti sau. Tad angliška literatūra tokią galimybę suteikia, nes anglų kalba viskas palaikoma tiraže.
– Turi patarimų skaitytojams, kaip nepasiklysti tame plačiame anglakalbės literatūros lauke ir atrasti dėmesio vertas knygas? Kaip pats ieškai knygų anglų kalba?
– Aš pats ganėtinai dažnai knygas renkuosi pagal leidyklą, nes mėgstu mažas leidyklas. Man atrodo, kad žinoti, kas joje dirba, pažinoti tam tikros leidyklos ar tam tikrų ten dirbančių žmonių skonį yra labai didelis malonumas. Yra tokios leidyklos kaip „New Directions“, „Open Letter Books“ ir t.t. Leidykla yra labai geras būdas atrasti. Man atrodo, kad ir Lietuvoje leidyklos yra ganėtinai išsiskirsčiusios ir turi tam tikrus savo bruožus, tam tikrą literatūrą, kurią labiau mėgsta.
Seku daug internetinių portalų, kurie apžvelgia literatūrines naujienas, skelbia recenzijas. Tai padeda pamatyti, kas yra įdomesnio. Vien „The New Yorker“ sekant, kuris yra įvairiapusiškas, ne tik su literatūra susijęs, vien per ten galima atrasti apie ką jie rašo, kokias knygas, ir iš ten išsirinkti kažką, kas galėtų dominti.
Visada peržvelgiu sąrašus – knygų, kurios bus išleistos, laukiamiausių knygų ar knygų, kurios yra geriausios tais metais.
– Ar yra tokių knygų, kurių tu negali skaityti?
– Yra. Nelabai galiu į rankas imti populiariosios literatūros. Gal kartais mane tai ir domintų, bet bijau, kad po poros pastraipų stilistika ims erzinti.
Nesiimu skaityti trilerių, siaubo romanų ar žanrinės literatūros, pavyzdžiui, mokslinės fantastikos. Nėra taip, kad ji manęs nedomintų. Pavyzdžiui, Kurtas Vonnegutas buvo didžiausias malonumas mano paauglystėje – tikrai vienas tų autorių, ant kurio stovėjo mano literatūrinis išsilavinimas.
Esu daug labiau linkęs skaityti lietuvišką poeziją, o ne prozą. Gal dėl to, kad mano darbas yra skaityti prozą, nes prozą žadu leisti ir knygyne kuruoju angliškos prozos lentyną. Tad esu linkęs labiau skaityti prozą, bet jei norisi lietuviškai ką nors perskaityti, imuosi poezijos.
– Išties koks yra tavo santykis su lietuvių literatūra?
– Gerėjantis. Anksčiau kartas nuo karto paimdavau tik poetinę knygą į rankas ir ją perskaitydavau, o dabar, kadangi knygas leidžiu lietuviškai, tai skaitau ir maketus, ir vertimus.
Lietuvių autorius perku ir tikiuosi, kad kažkada ateis laikas, kada galėsiu perskaityti, pavyzdžiui, Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ – be galo laukiu, kada galėsiu paimti į rankas, bet dabar atrodo, kad šiek tiek per daug pats iš savęs noriu, kad tęsčiau skaitymą ir paieškas tų knygų, kurias norėsis leisti. Dėl to ir norėjosi tas knygas išversti į lietuvių kalbą, išleisti lietuviškai, kad ir kalba turėtų, ir tie autoriai, kuriuos myliu, negalėčiau į juos referuoti kaip į neišverstus autorius, kaip Lietuvoje nežinomus autorius.
– Ar mes galime tikėtis tave išvysti ne skaitytojo, leidėjo, bet, pavyzdžiui, vertėjo, autoriaus vaidmenyje?
– Kol kas man tai atrodo neįtikima. Vertėjų, man atrodo, yra vertesnių už mane ir labai malonu su jais dirbti.
Bet visko būna, visko nutinka.
K.Vonnegutas, regis, pradėjo rašyti penkiasdešimties, išėjęs iš darbo automobilių gamykloje. Kartais nutinka tokie dalykai, bet kol kas man tai atrodo neįsivaizduojama (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
