„Iki 1800 metų šiek tiek didesnėse miestų zonose gyveno ne daugiau nei 3–5 proc. pasaulio populiacijos, tačiau ši nereikšminga mažuma visuotinei raidai padarė neproporcingai svarbų poveikį. Miestas visais laikais buvo žmonijos laboratorija, istorijos daigynas“ – teigia britų istorikas Benas Wilsonas, kurio knyga „Metropolis. Miesto istorija – nuo senovės iki šiandien“ ką tik pasirodė ir lietuvių kalba (išleido „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Tadas Juras).
Šioje istorinėje studijoje autorius skaitytojus vedžioja per 26 pasaulio miestus, pradėdamas nuo pirmojo miesto Uruko, gyvavusio 5000 p. m. e. ir aprašyto „Gilgamešo epe“. Kiekviename iš knygoje aprašomų metropolių buvo sukurta kas nors nauja: Antikos Atėnai išrado susirinkimų aikštę agorą, didžiausiame pasaulio mieste Bagdade jau IX a. vyko pasaulinė prekyba, visi įmanomi namų patogumai ir puošmenos buvo ranka pasiekiami XVII a. Amsterdame, XIX a. Paryžiuje miesto gyvenimo įspūdžius fiksavo vaikštūnas – flâneur. Iš moderniųjų miestų Wilsonas apžvelgia statųjį Niujorką, į plotį išsidriekusį Los Andželą ir futuristišką XXI a. Šanhajaus viziją.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką iš skyriaus „Sunaikinimas. Varšuva, 1939–1945“, kurioje vaizdžiai tapoma šio miesto tragedija nacių okupacijos metais.
Knygos ištrauka:
Dar gerokai prieš vokiečių įsiveržimą į Lenkiją buvo sudaryti planai paversti Varšuvą nacistinio modelio miestu, kuriame gyventų 130 000 arijų vokiečių. Čia turėjo atsirasti medinio karkaso viduramžių stiliaus namai ir siauros gatvelės, apsuptos didžiulio parko. O lenkai – 80 000 vergų, turėsiančių patarnauti savo šeimininkams vokiečiams, – bus ištremti į priemiestį rytiniame Vyslos krante.
Planuodami šią kampaniją generolai pasiūlė Varšuvos tiesiogiai nepulti, nes nugalėję lenkų armiją vokiečiai galėsią be trukdžių į ją įžygiuoti. „Ne! – tai išgirdęs suriko Hitleris. – Mes privalome pulti Varšuvą.“ Lenkijos sostinei jis jautė ypatingą neapykantą. Pasak liudininkų, tuomet Hitleris ėmė smulkiai aiškinti, „kaip dangų užtemdys bombonešiai, kaip milijonai tonų sprogmenų ims kristi ant Varšuvos, o jos gyventojai skęs kraujuose. Jo akys kone išvirto iš akiduobių ir jis visiškai pasikeitė. Staiga jį užvaldė kraujo troškulys“.
Kaip galima sunaikinti miestą? Žmonija išrado aibę priemonių. 1939–1945 metais kone visos šios taktikos buvo išbandytos su Lenkijos sostine. Oro antskrydžių siaubą Varšuva patyrė pačią pirmą Antrojo pasaulinio karo dieną, 1939 metų rugsėjo 1-ąją. Per keletą kitų savaičių, kol vokiečių kariuomenė stūmė atgal Lenkijos gynybos pajėgas, o išsigandę pabėgėliai būriais traukė į Varšuvą, šį miestą be paliovos iš oro pliekė bombonešiai. Reidai suintensyvėjo Vermachtui apjuosus sostinę. Nevaržomą bombardavimą iš viršaus papildė artilerijos atakos.
„Varšuvai padaryta milžiniška žala, – rugsėjo 28 dieną pranešė „Warsaw Courier“. – Elektros tiekimas, vandentiekis ir telefono linijos nutrauktos. Visos ligoninės subombarduotos neliko nė vieno istorinio pastato ar paminklo, kuris nebūtų visiškai nugriautas ar rimtai nuniokotas. Ištisos gatvės pradingo amžiams.“ Tą dieną Varšuva pasidavė naciams. Žmonės išlindo iš rūsių į rūkstančius griuvėsius, negalėdami patikėti, kad miestas kapituliavo; patys varšuviečiai tikriausiai dar būtų kovoję. Vokiečiai įžengė ir okupavo Varšuvą spalio 1 dieną. Po 15 dienų miestas buvo perduotas nacių kolonijinei administracijai, vadovaujamai Heinricho Himmlerio.
Žmonės išlindo iš rūsių į rūkstančius griuvėsius, negalėdami patikėti, kad miestas kapituliavo; patys varšuviečiai tikriausiai dar būtų kovoję.
Kare prieš miestišką gyvenimą naciai išlupo pačią Lenkijos sostinės širdį, nuosekliai išdraskė jos kultūrinę, politinę ir ekonomę reikšmę, siaubo kampanija sugniuždė paprastus piliečius. Universitetai ir mokyklos uždaryti; vadovėliai, istorijos knygos ir literatūra užsienio kalba konfiskuoti; opera ir teatras – uždrausti; knygynai neveikia; kino teatrai rodė „senovinius“ filmus arba propagandinę medžiagą; spaustuvių presai nutilę. Populiariausio lenkų kompozitoriaus Chopino muzika buvo uždrausta. Naciai nuvertė jo skulptūrą nuo pjedestalo Lazienskio parke ir atidavė bronzą Hitleriui; taip pat pašalino Koperniko skulptūrą, pareiškę, kad jis buvo vokietis.
Taip pamažu buvo trinama Varšuvos kultūra ir istorija; vokiečiai iš dalies sunaikino tiek Nacionalinį muziejų, tiek „Zachęta“ dailės galeriją, o tai, kas liko, konfiskavo. Toliau buvo leidžiamos vien knygos apie maisto gaminimą, konservavimą, daržovių ir naminių gyvūnų auginimą. Kadangi buvo nuspręsta, jog vergams nereikia suprasti savo šeimininkų kalbos, lenkams buvo uždrausta mokytis kalbėti vokiškai.
Vos tik užėmę Lenkiją, naciai pradėjo kampaniją prieš Varšuvos inteligentiją – Operation Intelligenzaktion. Hansui Frankui, Generalinės vadovybės Lenkijoje vadovui, Hitleris pasakė, kad užimtos žemės yra „lenkų rezervatas, didžiulė lenkų darbo stovykla“. O darbo stovyklose menininkai ir intelektualai nereikalingi. „Dengti gestapo sunkvežimiai – tai Varšuvos prapultis, – rašė JAV vicekonsulas Thaddeusas Chylinskis. – Šiems sunkvežimiams pasirodžius gatvėje žmonės krūpteli. Naktį išvysti juos dar baisiau; visi meldžiasi, kad toks sunkvežimis nesustotų priešais jo namus. Cypiančių stabdžių garsas dažnai pranašauja tragediją tiems, kas jį išgirsta.“ Iki 1944 metų naciai nužudė 10 000 Varšuvos inteligentijos atstovų.
Tie vidurinės klasės specialistai, kurie išvengė masinių areštų ir žudynių, buvo verčiami susirasti paprasto darbininko darbą arba tapti elgetomis. Jų vietas užėmė vokiečių kolonistai. Maloniausi rajonai buvo rezervuoti jiems, taip pat biurokratams ir kareiviams. Nauji Varšuvos valdovai – daugumos jų statusas iki karo buvo žemas – negalėjo patikėti savo sėkme ir rinkosi geriausius butus, taip pat meno kūrinius, juvelyriką, kilimus ir baldus. Tramvajuose, parkuose, žaidimų aikštelėse ir restoranuose pasirodė ženklai su užrašais Nur für Deutsche („Tik vokiečiams“) ir Kein Zutritt für Polen („Lenkams įeiti draudžiama“).
Iki 1944 metų naciai nužudė 10 000 Varšuvos inteligentijos atstovų.
Kadangi dar pačioje karo pradžioje didžioji dalis langų išdužo nuo sprogimų sukeltų oro bangų, kiaurymes žmonės užtaisė kartonu. Varšuvos gyventojai ir pabėgėliai buvo iškeldinti į priemiesčius, kur namus okupantai sudalijo į butus, o tuos paskui dar labiau suskaidė. Itin šaltą pirmąją okupacijos žiemą, kai vidutinė dienos temperatūra nesiekė net –20laipsnių, anglių patalpoms šildyti neturėjo beveik niekas.
Žmonės badavo: valgyti gaudavo tik tiek, kad išgyventų. Mėnesinis davinys sudarė 4,3 kg duonos, 400 g miltų, 400 g mėsos, 75 g kavos ir vienas kiaušinis. Alus, vynas, sviestas, sūris ir cigaretės visiškai pradingo iš raciono, o cukraus labai trūko. Virš Varšuvos pakibus bado šmėklai, jos gyventojai atsigręžė į juodąją rinką, maisto ir degtinės kontrabandininkus – visus juos gestapas žiauriai persekiojo. „Lenkai tuko dvidešimt metų, – sakydavo jie, – dabar turi pagyventi duona ir vandeniu.“ Vienas lenkas atsimena, kaip būdamas vaikas okupuotoje Varšuvoje rinkdavo bulvių lupenas iš kaimyninės ligoninės virtuvės. „Kartą mums pavyko nutverti apipelijusios duonos kepalą: jis buvo apgraužtas pelių, bet vis viena labai skanus.“
Varšuviečiai tyčia buvo verčiami vergais, ruošiantis sunaikinti jų miestą. Darbo netrūko, bet dažniausiai tai buvo darbas fabrikuose, gaminančiuose ginkluotę vokiečių kareiviams, arba aerodromų, įtvirtinimų ir geležinkelių statybose. Gyvenimas gatvėse tapo niūrus. Jose aidėjo medinių klumpių garsai – žmonės nebepajėgė įpirkti odos. Varšuviečiai vilkėjo tikras drapanas; niekas nenorėjo patraukti dėmesio. Pakelėse žmonės pardavinėjo savo turtą. Nelikus privačių automobilių, taksi nei arklių traukiamų vežimų, daugybė darbo netekusių įstaigų tarnautojų tapo rikšų vežėjais.
Varšuviečiai tyčia buvo verčiami vergais, ruošiantis sunaikinti jų miestą.
Naktį gatvės ištuštėdavo dėl komendanto valandos. Dieną garsiakalbiai bliovė karinę vokiečių muziką ir propagandą lenkų kalba. Gestapas patruliavo gatvėse ir šiurpino gyventojus retkarčiais apsupdamas atsitiktinius vyrus ar vaikinus ir išveždamas juos į priverstinio darbo stovyklas. Moterims ir mergaitėms grėsė būti pagrobtoms ir išprievartautoms. Auštant gestapo pareigūnai krėsdavo daugiabučius ir areštuodavo žmones, įtariamus pasipriešinimu okupacijai.
Viena šešiolikmetė mokinė buvo apkaltinta plėšiusi vokiečių plakatus; kitą dieną okupantai ją nužudė, o jos klasiokai buvo išvežti ir niekada nebesugrįžo. Penkiolikmetis berniukas skautas už gestapo kritiką buvo nušautas vietoje. Gestapo pareigūnas iš arti nušovė senutę, nes jam pasirodė, kad ji pamojo jaunam vyriškiui gelbėtis nuo nusikaltėlių gaudymo operacijos... Tai tik trys kasdienio teroro pavyzdžiai. Visa populiacija veidus slėpė po vergiško paklusnumo ir abejingumo kauke. Kitaip nebuvo įmanoma.
Daugumai miestiškosios visuomenės saitų nutrūkus – nelikus laikraščių, klubų, mokyklų, profsąjungų, universitetų, knygų, – varšuviečiai pasitraukė į tylą.
„Gyvenimas teka tyloje“, – rašė Zofia Nałkowska. Daugumai miestiškosios visuomenės saitų nutrūkus – nelikus laikraščių, klubų, mokyklų, profsąjungų, universitetų, knygų, – varšuviečiai pasitraukė į tylą. Daug jų prasigėrė. Žmones užvaldė troškimas išgyventi, susirasti šilumos, sočiai maisto. „Mane baigia suryti suknistas gyvenimas“, – prtrūko rašytojas Andrzejus Trzebińskis.
Nuo 1943 metų gubernatorius Frankas įsakė kiekvieną dieną Varšuvos gatvėse sušaudyti atsitiktinius 30–40 žmonių. Nuo 1941 metų pradžios iki 1944 metų rugpjūčio naciai viešai sušaudė 40 000 Varšuvoje gyvenusių etninių lenkų, dar 160 000 jų deportavo į priverstinio darbo stovyklas. Varšuva tapo baimės valdomu miestu-kalėjimu, kuriame pusbadžiu buvo laikoma vergų populiacija.
Tačiau šiame mieste-kalėjime buvo kitas, daug daug baisesnis. Netrukus po okupacijos vokiečių vadovybė prie priverstinio darbo – subombarduoto miesto tvarkymo – pristatė 400 000 žydų bendruomenę, atėmė jų santaupas ir uždraudė bendruomenines apeigas. 1940 metų balandžio 1 dieną pradėta statyti siena aplink 3,4 kvadratinio kilometro ploto šiaurinę miesto centro dalį. Nors buvo aišku, kad tai bus uždaras žydų gyvenamasis rajonas, niekas tiksliai nežinojo, kas ten vyks. Ir tik 1940 metų rugpjūtį buvo įsakyta iš čia išsikelti etniniams lenkams ir atvykti Varšuvos žydams. Prasidėjus abiejų grupių judėjimui, miestą ištiko chaosas. „Visur regėjai pašėlusią paniką, begėdišką ir isterišką siaubą, – atsimena Bernardas Goldsteinas. – Gatves užpildė minios žmonių, žygiuojanti tauta.“
Lapkričio 15 dieną vartai užsidarė; 30 proc. Varšuvos populiacijos atsidūrė 2,4 proc. miesto ploto, visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio.
Lapkričio 15 dieną vartai užsidarė; 30 proc. Varšuvos populiacijos atsidūrė 2,4 proc. miesto ploto, visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio už trijų metrų aukščio plytų ir spygliuotos vielos sienos. Geto belaisviai tapo aukso kasykla vokiečių įmonininkams. Nuo 1941 metų gegužės šiame mieste miesto viduryje atsirado daugybė smulkių gamyklėlių, dirbtuvių ir sandėlių: čia buvo gaminami čiužiniai ir apranga, taisoma vokiečių armijos įranga.
Maisto jo gyventojai gaudavo tik tiek, kad nemirtų: 184 kalorijas per dieną, nors nežydams lenkams buvo skiriamas – kad ir skurdus, bet vis dėlto – 699 kalorijų davinys. (Sunkų fizinį darbą dirbantis žmogus per dieną išeikvoja 3000 kalorijų.) Vaikai įsigudrino išsprūsti iš geto ir šio bei to parsinešti; žydų ir nežydų verslininkai pelnėsi iš tokios maisto produktų kontrabandos. 1941 metais į getą legaliai buvo įvežta maisto už 1,8 milijono zlotų, tačiau maisto kontrabandos vertė siekė 80 milijonų. Tie, kas galėjo įpirkti šio maisto – verslą, darbą, santaupų ar nuosavybės, kurią galima parduoti, turintys žmonės, – gaudavo maistingesnių produktų. Vargšai, bedarbiai, našlaičiai, pabėgėliai ir senoliai mito vandeninga sriuba.
1940–1942 metais daugiau nei 80 000 žmonių, iš kurių 10 000 buvo vaikai, mirė nuo ligų ir vokiečių rankos. Bernardas Goldsteinas rašė: „Ligoti ir pusgyviai vaikai tįsojo beveik nuogi, sutinę iš bado, kraujuojančiomis opomis, blyškia lyg pergamentas oda, atbukusiomis akimis ir sunkiai kvėpuodami, o šalia jų laukė žiurkės Išgeltę ir nusikamavę, jie silpnai unkščiojo: „Gabalėlį duonos... Gabalėlį duonos...“
