Tikimės, kad autentiški prisiminimai, laiškai ar to laikotarpio publicistika pasitarnaus siekiantiems giliau suvokti aprašomus įvykius, pažvelgti į karą jų dalyvių ir amžininkų akimis, bus naudingi tiems, kurie nori sužinoti, ką patyrė kareivis kasdienybėje, kas padėjo jam išgyventi, kiek jam pasitarnavo ar tapo trukdžiu jo tautybė, turėta pilietybė ir kt.
Pažymėtina, jog kai kuriems iškiliems asmenims ar kariniams junginiams skirtos atskiros knygos, mokslo straipsniai. Šio leidinio tikslas yra apžvalginio pobūdžio, todėl išsamiai pristatyti dvi dešimtis karų ir juose kariavusių lietuvių nėra galimybių. Kadangi žmogaus požiūris ir išgyvenimai yra subjektyvus dalykas, autentiškos medžiagos nesiekta vertinti ir tikslinti moksliniu požiūriu. Netgi sąmoningai pateiktos kai kurios sovietinio laikotarpio publikacijos, kurios byloja apie to laikotarpio ideologiją, absoliučiai daugumai šių dienų skaitytojų nepriimtiną, tačiau tose publikacijose pateikta nemažai faktų apie lietuvius karius, jų politines pažiūras, karo meto sąlygas, kareivių išgyventas akimirkas ir pan.
Todėl bet kurio istorinio laikotarpio išreikštas požiūris mums turėtų būti taip pat vertingas, turint omenyje, kad praėjus trims dešimtmečiams po Lietuvos valstybės atkūrimo užaugo karta, kuriai okupacijos laikotarpiu būdinga terminologija, pateikti vertinimai ir kt. tampa neįprasti ir ne visada suprantami. Skaitytojui siūlome neskubėti piktintis, jeigu pateiktų tekstų autorių ir skaitytojo požiūriai skiriasi, jeigu suras vieną kitą netikslų faktą.
Pateikti atsiminimai, laiškai ir straipsniai apima laikotarpį nuo JAV Nepriklausomybės kovų ir Napoleono Bonaparto užkariavimų iki Sovietų Sąjungos pradėto karo Afganistane.
Neretai nuvykę į kitas valstybes ir sustoję prie paminklų, įamžinančių čia vykusias kovas, nesusimąstome, kad tie memorialiniai paminklai ir kompleksai skirti ir kritusiems lietuviams. Šios knygos tikslas – priminti šiandienos kartoms apie mūsų tautiečius, galbūt net žemiečius ir giminaičius, padėjusius galvą toli nuo Lietuvos.
„Iš visų vokiečių kareivių geriausiai prisimenu ir niekados neužmiršiu Tilžės lietuvio Kraštulio. Jis buvo štabo raštininkas. Bet mes, lietuviai, šiuo karu esame labai nuskriausti, nes už svetimus reikalus brolis žudo brolį. Mes, vieni stodami už vokiečius, kiti už rusus, kiti kitus priešais vadiname ir šaudome, o šie, mūsų tikrieji priešai ir mūsų kraujo gėrikai, džiaugiasi ir mūsų mirtimi naudojasi“ (Lietuva Didžiajame kare. Sud. P.Ruseckas, 1939).
„Mort pour la France et pour sa Pat rie Lithuanie – Mirę už Prancūziją ir už savo Tėvynę Lietuvą. Tokį antkapio užrašą mes skaitome vienuose Indokinijos kapuose. Tai kapai, kurie jau priglaudė apie 6 tūkstančius karių, žuvusių nuo komunistų kautynėse. Tarp įvairių legionierių paskutiniu laiku žuvo 19 lietuvių“ (Karys, 1953).
