Galbūt todėl susitikimuose su autoriais dažnai skambėdavo temos apie rašytojų atsakomybę, apie jų dalyvavimą politikoje, apie jų reikšmę diktatorių valdomose šalyse.
„Rašytojas negali būti apolitiškas. Jis pernelyg gerai jaučia aplinkinį pasaulį, kad galėtų likti nuošalyje, kai šalyje vyksta politinės audros“, – sakė Nobelio premijos laureatas Peru rašytojas Mario Vargas Llosa susitikime su Vokietijos prezidentu Franz Walter Steinmeier pustuštėje Berlyno filharmonijos scenoje. Pasak jo, literatūra visada parodo, kas šalyje ir toje visuomenėje yra ne taip. Nėra šalies, kurioje rašytojai būtų absoliučiai viskuo patenkinti.
Didžiąją dalį gyvenimo praleidęs diktatūros valdomoje šalyje, rašytojas buvo negailestingas.
„Demokratinėse šalyse egzistuoja tiesa ir melas, o diktatūrose – tik melas, – skambiai rėžė jis. – Pandemijos laikais gali kai kam atrodyti, kad diktatūros kur kas geriau susitvarkė su viruso sukeltomis problemomis, bet mes negalime tuo tikėti, o ir nuvykti, kad įsitikintume, dabar neįmanoma.“
Pasak jo, literatūra dažniausiai yra ne už kažką, bet prieš kažką, tai savotiška maišto forma, todėl diktatoriai pirmiausiai griebiasi cenzūros, kad žmonės neišgirstų tiesos.
Pasak Mario Vargas Llosa, ši pandemija tikrai atsispindės literatūroje, nes turėjo didžiulę įtaką rašytojams ir visuomenei, bet mintys dar turi susigulėti ir subrandinti vaisius. Gali būti, kad ateityje atsiras net pandeminės literatūros terminas ir tai bus ne vien siaubo romanai ar distopijos. Pasak Vokietijos prezidento, literatūra niekada neatspindės realybės, ji parodys jos kur kas daugiau, parodys tai, ko dar nemato nei paprasti piliečiai, nei politikai.
Kad rašytojai neabejingi politinėms aktualijoms rodo ir Baltarusijos rašytojos Svetlanos Aleksejevič pavyzdys, kuri drąsiai įvardina šalies skaudulius ir politinę neteisybę. Jos vardas ne kartą buvo minimas festivalio renginiuose, jos gerbėjai su vėliavomis laukė kitos Berlyno festivalio viešnios Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk, norėdami padėkoti jai už paramą Baltarusijos laisvės kovotojams.
Lenkijos rašytoja, aktyviai pasisakanti ir Lenkijos politikos klausimais, yra pasakiusi, kad jei reikės, pati stovės prie S.Aleksejevič namų, stengdamasi ją apginti. Tačiau į jungtinę rašytojų diskusiją O.Tokarczuk neatvyko, nors programoje buvo numatytas jos dalyvavimas. Užtat savo autoriniuose renginiuose, kurių vienas buvo skirtas pokalbiam apie rašymą, o kitas – Jokūbo knygoms, rašytoja mielai bendravo su publika ir atsakinėjo į klausimus. Į šiuos renginius bilietai buvo išparduoti gerokai iki beprasidedant festivaliui. Šiokį tokį nusivylimą sukėlė tik tai, kad autorė nedalino autografų. Nežinia, ar čia buvo jos pageidavimas, ar organizatorių sprendimas.
Rašytoja daug kalbėjo apie kūrybą ir apie rašytojo atsakomybę. Pasak jos, viskas, kas pasaulyje nutinka, susiję su energijos apytaka, o rašymas yra tokia pat energija, todėl labai svarbu, ką rašytojas sudeda į knygą. Aštuonerius metus rašiusi romaną Jokūbo knygos, kuris pavasarį turėtų pasirodyti ir lietuvių kalba, ji pasijuto taip blogai, kad daktaras net paklausė, kur ji tiek energijos išeikvojusi. Bet, pasak rašytojos, po pusmečio ateina kita idėja, kita knyga, ir ji vėl jaučiasi sveika ir kupina jėgų.
Olga Tokarczuk teigia, kad knygos tiesiog ateina, jos nori būti parašytos ir kai kartais autorė įstringa, kai nebežino kurlink sukti siužetą, padeda ir tokie dalykai, kaip atsitiktinėje vietoje atversta atsitiktinė knyga. O tais momentais, kai personažai jai nepaklūsta, kai jie kalba visai ne tuos dalykus, kuriuos ji norėjusi pasakyti, kai jie veikia visiškai priešingai jos norams, ji supranta, kad veikia rašymo jėga, kuri yra gerokai galingesnė už ją pačią.
Kai ji pradedantiems rašytojams užduoda klausimą, kodėl jie rašo, dažniausiai išgirsta atsakymą, kad jauni žmonės ieško saviraiškos būdų. Bet žymi rašytoja sako, kad taip galvoti klaidinga.
„Rašymas nėra saviraiškos būdas, tai – galinga komunikacijos forma, kai rašytojas siunčia signalus, o skaitytojas juos pagauna. Kaip rašytoja, aš negaliu bet ko sakyti, o turiu stengtis, kad mane teisingai suprastų. Nes literatūra, visų pirma, yra tiesos sakymas, net jei personažai ar veiksmo vietos yra visiškai netikroviškos.“
Pasak jos, dažniausiai personažai gyvena daug ilgiau, nei autoriai ir juos prisimena daug skaitytojų, o tai reiškia, kad ilgainiui personažai tampa tikresni už tikrus autorius.
Gera knyga – tai širdis, plakanti svetimoje krūtinėje, – savo mylimą autorę citavo Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstama sparčiai populiarėjanti Lotynų Amerikos rašytoja Samanta Schweblin.
Lietuviškai yra išleistos dvi jos knygos – „Prieraišumo laisvė“ ir apsakymų rinktinė „Pilna burna paukščių“. Šiuo metu Berlyne gyvenanti rašytoja pristatinėjo naujausią romaną „Kentukis“, kuriame atvirai nagrinėja tokias temas, kaip susvetimėjimas, manipuliacijos, sekimas, technologijų įsigalėjimas ir tikro bendravimo praradimas.
Jos teigimu, rašytojas yra kelrodis, nukreipiantis skaitytojų mintis norima linkme. Pasak jos, rašytojas vos keliais žodžiais gali užduoti toną, o paveikslą nusipiešia pats skaitytojas. Ir kiekvienas susikuria savo realybę pagal savo patirtis.
Vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų Daniel Kehlmann, kurio romanas „Tylis“ prieš kelis metus Vokietijoje ilgai laikėsi bestselerių sąraše, o šiemet buvo nominuotas tarptautinei Booker premijai, rašytojų diskusijoje apie pandemijos įtaką sakė, kad tik literatūra gali nukelti į kito žmogaus vidų, todėl daug skaitantis žmogus tampa empatišku. Pasak jo, rašytojai po pandemijos turės daug medžiagos, bet ar iš jos išsirutulios kažkas vertingo, pamatysime tik po kurio laiko. Daug labiau jis bijo, kad po pandemijos išsirutulios nacionalizmo banga. Pasak jo, jau ir dabar visos šalys rungiasi tarpusavyje, kurioje viruso daugiau, kurie „kiečiau“ su juo tvarkosi ir kokios tautybės žmonių reikia nebeįsileisti į šalį.
Berlyno literatūros festivalis šį savaitgalį baigiasi, bet mieste vis dar vyksta nemažai literatūrinių renginių ir autorinių skaitymų. Deja, vėlesniam rudeniui renginiai planuojami labai atsargiai. Frankfurto knygų mugėje spalio mėnesį vyks tik Vokietijos autorių knygų pristatymai, o kitų metų Leipcigo knygų mugė perkelta į gegužės mėnesį. Gali būti, kad Vilniaus knygų mugė bus pirmoji pasaulyje knygų mugė po pandemijos.
