Pirma, tuo metu daugelis Berlyno erdvių tampa atviromis skaityklomis, visur užsikuria ypatinga knyginė dvasia. Antra, Berlyno literatūros festivalis, kuriame dalyvavo tokios literatūros garsenybės kaip Svetlana Aleksijevič, Isabel Allende, Irvine'as Welshas, Johnas M.Coetzee, Salmanas Rushdie, Elif Shafak, Mario Vargas Llosa ir kiti, patenka į geriausių pasaulio festivalių dešimtuką. Tarp dalyvių lietuviškų pavardžių beveik nebūna, tačiau šiemet čia buvo pristatyta viena ryškiausių pastarųjų metų lietuviškų knygų vaikams – Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinė istorija „Sibiro haiku“ (leidykla „Aukso žuvys“). Knyga jau išleista ir pristatyta Prancūzijoje, netrukus pasirodys Italijoje, šiuo metu verčiama į anglų, vokiečių, lenkų, rumunų kalbas.
Aplankyti festivalio šiemet susiruošėme ir dėl lietuvių autorių pristatymo, ir iš noro suprasti, kaip atrodo ir veikia garsūs pasaulyje literatūros festivaliai. Iš pradžių festivalio programa pasirodė neaprėpiamai plati, tiesiog begalinė, tačiau atsirinkti pagal rūpimas temas tikrai įmanoma. Nors susipažinti su įvairiomis festivalio erdvėmis ir renginiais skyrėme keletą dienų, tačiau jaučiame, kad pamatėme tik lašą jūroje.
Šių metų Berlyno literatūros festivalio pagrindinė tema – „Decolonizing Worlds“, kur literatūra pasitelkiama kaip būdas kalbėti ir mąstyti apie pasaulį. Festivalyje dalyvavo per 150 autorių iš daugiau nei 50 šalių, kurie atstovauja prozai, poezijai, grafinei bei vaikų ir jaunimo literatūrai. Organizatoriai pažymi, kad festivalis yra skirtas pristatyti ne tik naujausias vokiečių ir užsienio literatūros knygas, tačiau per jas kalbėti apie aktualiausias socialines ir globalines problemas. Festivalis siekia būti tarpdiscipliniškas, socialiai angažuotas, įvairiakryptis.
Būtent todėl jo programa labai įvairi: vyksta ne tik tradiciniai knygų pristatymai ir skaitymai, tačiau ieškoma sąsajų tarp dirbtinio intelekto ir literatūros, diskutuojama dekolonizacijos ir klimato kaitos, o šalia to – ir filosofinėmis temomis. Ypatingas dėmesys skiriamas arabų ir Lotynų Amerikos literatūros istorijai, greta to – politiniams perversmams Brazilijoje, Venesueloje, Argentinoje, Saudo Arabijoje, Honkonge. Pasak festivalio direktoriaus, Berlyno literatūros festivalis kviečia į kelionę aplink pasaulį, kuri pirmiausia vyksta mąstant ir reflektuojant.
Pasak festivalio direktoriaus, Berlyno literatūros festivalis kviečia į kelionę aplink pasaulį, kuri pirmiausia vyksta mąstant ir reflektuojant.
Festivalio programa yra sudaryta iš kelių pagrindinių sekcijų ir kelių mažesnių. Viena iš didžiųjų – „Literatures of the World“. Renginių formatas dvikalbis: autorius pirmiausia skaito kūrinį ar jo ištrauką originalo kalba, vėliau aktoriai įskaito tekstą vokiečių kalba, po skaitymų vyksta diskusija. Sekcija „Reflections“ skirta diskusijoms su autoriais, žurnalistais, akademikais ir politikais aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis.
Galima paminėti vos keletą didžiuliame renginių spiečiuje: Vokietijos migracijos politika, Saudo Arabijos moterys – tarp reformų ir represijų, fašizmas kaip demokratijos pasekmė ir kt. Sekcija „Memory, Speak“ skirta prisiminti garsius ar nepelnytai primirštus autorius. Čia sutinkami tokie vardai kaip F.Kafka, J.Baldwinas, J.Fauseris, B.Poplavsky ir kt. Daug atradimų ir intriguojančių diskusijų siūlo mokslinius tyrimus ir įžvalgas pristatanti sekcija „Science and the Humanities“.
Šių metų festivalis turėjo „Specials“ sekciją, kuri savo ruožtu buvo suskirstyta į tokias temas kaip „Graphic novel day“, „Worlwide reading“, „New German Voices“, „Third Culture Kids“, „Worldwide Screening“, „Decolonizing Worlds II“, „About: Sex“ ir „Exhibitions“.
Šiais metais festivalis išsiplėtė – renginiai vyko net 25 skirtingose erdvėse, išsibarsčiusiose per visą Berlyną. Dalis jų gana tradicinės, kaip bibliotekos, knygynai ar institutai, tačiau šiais metais renginiai vyksta ir galerijose, ir teatruose, ir kolegijose. Viena įdomesnių erdvių – Silent Green Kulturquartier. Parko gilumoje naktį šviečiantis, koplyčią primenantis pastatas palieka gan stiprų įspūdį, kuris įžengus vidun tik sustiprėja. Paaiškėja, kad šis valstybės saugomas istorinės reikšmės statinys buvo pirmasis krematoriumas Berlyne, pastatytas dar 1909–1910 m. ir ilgai veikęs pagal paskirtį. 1993–1996 m. pastato požemyje buvo įkurtas didžiulis morgas. 2002 m. krematoriumas uždarytas ir nuo to laiko pritaikytas kultūriniams renginiams.
Šiais metais festivalis išsiplėtė – renginiai vyko net 25 skirtingose erdvėse, išsibarsčiusiose per visą Berlyną.
Anksčiau buvusioje gedulo salėje, kurią iš visų pusių juosė nišos su urnomis, festivalio metu itin dažnai skambėjo juokas – čia vyko visi festivalio sekcijos „Apie seksą“ renginiai. Viename iš jų teko apsilankyti. 21.30 val. prasidėjęs ir apie 23 val. pasibaigęs renginys „Rašymas apie seksą“ („Writing about Sex“) sutraukė artipilnę salę. Bilieto kaina, kaip ir į daugumą kitų festivalio renginių, – 8 Eur. Renginio vedėjai – Berlyne reziduojantys vertėja ir rašytoja Katy Derbyshire ir rašytojas, redaktorius bei vertėjas Florian Duijsens – buvo pasirinkę sočiai knygų ištraukų su geromis ir blogomis sekso scenomis, kibirkščiavo humoru ir neleido publikai nuobodžiauti. Tiesa, tikėjomės bent minimalios diskusijos ar nuomonės, kas yra su tuo seksu literatūroje blogai, o kas gerai, ir ką su visu tuo daryti skaitytojui, tačiau tai netapo šio konkretaus renginio tema. Bendras įspūdis – drąsu, įdomu ir užnorina – kad tokie renginiai ir laisvos diskusijos vyktų ir Lietuvoje.
Šiemet į „Grafinės literatūros dieną“ buvo pakviestos dalyvauti ir knygos vaikams „Sibiro haiku“ autorės Jurga Vilė ir Lina Itagaki. Per devyniolika festivalio gyvavimo metų tai septintas kartas, kai lietuvių autoriai buvo įtraukti į Berlyno literatūros festivalio programą. Į festivalį buvo kviesti: Ričardas Gavelis (nesudalyvavo), Eugenijus Ališanka, Vytautas V.Landsbergis, Sigitas Parulskis, Gintaras Grajauskas, Laimantas Jonušys, Marius Jonutis, Tomas Venclova. Mums, kaip „Sibiro haiku“ knygos leidėjoms, teko susidurti su visa pasiruošimo festivaliui „virtuve“. Metų pradžioje gavome laišką iš organizatorių su prašymu atsiųsti lietuvišką knygą su informacija apie autores, o vasario pabaigoje autorės jau gavo vardinius kvietimus atvykti į festivalį.
Mums buvo oficialiai pranešta, kad knygos pristatymas įtrauktas į programą. Įdomu tai, kad tuo metu „Sibiro haiku“ tebuvo išleista prancūzų kalba, o teisės leidimui vokiečių kalba buvo vis dar laisvos. Tad „Sibiro haiku“ įtraukimą į festivalio programą kartu su kitomis 7 grafinėmis knygomis vertiname kaip tarptautinio pripažinimo ženklą.
Buvo įdomu sužinoti, kad autorėms skirtas kelionės ir apgyvendinimo finansavimas, taip pat honoraras už dalyvavimą renginyje. Knygos pristatymą turėjo moderuoti dienraščio „Tagesspiegel“ redaktorius Larsas von Törne, tačiau pasikeitus aplinkybėms, jį skubiai pakeitė ir renginį vedė žurnalistė ir vertėja Lilian Pithan. Vėliau autorės dalijosi įspūdžiais, kad ruošdamasi renginiui moderatorė per labai trumpą laiką perskaitė anglišką knygos vertimą su lietuviška knyga, labiausiai domėjosi istoriniu kontekstu, kuris jai buvo nežinomas, daug klausinėjo apie pagrindinį knygos personažą – autorės tėtį, kitus dar išlikusius našlaičius, aprašytus knygoje.
Pristatymas kaip ir kiti grafinėms knygoms tądien skirti renginiai vyko įdomioje erdvėje – CHB kolegijoje (Collegium Hungaricum Berlin). Atkreipėme dėmesį, kad žmonių į mūsų aplankytus renginius rinkosi nedaug, tačiau sužinojome, kad būta ir tokių anšlaginių renginių kaip, pavyzdžiui, Berlyne šiuo metu itin madingo poeto, o šiemet romaną išleidusio jauno vietnamiečių kilmės autoriaus Oceano Vuongo arba prancūzų rašytojo Mathiaso Enard'o, šiemet pristačiusio naują savo istorinį grafinį romaną „Taking Refuge“ – į juos bilietai buvo šluote iššluoti.
Galima butų reziumuoti, kad vokiečių tikslumas, organizuotumas ir nuoseklus darbas pavertė Berlyno literatūros festivalį vienu reikšmingiausių ir svarbiausių renginių visame pasaulyje, kurį tikrai verta aplankyti ir patirti. Mums ši kelionė nebūtų tokia reali, jeigu ne Lietuvos kultūros instituto ir Lietuvos kultūros tarybos pagalba ir bendradarbiavimas.
