Sovietinių laikų disidentas Viačeslavas Bachminas pasakoja, kad kadaise, sovietiniais laikais, knygos jam buvo sielos atgaiva. Dabar jis gali rasti bet kurią pageidaujamą knygą, tačiau beveik nebeskaito. Knygos, aiškina jis, nebeturi tos galios, kuri galėjo pakeisti jo požiūrį į pasaulį.
Panašią nuomonę publikacijos autorei išsakė ir moksliniu bendradarbiu Rusijos nacionalinėje bibliotekoje dirbantis Dmitrijus Ravinskis. Jis kalbėjo, kad padėtis dabartinėje Rusijoje, jo akimis, yra beviltiška. Mokslininko nuotaika kiek pasitaisė, kuomet jis prabilo apie knygų skaitymą sovietiniais laikais.
Buvo žmonės, kurie skaitė „Meistrą ir Margaritą“, ir buvo žmonės, kurie neskaitė „Meistro ir Margaritos“. Tai buvo dvi skirtingos grupės
„Meistro ir Margaritos“ išleidimas mano kartai tapo dideliu įvykiu. Nors Michailas Bulgakovas parašė šį kūrinį dar ketvirtame dešimtmetyje, tačiau publikuotas jis buvo tik 1966 metais, kuomet jį dalimis ėmė spausdinti žurnalas „Maskva“. Satyrinis stalinistinės Rusijos vaizdavimas labai skyrėsi nuo to, kas buvo leidžiama valstybiniuose leidiniuose“, – pasakojo jis.
2002 metais, duodamas interviu žurnalui „Bomb“, rašytojas Viktoras Pelevinas sakė, kad M.Bulgakovo kūrybos poveikį sunku paaiškinti tiems, kas negyveno sovietiniais laikais. „Meistras ir Margarita“ netgi nebuvo sugalvota kaip antisovietinė knyga, tačiau skaitydamas ją iškart imdavai jaustis laisvas. Ji išlaisvindavo ne iš kažkokių senų idėjų, o iš hipnotizuojančio visos aplinkos poveikio“, – sakė V.Pelevinas.
„Daugybė žmonių savo kalboje ėmė naudoti posakius iš šio romano, – tęsė atsiminimus D.Ravinskis. – Buvo žmonės, kurie skaitė „Meistrą ir Margaritą“, ir buvo žmonės, kurie neskaitė „Meistro ir Margaritos“. Tai buvo dvi skirtingos grupės. Tai buvo kultūrinis skirtumas, kažkuriuo momentu virtęs politiniu“.
Vietoje knygų – internetas
Naujajai rusų disidentų kartai knygos nebėra dėmesio centre. Pastaruoju metu pagrindine laisvų minčių skleidimo erdve tapo internetas. Internetas taip, kaip savo metu tai padarė „Meistras ir Margarita“, padėjo sukurti bendruomenę, turinčią savą požiūrį į politinius procesus Rusijoje ir savitą kalbą.
Žurnalistas ir opozicijos aktyvistas Olegas Kašinas teigia, kad internetas opozicijai ir visuomenei apskritai dabar yra svarbesnis nei knygos. Autoriai ir toliau skelbia pareiškimus, tačiau nebūtinai savo knygomis. Kaip pavyzdį jis nurodė Michailą Šiškiną, kuris kovo mėnesį atsisakė dalyvauti knygų mugėje „BookExpo America“, nes nenori atstovauti nusikalstamam režimui. „Šis pareiškimas iššaukė daugybę publikacijų ir nuomonių socialiniuose tinkluose. Nei viena M.Šiškino knyga neslaukė tokio dėmesio kaip šis pareiškimas“, – pasakojo O.Kašinas.
Rašytoja Liudmila Ulickaja pasakojo, kad praėjusių metų demonstracijose dalyvavo „anarchistai, fašistai, nacionalbolševikai, komunistai, kairieji, dešinieji, demokratai, monarchistai ir kitos pakankamai egzotiškos grupės“. Praėjusiais metais eitynėse Maskvoje dalyvavo ir 12 rašytojų, tarp jų Grigorijus Čchartišvilis, geriau žinomas Boriso Akunino pseudonimu, bei poetas Dmitrijus Bykovas.
L.Ulickaja sako neįsivaizduojanti, kaip kokia nors knyga galėjo suvienyti visus šiuos žmones. Tačiau vis dar yra kūrinių, kurie įkvepia opoziciją. Žurnalistas ir opozicijos aktyvistas Jurijus Saprykinas nurodo L.Ulickajos, Eduardo Limonovo, Zacharo Prilepino knygas. Dar vienas iš tokių autorių – V.Pelevinas, kuris išjuokia postsovietinės Rusijos vartotojišką kultūrą. Išskiriamas ir Vladimiro Sorokino romanas „Opričniko diena“, kurio veiksmas – 2028-ųjų Rusijoje, virtusioje totalinio sekimo valstybe.
„Knygos suaugusiems, revoliucija jaunimui“
Tačiau ši naujoji banga turi mažai ką bendro su disidentine klasika, tokia kaip „Gulago archipelagas“, kuris savo niūriai realistiškais pasakojimais apie sovietų lagerius padėjo išsklaidyti iliuzijas apie komunizmą. Skirtingai nuo šio kūrinio, V.Pelevinas ir V.Sorokinas savo kritiką dėsto antiutopinės satyros žanru. J.Saprykinas sako, kad šiose knygose nesprendžiamos etinio pasirinkimo ir moralinės problemos, jose nesiūlomi ir pasipriešinimo būdai.
Tai buvo neužmirštamas pojūtis, visi Orwello herojai sėdėjo aplink mane! Aš pakeldavau galvą, žiūrėdavau į šonus tarsi tikrindamas tekstą: viskas čia, viskas čia!
Žurnalistė Katia Parchomenko priduria, kad šie rašytojai „nesikauna, nekovoja, jie tiesiog sukuria pasaulį, kuris kažkuo primena mus pačius“. Galbūt teisi buvo L.Ulickaja: autorius gali keisti tikrovę, tačiau ir tikrovė keičia autorių.
Įspūdžiai apie skaitymą taip pat keičiasi. „Aš prisimenu, kaip vėlyvojoje Brežnevo epochoje važiavau metro ir skaičiau uždraustą knygą „1984“, – pasakojo rašytojas V.Sorokinas. – Tai buvo neužmirštamas pojūtis, visi Orwello herojai sėdėjo aplink mane! Aš pakeldavau galvą, žiūrėdavau į šonus tarsi tikrindamas tekstą: viskas čia, viskas čia!“
V.Sorokino nuomone, „1984“ šiais laikais kažin ar gali padaryti tokį patį poveikį, tačiau tam tikra prasme praeitis vis dar nemirė. „Labiausiai pykinantis yra sovietinės stagnacijos kvapas, vis dar sklindantis iš Kremliaus. Tai tas pats kvapas, kuris 1991 metais privedė prie šalies griuvimo. Panašu, kad istorija kartojasi“.
V.Sorokino nuomone, Rusijoje dabar kaip niekada reikalinga gera protesto literatūra. „Tokiais laikais itin norisi, kad rašytojas atsisėstų, paimtų parkerį ir, badydamas juo į kairiąją ranką, krauju parašytų didį romaną“.
Tačiau ar opozicijos atstovai norės jį skaityti? Žurnalistas Maksimas Trudoliubovas, dirbantis dienraštyje „Viedomosti“, apie tai pasakė tiesiai: „Knygos suaugusiems, revoliucija jaunimui“.
