„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Bestselerio „Aušvico tatuiruotojas“ autorė H.Morris: „Net ir tokioje baisioje vietoje buvo žmogiškumo“

„Nesakau, kad išspręsiu pasaulio problemas. Bet galiu papasakoti žmonėms apie kai kurias praeities problemas ir tai, kaip žmonėms pavyko išsigelbėti. Galiu suteikti žmonėms viltį pasakodama apie kitų žmonių gyvenimus“, – sako bestselerio „Aušvico tatuiruotojas“ autorė Heather Morris, kuri šiomis dienomis lankosi Lietuvoje.
Heather Morris
Heather Morris / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Ketvirtadienio vakarą Naujojoje Zelandijoje gimusi rašytoja susitiko su lietuvių skaitytojais ir paklausta, kuo jai, lyginant su kitomis šalimis, išsiskyrė mūsų skaitytojai, sakė: „Galbūt dėl anglų kalbos žinių, o gal ir dėl to, kad toks būdingas charakteris, lietuviai man pasirodė kuklesni. Susitikimo metu jie beveik nieko neklausinėjo – kuomet paprašiau, kad užduotų klausimus, sulaukiau gal tik dviejų klausimų. Palyginimui – Portugalijoje mane jie net nutraukdavo. Tačiau mačiau, kad lietuviams įdomu, ką aš pasakoju. Ir kuomet susitikdavau su jais akis į akį, mačiau, kad jie nori bendrauti. Žmonių šiluma, draugiškumas mane pribloškė. Gaila, kad šįkart būsiu čia tik kelias dienas, reikės kažkada atvykti apžiūrėti jūsų šalį geriau“, – sakė rašytoja, kurios knygos „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“, o neseniai ir „Vilties istorijos“ pasirodė ir lietuvių kalba.

Didžiosios valstybės gali pasimokyti iš jūsų požiūrio, kaip keisti pasaulį į gerąją pusę.

Rašytoja sako, kad prieš atvykdama į Lietuvą domėjosi mūsų šalimi, ir kalbant tai jaučiasi – ji pabrėžia, kad Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių, kurioje moterims buvo suteikta balsavimo teisė („esate labai progresyvi šalis“), ji taip pat negailėjo pagyrų ir Lietuvai dėl jos pastangų kovojant su klimato kaita. „Klimato kaita – labai svarbi tema, ir fantastika, kiek jūs, būdama maža šalimi, darote šioje srityje. Tai fantastika. Didžiosios valstybės gali pasimokyti iš jūsų požiūrio, kaip keisti pasaulį į gerąją pusę. Atrodo, kad esate teisingame kelyje, darydami pokyčius“, – 15min sakė ji.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Heather Morris
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Heather Morris

Leidėjai nesistengė jos išpopuliarinti

Dabar H.Morris – visame pasaulyje verčiama bestselerių autorė, jos debiutinio romano „Aušvico tatuiruotojas“ parduota dvylika milijonų egzempliorių. Tačiau pati autorė sako, kad kai 2018 metais buvo išleistas jos debiutinis romanas, apie pripažinimą ji net nesvajojo.

„Mane iki šiol pribloškia, koks platus mano skaitytojų ratas. Nuo paauglių iki pagyvenusių žmonių, skaito ją ir vyrai, ir moterys. Labiausiai norėjau, kad knygą perskaitytų vaikai – kad sužinotų, kas buvo Holokaustas. Gal tai ir naivu, bet galbūt tai padės išvengti kitos panašios tragedijos“, – sako rašytoja.

Paklausta, ar ji pati bando atsakyti sau į klausimą, kokia yra jos knygų sėkmės priežastis, ji sako: „Aš rašau labai paprastai. Rašydama pirmą knygą, nežinojau, kaip tai daryti – juk niekad nebuvau parašiusi romano. Bet aš turėjau istoriją. Paprastą, paprasto žmogaus, gyvenusio labai sudėtingais laikais, istoriją. Ir, žinoma, tai taip pat ir meilės istorija. Matyt, tai ir patraukė skaitytojų dėmesį“.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Heather Morris
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Heather Morris

Ji prisimena, kad leidykla irgi neturėjo jokių lūkesčių ir buvo pasiūliusi kontraktą tik vienai knygai, pernelyg daug dėmesio neskyrusi ir šios knygos reklamai. „Leidėjai neskyrė jai ypatingo dėmesio, tačiau žinia apie knygą sklido iš lūpų į lūpas, internete viena po kitos pasirodė teigiamos recenzijos, ir taip pamažu aš ėmiau sulaukti vis daugiau dėmesio“, – sako dabar bestselerių viršūnėse besipuikuojančių knygų autorė, kurios kūrinys „Aušvico tatuiruotojas“ ir Lietuvoje sulaukė devynių tiražų.

Bijojo būti apkaltinti kolaboravimu

Knygoje „Aušvico tatuirutojas“ autorė pasakoja apie dar 2003-iaisiais sutikto Slovakijos žydo Lale'o Sokolovo gyvenimo istoriją. Jis 1942 metais buvo ištremtas į Aušvico koncentracijos stovyklą ir priverstas tapti Tätowierer, kurio užduotis – pažymėti stovyklos kalinius ir kalines. Tai ne tik jo išgyvenimo, siaubingų patirčių, bet ir meilės istorija – būtent čia jis sutiko merginą Gitą, laukiančią, kol bus ištatuiruotas numeris jai ant rankos, ir įsimyli ją.

Knygų leidybos pasaulyje kalbama apie tikrą su Holokaustu, Aušvico koncentracijos stovykla susijusių knygų populiarumo bangą, ir pati H.Morris, paklausta, kodėl šios knygos taip išpopuliarėjo būtent dabar, sako, jog to priežastis – rašytojai stengiasi į tragediją pažvelgti ne apibendrinančiai, o per konkrečių žmonių istorijas.

„Akademikai ir istorikai daug dešimtmečių rašė apie Holokaustą, tačiau darė tai apibendrindami, platesniu žvilgsniu, tyrinėdami, kaip tai palietė milijonus žmonių. Tačiau žmonėms, matyt, sunku tapatintis su tuo, Holokausto istorijos galbūt paveikia daug labiau, kai tai pasakojama iš vieno ar kelių žmonių perspektyvos“, – sako ji, pripažindama, kad ne visi akademinio pasaulio atstovai pritariamai žiūrėjo į tai, kokia forma ji pasirinko pasakoti apie Holokaustą. Visgi jos pavyzdys įkvėpė ir kitus rašytojus, kurie, panašiai kaip ir ji, apie Holokaustą ėmė rašyti būtent remdamiesi konkrečiomis žmonių istorijomis.

Holokausto temą toliau nagrinėjo ir pati H.Morris, parašiusi „Aušvico tatuiruotojo“ tęsinį – knygą „Cilkos kelias“, kurioje pasakojama apie 1942-aisiais į Aušvicą ištremtą šešiolikmetę Cilką. Išvadavus Aušvicą, Cilka apkaltinta kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinta Vorkutos gulage. Cilkos istoriją rašytojai papasakojo L.Sokolovas, apibūdinęs ją taip: „Ji buvo narsiausias mano pažįstamas žmogus. Ne narsiausia mergina, narsiausias žmogus“.

Jie galvodavo – aš išsigelbėjau darydamas tai, ko kiti galbūt nebūtų darę.

Paklausta, kodėl, jos nuomone, daugybę metų Aušvicą išgyvenusieji nenoriai kalbėdavo apie savo patirtis, H.Morris sako, kad daugybė jos kalbintų žmonių pasakojo bijoję, jog jie patys bus apkaltinti kolaboravę su naciais, sulauksiantys kaltinimų. „Jie galvodavo – aš išsigelbėjau darydamas tai, ko kiti galbūt nebūtų darę. Juk yra žmonių, smerkiančių išsigelbėjusius, sakančių, kad verčiau būtų mirę, o ne ėję į kompromisus, – sako rašytoja. – Bet jie buvo ne kolaborantai, jie buvo žmonės, kuriems pavyko išsigelbėti“.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Heather Morris
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Heather Morris

Siaubingoje vietoje irgi buvo žmogiškumo

Rašytoja sako pastebėjusi, kad skiriasi ir tai, kaip moterys ir vyrai ryžtasi atsiskleisti. Moterys, anot jos, lengviau savo skaudžiomis patirtimis dalinasi su vyrais, o vyrai – su moterimis. „Galbūt moterys jaučia kaltę, kad štai joms pavyko išsigelbėti, o jų seserims, motinoms – ne, – sako H.Morris. – Taip pat pastebėjau, kad moterims lengviau apie tai kalbėti su nepažįstamais žmonėmis. Taip jos jaučiasi saugiau – kai gali pasakodamos nežiūrėti į akis, emociškai neprisirišti“. Ji sako sutikusi daugybę moterų, kurios savo traumuojančių patirčių, norėdamos apsaugoti nuo skausmo, nepasakojo nei vaikams, nei anūkams.

Skiriasi ir tai, kaip tą pačią istoriją pasakoja tuo pačių metu ten buvę žmonės. Su tuo autorė susidūrė rašydama savo naujausią knygą „Trys seserys“ – į koncentracijos stovyklą dvi seserys pakliuvo tuo pačiu metu, vienai jų buvo 15, kitai – 19 metų. Tačiau abiejų jų prisiminimai skirtingi. „Tai dėl to, kad viena buvo labiau subrendusi, gavusi daugiau mokslų, todėl ji tuos pačius dalykus vertino visai kitaip“, – sako rašytoja.

Vienas iš pozityviausių dalykų, kuriuos H.Morris sako patirianti po knygos pasirodymo – tai, kad po knygos pristatymų įvairiose šalyse prieina žmonės ir pasakoja, kad jų tėvai taip pat susipažino koncentracijos stovykloje, knygos paskatina ieškoti žmonių, su kuriais galbūt buvo susiję jų artimieji. „Man labai svarbu buvo ir suvokti, kad net nežmogiškiausioje vietoje visgi buvo žmogiškų santykių. Žmonės padėdavo vieni kitiems, padėjo vienas kitam nešti tą kryžių. Tokioje baisioje vietoje buvo tiek gerų žmonių“, – sako ji.

Kita vertus, ją pribloškė ir pasakojimai, liudijantys moterų sargybinių žvėriškumą. Ji sako prieš tai maniusi, jog moterys galbūt elgėsi kiek švelniau. „Tačiau supratau, kaip baisiai vienos moterys gali elgtis su kitomis“, – sakė H.Morris.

Tačiau supratau, kaip baisiai vienos moterys gali elgtis su kitomis.

Nors knygose autorė pasakoja tikras istorijas, visgi tai – romanai. Rašytoja sako, kad, remdamasi pasakojimais, ji visgi bando vaizduotėje atgaminti tai, kaip viskas galėjo būti, be to – ji labai mėgsta, kai knygose būna nemažai dialogų, o jie irgi – išgalvoti.

„Tačiau rašant knygą man reikia tikros istorijos. Duktė man kartą pasakė – kodėl tu negali tiesiog sukurti istorijos? Bet aš nesu rašytoja, aš esu istorijų pasakotoja. Negaliu sukurti istorijos, bet galiu surasti žmones, kurie tas istorijas man papasakoja, o aš jas užrašau“, – sako autorė. Savo knygoje „Vilties istorijos“ ji nemažai ir rašo apie tai, kaip svarbu klausytis savo pašnekovų, bandant išgirsti juos, o ne stengiantis papasakoti, ką apie tai manai pats.

Kaip mus pakeitė pandemija?

Naujojoje knygoje „Vilties istorijos“ autorė pasakoja apie klausymosi svarbą, tai, kaip išgirsti kitą žmogų, o kartu rašo ir apie tai, kaip pasaulis pasikeitė per COVID-19 pandemiją. Ji rašo, kad tai, žinoma, buvo slogi patirtis ir naujasis pasaulis galbūt bus daugeliu atžvilgiu niūresnis, bet ji visgi teigia, kad galime įžvelgti ir pozityviųjų dalykų – tarkime, pavojaus akivaizdoje labiau susitelkėme, akivaizdžiai pamatėme, kokią įtaką klimato kaitai mes darome („Pakako vos kelių karantino mėnesių, kad suprastume, kaip greitai galime sukurti švaresnę ir saugesnę aplinką“), o taip pat galų gale sustojome. „Gal tai mūsų planeta šitaip mus ragina sulėtinti tempą? Juk ji jau ištisus dešimtmečius visu balsu šaukia, kad derėtų atsakingiau ja rūpintis“, – knygoje rašo H.Morris.

Paklausta, ką jai asmeniškai atskleidė pandemija, rašytoja sako, kad pirmiausia ji suvokė, kad svarbiausia yra šeima, atitrūkimas karantino metu nuo artimųjų privertė permąstyti, kaip ji norėtų gyventi ateityje.

„Dar vienas pozityvus dalykas – Melburne sudėtingomis sąlygomis aš buvau įstrigusi dvejiems metams. Negalėjau net nueiti pas savo kirpėją. Per tą laiką visiškai pražilau ir nusprendžiau, kad nesidažysiu plaukų, neapsimesiu esanti tuo, kuo nesu“, – juokdamasi sako H.Morris, visgi nesanti tikra, kad tas sulėtėjimas per pandemiją žmoniją kažko išmokė.

Ukraina mokosi iš istorijos

Tas pats klausimas galėtų kilti ir galvojant apie jos knygas, kuriose užfiksuotos Holokausto patirtys, ir dabar Ukrainoje vykstantį karą. Ar stebint naują Rusijos smurto bangą neatrodo, kad žmonija taip niekad ir nepasimokė?

H.Morris visgi nėra nusiteikusi taip pesimistiškai. Ji papasakojo konkretų pavyzdį – su ja susisiekė ukrainiečiai, internetu rengiantys pokalbius, kuriuose stengiamasi padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms – tiek tiems, kurie buvo priversti išvykti, tiek esantiems karo zonoje. „Jie kuria programas, kurios padės nuo karo kenčiantiems žmonėms dabar, taip pat planuojama, kas bus po metų, po penkerių, dešimties, dvidešimties metų. Jie pasimokė iš Holokausto, žino, kokias traumas patiria žmonės, – pasakoja rašytoja. – Jie rūpinasi savo žmonėmis. Galbūt tai atrodo mažas dalykas, tačiau tai bus didelė parama žmonėms, kenčiantiems nuo potrauminio sindromo“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“