– Esi didelė knygų mylėtoja, daug skaitai ir daliniesi knygų apžvalgomis socialiniuose tinkluose. Kaip atsirado tokia didelė meilė literatūrai?
– Įtariu, tai užkoduota genuose – mano senelis didis knygų mylėtojas. Vasaras leisdavau kambaryje, kuriame daug knygų, ir vis įsivaizduodavau, kaip jas imu ir skaitau. Kai senelis nematydavo, kartais vaizduotė ir į praktiką persikeldavo – nė nepažindama raidžių vaizduodavau, kad skaitau (šypsosi). Pamenu, jog būtent senelis ir į knygyną dažnai nusivesdavo, eidavome kartu į miesto turgų, tad būtinai užsukdavome ir naujienų peržiūrėti. Taip, pirkdavome itin retai, bet, manau, taip tik sustiprėjo savotiška pagarba ar net meilė spausdintam žodžiui. Namuose tiek tėtis, tiek mama kasdien skaitydavo laikraščius prie kavos puodelio (tai daro dar ir dabar!), prisimenu, man tai būdavo be galo žavu ir tuo pačiu smalsu – norėjosi kuo greičiau išmokti skaityti ir būti suaugusia, juk tai taip gražiai atrodo! Tad nors ir netiesiogiai, bet visada jutau palaikymą bei švelniai rodomą kryptį į tą rašytinių žodžių pasaulį (šypsosi).
– Galbūt pameni kokią vaikystės knygą, kuri tai meilei padėjo užgimti?
– Visiškai „nuvartyti“ šuniuko Pifo nuotykiai bei „Aštuonetas iš Trepsės namų“. Dar mamos jaunystės elementorius bei vaikams skirtas atlasas-žinynas, kuris, deja, per tą didelę meilę išliko tik atmintyje. Ir atskirą vietą simpatijų sąraše saugo Troliai Mumiai.
– Ar pomėgis skaityti ir atvedė į darbą bibliotekoje?
– Iš dalies, manau, taip. Dar mokykloje žinojau, kad norėčiau darbuotis bibliotekoje, bet nuvingiavau kitais keliais. Net 12 klasėje rasdavau laiko laisvalaikio romanų skaitymui, bet tik magistro studijų metu (studijavau paveldosaugą), kuomet visi bendramoksliai nukeliavo atlikti rimtų praktikų, aš, galima sakyti, išsizyziau, kad priimtų į Vilniaus universiteto biblioteką. Per tą laiką supratau, kad taip, tai tikrai tai, ko norėčiau. Yra ir rėmai, aiški bei konkreti darbo sistema, bet ir pakankamai erdvės kūrybiškumui auginti. Vėliau taip degiau noru dirbti knygų apsuptyje, kad dėl darbo bibliotekoje dvejus metus važinėjau į sostinę. Visada liksiu dėkinga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos kolektyvui, kuris mane įsileido ir paklojo stiprų pagrindą po kojomis – juk apie bibliotekinius reikalus tuomet tik tiek ir tenusimaniau – tik tiek, kad labai noriu (šypsosi). Ir būtent vieną vakarą, keliaujant traukiniu Vilnius–Kaunas, kilo tinklaraščio „Pelėdos skaitiniai“ idėja.
– Bibliotekininko darbą žmonės linkę matyti kaip nuobodų, be jokių iššūkių ir naujovių. Ar šį mitą jau galime paneigti?
– Ir kuo greičiau! Manau, kad įstaigose, kurios atviros visuomenei, žodžių junginys „nuobodus darbas“ egzistuoti negali. Čia ir kūrybinės veiklos apsčiai, ir psichologinio pasirengimo reikalaujančių iššūkių, kartais pasitaiko net ir ekstremalių situacijų. Taip, žinoma, egzistuoja ir daug „popierizmo“, kas tikrai truputį nuobodu, bet už tai yra atsakingi asmenys, tai kol galiu, stengiuosi į tokius reikalus nesivelti (juokiasi). Tad ne, neprisimenu, kada buvo nuobodi diena darbe. Tiesą sakant, net truputį kurioziška tai, kad kuo ilgiau dirbu bibliotekoje, tuo mažiau knygų perskaitau – tiesiog nėra kada.
Kartais su kolegėmis pasijuokiame, kad bibliotekininkams turėtų duoti laisvą dieną, skirtą nevaržomai skaityti ar bent jau susipažinti su knygų nugarėlėje esančia informacija – juk naujienų, knygų srautas didelis, žmonės dažnai klausia „apie ką čia? “, o mes per kitas veiklas ne visada spėjame susipažinti. Taip, dabar bandau griauti mitą, kad bibliotekoje taip nuobodu, jog esame perskaitę viską (šypsosi).
Kalbant apskritai, šiandieninė biblioteka linkusi greitai reaguoti į pokyčius visuomenėje bei atliepti žmonių poreikius, o tai iš esmės yra nesibaigiantis iššūkis, kuris neleidžia užsistovėti vietoje ir ragina vis tobulėti.
– Kas tavo darbe tau labiausiai patinka?
– Matyt, pats banaliausias pasakymas – kad gali dirbti knygų ir tūkstančių istorijų apsuptyje. Tiek išgalvotų, tiek realių. Ir žinoma tai, kad nors darbas iš esmės, toks pat, bet jis niekada nebūna vienodas. Kasdien vis kiti žmonės, jų norai, net problemų pobūdis, kurias reikia spręsti „čia ir dabar“. Geras jausmas ir vidinė motyvacija – kad gali būti kam nors naudingas. Kam nors surasti skaitinį, nuo kurio prašviesėjo diena, o su kuo nors tiesiog persimesti keliais žodžiai ir pamatyti, kad palengvinai žmogui naštą. O kur dar kūrybinė veikla. Taip, būna dienų, kai ir pati jaučiu, kad savęs išdalinu per daug, bet šiandien kitaip tiesiog negaliu.
– Galbūt teko susidurti ir su kokia kuriozine situacija?
– Socialinėje erdvėje mėgstu pasidalinti kuriozais, kurie dažnai nustebina. Kai jau sakau, kad viskas, dabar tai jau tikrai niekas nebenustebins – bac, ir nutinka kažkas dar juokingesnio. Liūdnų ar agresyvių atvejų stengiuosi širdyje nekolekcionuoti, nors taip, kartais žmonės jaučia kažkokią „pareigą“ išlieti savo pyktį būtent bibliotekoje. Bet iš smagesnių nuotykių, tai, matyt, bus atvejis, kai vienam vyriškiui žūtbūt prisireikė knygos, sukėliau beveik visą skyrių ant kojų į paieškas, paskelbėm kone tarptautines knygos žvalgybas, o po valandėlės jis grįžta ir sako „atsiprašau, prisiminiau, kad ta knyga dar neišleista, nes pats ją dabar rašau“. Na ir ką galima pasakyt (juokiasi).
– O kokių knygų daugiausiai ieško bibliotekos lankytojai?
– Naujienų! (juokiasi). Štai, pavyzdžiui, gegužės 11 dieną pasirodė naujausia ir paskutinioji Lucindos Riley „Septynių seserų“ serijos dalis „Tėvas Atlantas“, o gegužės 12 d. jau buvo atėjusių klausti, ar neturime (juokiasi). Vyresni žmonės dažnai atsineša lapelius, kuriuose turi susirašę pavadinimus, išgirstus kažkur televizijos ar radijo laidose. Galima kiek nori juoktis ir iš bookstargramerių, bet jie palieka savo pėdsaką skaitymo įpročiuose – ne kartą yra tekę matyti nuotrauką iš instagraminio knygų pasaulio, kad štai, dabar norėtų tokios. Kartą ieškojau knygos ir pagal savo įrašą (juokiasi). Žinoma, populiariausia – grožinė literatūra, o detektyvai, manau, kone visuotinė manija. Nors, jei paklaustum, kas yra nenurungiamai populiariausia knyga, tai kuo rimčiausiai atsakau – „Ten, kur gieda vėžiai“. Žmonės vis dar registruojasi į nesibaigiančią eilę.
– Galime pastebėti, jog bibliotekos stengiasi neatsilikti nuo nuolat besikeičiančio pasaulio ir įdiegia vis daugiau naujovių, pasiūlymų lankytojams. Kuo šiandieninė biblioteka, tavo akimis, skiriasi nuo tos, kurią lankei vaikystėje?
– O dangau, viskuo! (juokiasi). Viešoji biblioteka jau seniai nebėra tik knygų bei tylos namai, kaip prisimenu iš vaikystės. Jei ir jūsų vaizdinys panašus, tai kviečiu užeiti į šiandieninę biblioteką ir atrasti naują laisvalaikio erdvę.
Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje mes laukiame ir pačių mažiausių, kurie dar tik atšliaužia (tik įsivaizduokit, kiek garsų bei vaizdų būna, kai į užsiėmimą susirenka 8–15 mažylių!), vasarą bibliotekoje organizuojamos nemokamos dienos stovyklėlės vyresniems vaikams, o vakarais skaitymą pamilti atvyksta padėti net terapiniai šunys. O kur dar nuolat rengiami koncertai, minėjimai, knygų pristatymai, mokymai bei edukacijos, skirtos įvairaus amžiaus lankytojams. Štai, kolegė kitame bibliotekos padalinyje rengia net pantomimos pasirodymus bei užsiėmimus – mano akimis, čia yra fantastika. (Linkėjimai, Deimante!)
Faktas, kad kai daugelyje įstaigų vasarą trumpinamas darbo laikas, biblioteka išsiplečia ir iškeliauja arčiau skaitytojo – į parkus. Kaune šiemet net 3 žaliosiose zonose lankytojų lauks vasaros skaityklos. Tad, manau, kad biblioteka yra viena iš tų įstaigų, kuri atsinaujina ir auga sparčiausiai. Tikiu (ir žinau!), kad tai vyksta ne tik Kaune, o visos Lietuvos mastu. Na pasakykit, ar anksčiau taip būdavo? Ne, ir tuo pokyčiu be galo tuo didžiuojuosi.
– Esi aktyvi ir instagrame, kur dažnai daliniesi perskaitytų knygų apžvalgomis, bendradarbiauji su leidyklomis. O iš bibliotekos ar parsineši namo knygų?
– Meluoti negaliu, nes bus gėda prieš koleges, o sakyti tiesą, tai tarsi pripažinti sau, kad vis tik truputį turiu problemų (juokiasi). Taip, mano skaitytojos kortelė nuolat balansuoja arti limito ribos – visada turiu ir knygų iš bibliotekos. Bet jei kyla klausimas, kodėl, tai iš tikrųjų daugelį knygų naudoju darbo tikslais – ieškau pasakų, eilėraščių vaikams. Žinoma, imu ir knygas sau, dažniausiai serijų dalis, jei nepradėjau rinkti nuo pirmos ar tokias knygas, kurios „praplaukė“ pro akis žvalgantis naujienų pasaulyje, bet vėliau sudomino. Taip pat iš bibliotekos mėgstu rinktis senesnes knygas, kurių namuose neturiu. Pavyzdžiui, kartu su aktyviomis moterimis įkūrėme knygų klubą ir nutarėme, kad skaitysime bei paspausime viena kitą skaityti tokias knygas, kurias tarsi reikėtų žinoti, bet per „meilę naujienoms“ tiesiog nelieka laiko į jas atsigręžti. Tad susitinkame kartą per mėnesį bibliotekoje bei kalbamės apie iš fondų gelmių ištrauktas knygas.
– Kokias knygas pati labiausiai mėgsti skaityti? Galbūt turi mėgstamiausius rašytojus ar žanrus?
– Skaitinius renkuosi pagal nuotaiką. Dažniausiai mėgstu šviesius gyvenimiškus romanus, kuriuos užvertus lieka jausmas, kad dievaži, pasaulis, vis tik, gražus. Kolegė juokėsi, kad mano dar amžius toks, kad galiu skaityti krūvas romanų ir jais žavėtis (juokiasi). Bet taip, man nėra gėda pripažinti (o kodėl turėtų būti?), kad mėgaujuosi romanais ne tik paplūdimyje – vakarais, prieš miegą, visuomet norisi bent po keletą skyrių „kažko gražaus“. Romanai, paremti tikrais faktais – štai čia visiškai mano skaitinys, nes gali lengva forma kažką sužinoti ar patirti. Kai norisi kažkur nuvykti, bet nėra galimybių, vartau knygas-albumus, o kai augindama sūnų jaučiu vidinį pasimetimą, paguodos taip pat ieškau knygose. Tad trumpai, knygos man – kasdienybės ramstis, suteikiantis ramybę, tad nebandydama savęs drausminti, skaitinius renkuosi eklektiškai ir nuolat žongliruoju žanrais.
Romanai, paremti tikrais faktais – štai čia visiškai mano skaitinys, nes gali lengva forma ką nors sužinoti ar patirti.
Kalbant apie autorius, kuriuos visada mielai rinkausi ir rinksiuosi – Elizabeth Strout, Narine Abgaryan, Alina Bronsky, Fredrik Backman, Lucinda Riley, Karen Swan, Erica James, Laura Madeleine, Lisa Kleypas, Irena Buivydaitė, Jolita Herlyn, Ignė Ale, Gina Viliūnė ir ne, tai nėra baigtinis sąrašas (šypsosi).
– Na, ir pabaigai – trys labiausiai Viktorijos rekomenduojamos knygos yra...
– Kažkada juokais ir labai rimtai pasakiau, kad visiems rekomenduoju tai tik vieną knygą – Lietuvos Konstituciją (juokiasi). Čia, manau, pats sunkiausias klausimas, nes mūsų visų ne tik skoniai, bet ir patirtys bei tos akimirkos poreikiai skiriasi.
Ir vis tik, atėjusius į biblioteką kviečiu išbandyti ir šį tą lietuviško. Mūsų kūrėjų rinka tokia siaura, tad kas daugiau juos palaikys, jei ne mes patys. Stengiuosi agituoti, kad imkit, pabandykit, jums tai nieko nekainuoja, bet skolindamiesi knygas iš bibliotekos prisidedate prie autoriaus kūrybos – nuo kiekvieno skaitytojo autoriui kaupiasi tam tikra premija (labai daug kas to nežino).
Lietuviškojo TOP3: Ignė Alė parašytas gaivus romanas apie bibliotekininkus, tad, suprantat, tiesiog negaliu nerekomenduot – imkit ir skaitykit „Visus vienišus žmones“, Ilona Skujaitė su istoriniu romanu „Karo nuotaka“, kuriame papasakojo, kad ne tik Žygimantas Augustas, bet ir jo sesuo Kotryna nugyveno knygos vertą meilės istoriją, o Algirdas Kumža „Oranžiniame romane“ papasakojo apie Ukrainą tokią, kokia ji pasirodė ambasadoriaus akimis (atsiminimų bei įžvalgų knyga išleista vos kelios savaitės iki karo pradžios).
Tarptautinis „mano mano“ trejetukas nuolat kinta. Šiuo metu – Alina Bronsky „Totoriškos virtuvės aštrumai“, Narine Abgaryan „Simonas“, Edith Wharton „Itanas Fromas“. Ir taip, paklauski po mėnesio, gali būti, kad kažkas bus pakitę (šypsosi).
Susidomėjote kuria nors Viktorijos paminėta knyga? Patikrinkite, gal ji gyvena knygų mainų platformoje BOOKSWAP, kur galite patogiai ir greitai išmainyti senas knygas į naujas istorijas! O jei knygos ten nėra – įsidėkite į norų sąrašą ir gaukite žinutę, vos ji pasirodys mainų platformoje.
