Vienu metu išleidusi net tris knygas, Rimantė patyrė likimo smūgį – palaidojo tėtį, nespėjusį jos darbų perskaityti. Tačiau tai nepalaužė Rimantės. Jos knygos sulaukė didžiulio skaitytojų įvertinimo, o dabar tarnauja dar kilnesniam tikslui – „Semčiukų“ pasakų rinkinys jau verčiamas į ukrainiečių kalbą ir bus dovanojamas Lietuvoje besiglaudžiančių pabėgėlių vaikams.
– Papasakok, kaip gimė „Semčiukų“ idėja?
– Ji gimė su Luna, kai Simona (knygos iliustratorė Simona Slavinskaitė) Lunai padovanojo savo rankų darbo semčiuką – tokį kitokį, mielą žaisliuką apsvilusiom ausytėm ir pavasario pasiutusiu upelio žvilgsniu. Su Simona dirbome kaip tandemas reklamos agentūroje – aš rašiau, o ji mano mintims dovanojo vaizdus. Per tuos metus išmokome viena kitą suprasti iš pusės žodžio. Simona siuvo žaisliukus, galvojome jiems vardus, o su vardais gimė ir pasakos Lunai – juk vaikai geriausiai mokosi žaisdami. Kai kurias iš mano ekspromtu sukurtų pasakų dukra prašydavo pakartoti vėl ir vėl, tada jas pabandžiau pasekti kiek vyresniems dukterėčiai ir sūnėnui. Jiems taip pat patiko. Štai tada jau pamaniau, o kodėl nepabandžius jų suguldyti ant popieriaus, tiksliau, ne pati pamaniau, o Povilas privertė sėsti ir parašyti. Jis manimi dažniau labiau tiki nei aš pati. Už tai jam esu labai dėkinga.
– Esi minėjusi, kad vaikiškose knygose neradai to, ką būtent norėjai skaityti savo dukrytei? Ko vaikiškose knygose ieškojai?
– Kai gimė Luna, labai sąmoningai priėmiau sprendimą prie vaiko nevartoti žodžio „baimė“. To paprašiau ir senelių, ir lopšelio auklėtojų. Ji negirdėjo: nebijok, ar tau nebaisu, nieko čia baisaus ir t.t. Iš bendravimo su psichologais žinojau, kad mes atsinešame tik dvi prigimtines baimes – didelio garso baimę ir baimę kristi, būti išmestam, o visas kitas baimes nusižiūrime nuo tėvų, išmokstame iš aplinkos. Tvirtai žinojau, kad nors ir mes augome su gąsdinimais ar grasinimais, ir tai, kad jeigu būsi blogas, Kalėdų Senelis pas tave neateis, mums buvo normalu, savo vaiko taip auginti nenorėjau. Gąsdinti, kad kažkoks nykštukas išsineš žaislus, kad nukris ausys, jei neklausysi, man buvo nepriimtina – žinau, kad vaikai pradeda šlapintis į lovą ar net mikčioti po šių knygų. Turi jausti atsakomybę už tai, kokį pasaulį pieši vaikui – juk jo psichika begalo lanksti.
Knygose ieškojau pamokų, bet ne moralizavimo, ieškojau laisvės, atjautos, drąsos, smalsumo ir nepriklausomybės skatinimo. O radau tik princeses, kurioms svarbu kepti keksiukus, bambančias mamas, ant sofos gulinčius tėčius arba jau tokias filosofijas ir poezijas, kad net patys rašytojai negalėtų pasakyti apie ką knyga. Astridos Lindgren knygoms Luna dar buvo per maža, o norėjosi kažko tokio artimo kaip jos kūriniai, tik su kiek mažiau teksto J Ir kažko panašaus į Ezopo pasakėčias, tik labiau pasiutusio. Norėjau, kad knygos būtų apie gyvenimą, nesumeluotą, kas kad kitame pasaulyje.
– Ar daug sulaukei skaitytojų vertinimų apie knygą? Kuo žmonės labiausiai „Semčiukuose“ gėrisi?
– Pirmiausia sulaukiu tėvų nuostabos, kai jie baisiai tingi skaityti savo vaikui, o skaitydami „Semčiukus“ ir patys sau randa daug paslėptų bajerių. Ir prisijuokia. Ir dar prieš miegą su antra puse padiskutuoja. Man tai labai svarbu, norisi kad procesu mėgautųsi visa šeima. Juk vaikas puikiai jaučia, kai skaitai iš pareigos, o pats vimčioji nuo to, kad istorija, kaip mano Luna sako, „nestaigmeninga“ – niekas iš mūsų nenori būti našta.
Taip pat džiugina tai, kad istorijos artimos tiek mažiukams, tiek paaugliams. Rašo net močiutės, kad jų vidinės mergaitės pabudo! Rašo ir dvidešimtmečiai, kad knygą pasidovanojo sau. Žmonės labai pamilo semčiukų frazę „bali patu!“, kuri reiškia ir labas, ir viso gero, ir ačiū, ir supratau, ir... viską. Gaunu daug ekranų nuotraukų, kai ši frazė, sukurta Lunos, naudojama šeimos susirašinėjimuose. Širdis dainuoja, kad kažkas, ką sukuri, gali imti ir pradėti gyventi savo gyvenimą, kurio tu nebekontroliuoji, o ir kontroliuoti nenori.
– Vienu metu parašei net dvi knygas, o po to šeimoje nutiko nelaimė – mirė tavo tėtis. Kaip pavyko save susirinkti ir visų darbų nepamesti?
– Labai norėjau, kad tėtis jas paskaitytų. Specialiai net juodraščių nespausdinau – norėjau pasiimti iš spaustuvės ir nuvažiuoti į Naująją Akmenę. Bet tėtis iškeliavo mums netikėtai. Dengiant mamytės rožes žiemai, sustojo jo širdis. Jam, žinau, būtų patikusi tokia romantiška mirtis. Buvo mano asmeninis Baronas Miunhauzenas...
Knygos iš spaustuvės atkeliavo savaitę po jo mirties. Nemeluosiu, tikrai ne taip įsivaizdavau akimirką, kai pasiimsiu savo knygas į rankas. Įsivaizdavau, kaip visi jas skaitysim, ir kaip stebėsiu visų namiškių veidus ir reakcijas jas skaitant, kaip klausiu iš ko juokiasi, kas patinka...
Kita vertus, po tėtės išėjimo, galvojau, kad jei būtų išėjęs anksčiau, knygų taip ir nebūčiau užbaigusi. Ir kad galiausiai LAIMINGĄ KNYGĄ parašiau pačiai sau. Tam, kad pati ją pildydama rasčiau kuo daugiau priežasčių šypsotis. Su SEMČIUKAIS tas pats. Juose labai daug mano tėtės. Jis mokėdavo kurti stebuklus lygioje vietoje ir kaimynės mergaitės paklaustas, kodėl kasame tvenkinį, sugebėdavo pasakyti: „Nes turime palaidoti savo dramblį.“
– Ar šeimoje skaitote daug? Kokių knygų daugiausia galima rasti jūsų namuose?
– Žinau, kad šiais laikais labai nepopuliaru apie tai kalbėti, bet skaityti dar mokausi. Esu žurnalų skaitytoja. Prenumeruojame „Wired“, „New Yorker“, dievinu longreads.com publicistiką. Man patinka, rodos, nesibaigiantys ir niekur neskubantys straipsniai, žurnalistinės apybraižos, bet su knygomis man prastai. Gal dėl to, kad mano tėvai visada daugiau skaitė periodiką nei knygas. Gal dėl to, kad nepavydėčiau kitiems nuostabaus rašymo. Todėl jau nuo pernai daviau sau pažadą kasdien perskaityti bent po 10 puslapių knygos – taip per mėnesį susidaro solidus bagažas. Mūsų namuose daug profesinės, su rašymu, kinu, kūryba susijusios literatūros. Skaitome daug psichologijos knygų. Povilas turi aistrą fotoalbumams, amerikiečių literatūrai. Abu esame absoliutūs Woody Alleno rašymo talento gerbėjai. Povilas skaito daugiau. O daugiausiai, tiksliau, kas vakarą, skaitome Lunai.
– Ar visada jas perkat tik naujas? O gal mainotės su draugais, lankotės bibliotekose, ieškot knygų iš antrų rankų? Ir ar visas perskaitytas knygas pasiliekate?
– Namie turime nemažą biblioteką, be to, daug knygų yra sukaupusi Povilo mama. Ji jas taip myli! Net mums neskolina. Žinau, kad mano vyras mamai dėkingas už tai, kad ji kruopščiai, nuo paauglystės jam parinkdavo knygas, kurios, kaip pats vėliau suprato, labai padėdavo sprendžiant tuometinius iššūkius. Knygos mūsų namus dažniausiai pasiekia jau dėvėtos. Keliaudami visada parsivežame jų iš panaudotų knygų knygynų. Mums abiems tie kleckuoti puslapiai, rodos, daugiau spalvos kūriniui suteikia. Šiaip abu tikim, kad nusipirkti naują knygą lengviausia. Todėl visada ieškodami kažko konkretaus, pirmiausia pasitikriname, ar jos negalime įsigyti iš antrų rankų. Tiesa, patys su knygomis sunkiai atsisveikiname. Jei jau ateina į mūsų namus, tai nebeišeina... bet, manau, kad visai verta būtų apsivalyti ir darkart įsivertinti, kurias knygas norėtųsi pasilikti, o kuriomis pasidalinti.
– Neseniai grįžai iš Tailando. Ar lagamine keliavo ir knyga?
– Keliavo elektroninė skaityklė su Michael Pollan „The botany of desire“ ir Joseph Cambell „Herojus su tūkstančiu veidų“ J ir gyvos manosios knygos. Jas padovanojau vietos lietuviams. Buvo labai daug laimės.
– Prasidėjus karui Ukrainoje sugalvojai labai gražią iniciatyvą – „Semčiukus“ išleisti ukrainiečių kalba ir dovanoti knygas Ukrainos pabėgėliams Lietuvoje. Gal gali papasakoti plačiau?
– Tokiais momentais visi padedame taip, kaip mokame geriausiai. Aš dalinuosi informacija, aukoju ir remiu, bet žinau, kad didžiausia mano stiprybė yra rašymas. Žinau, kad per karą žmonės skaito daugiau grožinės literatūros, nes mūsų smegenys neskiria, ar mes gyvename ar skaitome – jos tai suvokia kaip realybę. Ir knyga yra nuostabus būdas persikelti iš tamsos į šviesą. Daugelis išbandėme pabėgimą į knygą, kai byra santykiai ar už sienos barasi tėvai. Norėjau vaikams padovanoti pabėgimą į pasakas. Į tikėjimą, kad viskas bus gerai. Į žinojimą, kad mes patys kuriame pasaulį ir dalykai turi tik tiek galios, kiek jiems patys jos suteikiame.
Nuostabiausia tai, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius labai entuziastingai sutiko idėją – pasirodo, knygas, kanceliarines prekes jie perka vaikams. Kad tai būtinas dalykas tam, kad mažieji išlaikytų kuo normalesnį gyvenimą. Ir kad mūsų knygos – ne prabanga, o tikrų tikriausia pagalba. Knygas jie pažadėjo pristatyti nuo karo pabėgusioms šeimoms, be to, jau gavau dešimtis užklausų iš lietuvių, priglaudusių ukrainiečius, mokyklų, prie kurių prisijungė Ukrainos vaikai – knygas visiems dovanosime.
– Kaip galima prisidėti prie šios gražios idėjos?
– Prisidėti galite aukodami pasirinktą sumą mūsų paramos ir labdaros fondo parduotuvėje appy.lt arba ten pat įsigydami „Semčiukus“ bei „Laimingą Knygą“ – pirkdamas vieną, vieną knygą dovanoji vaikui. Jau turime surinkę lėšų 3000 knygų!
Tiesa, kai planavome, buvo numatyta, jog karo pabėgėlių bus pusė milijono, o dabar vien vaikų jau yra virš milijono.
– Ir pabaigai… Geriausios trys Rimantės perskaitytos knygos yra..?
– Nežinau, ar geriausios, bet tikrai labai mane išlaisvinusios ir įdrąsinusios.
Alan W. Watts „Nesaugaus gyvenimo išmintis.“
Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais.“
Gregory David Roberts „Šantaramas.“
Susidomėjote kuria nors Rimantės paminėta knyga? Patikrinkite, gal ji gyvena knygų mainų platformoje „Bookswap“ kur galite patogiai ir greitai išmainyti senas knygas į naujas istorijas! O jei knygos ten nėra – įsidėkite į norų sąrašą ir gaukite žinutę, vos ji pasirodys mainų platformoje.