Per paskutinius trisdešimt metų aš bėgau trisdešimt tris maratonus. Bėgau maratonuose visame pasaulyje, tačiau kuomet kas nors klausia, kuris iš jų yra mano mėgstamiausias, be jokių dvejonių atsakau: Bostono maratonas, kuriame dalyvavau šešis kartus. Kuo toks nuostabus yra Bostono maratonas? Paprasta: tai seniausias maratonas pasaulyje; jo trasa nuostabi; ir – tai yra svarbiausia – viskas, kas susiję su šiuo bėgimu, yra natūralu, laisva. Bostono maratonas yra ne nuleistas žmonėms iš viršaus, jį pamažu per ilgą laiką protingai kūrė patys Bostono gyventojai. Kiekvieną kartą visi, bėgdami Bostono maratone, gali įvertinti jausmus tų žmonių, kurie visus šiuos metus kūrė maratoną, ir mane visuomet apgaubia šiltas jausmas, kad vėl esu vietoje, kurios pasiilgau. Tai magiška. Kiti maratonai irgi yra nuostabūs – Niujorko maratonas, Honolulu maratonas, Atėnų maratonas. Tačiau Bostono maratonas (atsiprašau kitų bėgimų organizatorių) yra unikalus.
Maratonuose žavinga yra tai, kad juose nėra konkurencijos. Žinoma, geriausiems pasaulio bėgikams jie gali tapti dar viena įnirtingų lenktynių galimybe. Tačiau tokiam bėgikui kaip aš (ir įsivaizduoju, kad tai galioja didžiajai daliai bėgikų), kurio pasiekiamas greitis nėra kažkuo ypatingas, maratonas niekuomet netampa varžybomis. Dalyvauji bėgime, nes nori pajausti 26 mylių bėgimo potyrį. Pradėdamas bėgti jauti malonumą. Vėliau bėgimas tampa kiek skausmingas, dar vėliau skausmas tampa sunkiai pakeliamas, o pabaigoje imi jausti malonumą dėl to skausmo. Ir dalis malonumo yra tai, kad šį supintą procesą išgyveni kartu su kitais bėgikais. Pamėginkite bėgti dvidešimt šešias mylias vienas ir patirsite tris, keturias ar penkias valandas grynos kančios. Aš dariau tai anksčiau ir tikiuosi to nebepakratoti. Tačiau kuomet bėgi šalia kitų bėgikų, tai vargina mažiau. Žinoma, tai yra sunku – argi gali būti kitaip? - tačiau visą kelią finišo link tave veda solidarumo ir vienybės jausmas. Jeigu maratonas yra kova, šį karą kariauji pats su savimi.
Kuomet bėgi Bostono maratone ir pasuki iš Herefordo gatvės į Boylstoną ir šios tiesios, plačios gatvės gale ties Copley aikšte matai plakatą, reiškiantį finišą, užplūsta toks džiaugsmas ir palengvėjimas, kad to neįmanoma apsakyti žodžiais. Tu padarei tai savo jėgomis, tačiau tuo pačiu metu žmonės, kurie buvo aplink tave, padėjo tau judėti į priekį. Be atlygio dirbantys savanoriai, kurie savo darbovietėse pasiėmė išeiginę dieną, šalia kelio išsirikiavę žmonės, drąsinantys tave, bėgikai priešais tave ir už tavęs. Be jų padrąsinimų ir paramos tu galėjai nebaigti maratono. Kuomet bėgi paskutinį etapą Boylstone, širdyje sukyla visos emocijos. Tavo veide atsispindi įtampa, tačiau tuo pačiu metu ir šypsaisi.
******
Aš trejus metus gyvenau Bostono priemiestyje. Dvejus metus dėsčiau Tuftso universitete, o vėliau, po trumpos pertraukos, metus praleidau Harvarde. Tuo metu kiekvieną rytą bėgiodavau palei Charleso upę. Suprantu, koks svarbus Bostono maratonas yra šio miesto žmonėms, koks pasididžiavimo šaltinis jis yra miestui ir jo gyventojams. Daug mano draugų reguliariai bėga maratone arba savanoriauja jame. Taigi, net ir būdamas toli, galiu įsivaizduoti, kaip šių metų maratono metu įvykusi tragedija pribloškė ir įbaugino juos. Daug žmonių sprogimų metu buvo sužeisti fiziškai, tačiau dar daugiau buvo sužeisti kitais būdais. Tai, kas tyra, buvo suteršta, ir aš pats – pasaulio pilietis, besivadinantis bėgiku – buvau sužeistas.
Šį liūdesio, nusivylimo, pykčio ir nesėkmės jausmų mišinį išsklaidyti nėra lengva. Tai supratau atlikamas tyrimus savo knygai „Underground“ apie 1995 metais įvykdytą dujų ataką Tokijo metro, kuomet kalbėjausi su išgyvenusiais žmonėmis ir žuvusiųjų šeimų nariais. Gali įveikti skausmą, kad galėtum gyventi „normalų“ gyvenimą. Tačiau viduje ir toliau kraujuoji. Dalis skausmo laikui bėgant išnyksta, tačiau laikas pagimdo ir naujas skausmo rūšis. Turi išsiaiškinti, suvokti, priimti tai. Šis skausmas turi padėti sukurti naują gyvenimą.
******
Be jokių abejonių, žinomiausia Bostono maratono dalis yra Heartbreak kalnas, maratono pabaigoje esanti keturių mylių ilgio įkalnė. Būtent Heartbreak kalne bėgikai jaučiasi labiausiai išsekę. Per 117 maratono istorijos metų apie šį kalną prikurta įvairiausių legendų. Tačiau kuomet pats bėgi šioje vietoje, supranti, kad tai nėra taip sunku, kaip kad pasakoja žmonės. Daugelis bėgikų Heartbreak kalną įveikia lengviau nei tikėjosi. „Ei, - sako jie patys sau. - Visgi tai nebuvo taip jau sunku“. Mintyse pasiruošk ilgai įkalnei, kuri laukia tavęs pabaigoje, išsaugok energijos, kad galėtum ją įveikti, ir kažkokiu būdu tu tai padarysi.
Tikrasis skausmas prasideda, kuomet įveiki Heartbreak kalną, nusileidi žemyn ir įbėgi į lygumoje esančią trasos dalį – miesto gatves. Įveikei sunkiausią dalį, gali bėgti tiesiai finišo link – ir staiga tavo kūnas ima šaukti. Raumenis traukia mėšlungis, kojos atrodo tarsi švininės. Bent jau aš taip jaučiausi kiekvieną kartą, kuomet bėgdavau Bostono maratone.
Gali būti, kad emocinės žaizdos yra panašios. Tikrasis skausmas prasideda, kuomet praeina kažkiek laiko, kai įveiki pirminį šoką, viskas ima nusistovėti. Tik tuomet, kai, užkilęs į stačią įkalnę, nusileidi žemyn, imi jausti, kokį skausmą patyrei tai darydamas. Gali būti, kad sprogdinimai Bostone sukels tokį ilgalaikį sielvartą. Kodėl? Negaliu atsakyti. Kodėl toks linksmas, taikus renginys kaip maratonas turėjo būti taip baisiai kruvinai pamintas? Nors išpuolio organizatoriai buvo surasti, atsakymas į šį klausimą vis dar nėra aiškus. Tačiau jų neapykanta ir žiaurumas suknežino mūsų širdis ir protus. Net jeigu gautume atsakymą, tai turbūt mums nepadėtų.
Tam, kad įveiktume šią traumą, reikia laiko, laiko į ateitį pažvelgti pozityviai. Žaizdų slėpimas ar dramatiškų vaistų paieškos nenuves į jokį tikrą sprendimą. Palengvėjimo nesuteiks ir kerštas. Mes turime prisiminti savo žaizdas, nenukreipti žvilgsnio nuo skausmo ir – sąžiningai, sąmoningai, tyliai – sudėlioti savo pačių istoriją. Tam gali prireikti laiko, tačiau laikas yra mūsų sąjungininkas.
Bent jau aš pats bėgdamas, bėgdamas kiekvieną dieną, gedžiu tų, kurių gyvybės buvo prarastos, ir tų, kurie buvo sužeisti Boylstono gatvėje. Tai vienintelė mano asmeninė žinia, kurią aš galiu jiems nusiųsti. Žinau, kad tai nėra daug, tačiau tikiuosi, kad mano balsas juos pasieks. Taip pat tikiuosi, kad Bostono maratonas atsigaus nuo patirtų žaizdų ir tos dvidešimt šešios mylios ir vėl atrodys nuostabios, natūralios, laisvos.
