S. Beckettas, gavęs anglų kalbos magistro laipsnį, dėstė anglų kalbą Ispanijoje, buvo kelių roko grupių būginininkas ir išgarsėjo kaip nepriklausomas žurnalistas, kurio straipsnius spausdino patys solidžiausi britų dienraščiai – “The Times”, “The Independent”, “The Daily Telegraph”, “The Observer” ir kiti. Apsilankęs Tenesio „Body Farm“, garsiajame kriminalistinės antropologijos centre, kur tyrinėjami žmonių palaikai, 2006 m. Simonas Beckettas parašė “Mirties chemiją” ir tapo vienu populiariausių trilerių ir detektyvų rašytoju. Šiuo metu serija apie kriminalistą Deividą Hanterį išversta į maždaug 30 kalbų.
Kokių savybių reikia, norint tapti kriminalistu? Ar „Body Farm“ dirbantys žmonės panašūs į Deividą Hanterį?
Kriminalistai antropologai, kuriuos pažįstu, dirba labai susikaupę ir stulbina mane savo žinių troškimu. Tyrimą jie suvokia kaip dėlionę, kurią būtina sudėti. Šiuo atžvilgiu mano kuriamas veikėjas Deividas Hanteris į juos labai panašus. Kita vertus, daugelis kriminalistų antropologų sugeba atsiriboti nuo savo darbo, o Hanteris – ne. Jo problema, o gal stiprybė, nelygu kaip galvosime, – kad jis visas pasinėręs į darbą. Tačiau ir gyvenime esu sutikęs kriminalistų, kuriuos sukrėtė kai kurios jų tirtos bylos. Taigi Hanteris nėra vienišas. O dar prie būtinų kriminalisto savybių priskirčiau atsparų skrandį.
Kas jus paskatino sugalvoti tokį veikėją kaip Hanteris?
Aš visuomet labai domėjausi psichologija, tai matyti ir iš mano knygų. Kurdamas Hanterį, galėjau suformuoti sudėtingą charakterį – su silpnybėmis ir stipriosiomis pusėmis – kiek netipišką herojų. Jis nėra „mačo“, nesišvaisto kumščiais, o jeigu pakeltų ranką, tikriausiai pralaimėtų. Jis žmogiškas, abejojantis, klystantis, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Man, kaip autoriui, jis patinka daug labiau, nei koks visada teisingai besielgiantis supermenas.
Žmonės gyvendami keičiasi. Kaip su kiekviena knyga keisis Davidas Hanteris?
Hanteris visą laiką kovoja su savo demonais ir bando būti sąžiningas savo paties atžvilgiu. Jis plėšosi tarp to, ką jis sužino kaip mokslininkas, kuris remiasi nepaneigiamais faktais, ir to, ką jam sako instinktas. Jis nuolat kovoja su pačiu savimi, bando sutaikyti savo vidinius balsus. Kita šio veikėjo problema – siekis rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Abu šie konfliktai ir toliau keros Deivido Hanterio gyvenime. Kaip tikriausiai ir daugelis skaitytojų, aš netikiu, kad šios temos Hanteriui kada nors taps neaktualios.
Kaip sekasi Hanteriui po ištirtos bylos? Jam būtina pertrauka ar jis iškart galvoja apie naują iššūkį?
Hanteriui sunkiai sekasi atskirti profesinius ir asmeninius dalykus. „Mirties chemijoje“ jis bando pabėgti nuo savęs, bet tai nepavyksta. Man jis neatrodo žmogus, galintis tiesiog apsiraminti ir ramiai pasėdėti. Manau, galime būti tikri, kad anksčiau ar vėliau jo lauks nauja užduotis, kurią jis privalės išspręsti – nori jis to ar ne...
Ar rašydamas „Mirties chemiją“ iš karto planavote visą seriją?
Ne, iš pradžių apie tęsinį negalvojau. Pradėjęs rašyti „Mirties chemiją“ apskritai nežinojau, ar knyga bus išspausdinta. Tačiau greitai man pasidarė aišku, kad Hanteris kaip personažas turi daug daugiau potencialo, nei jo reikia vienai knygai. Taigi baigęs pirmąją knygą, jau turėjau vieną kitą idėją tolimesniam rašymui.
 |
| Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knyga „Įrašyta kauluose“ |
„Mirties chemijoje“ jūs taip ir nepaaiškinate, ar auka iš tiesų laukėsi. Mėgstate skaitytojus palikti nežinioje?
Iš tiesų aš ilgą laiką ir pats nesugebėjau priimti sprendimo. Nežinojau, ar aukos nėštumas nebus pernelyg šokiruojantis. Galiausiai man pasirodė labai tikroviška, kad skaitytojas, kaip ir mano knygos veikėjai, liks nesužinojęs tiesos.
Pirmajame Jūsų romane svarbiausią vaidmenį atlieka musės. „Įrašyta kauluose“ pagrindinė tema – ugnis ir degimas. Ar kiekviena Jūsų knygų turės ašį, apie kurią suksis veiksmas?
Man patinka mintis, kad kiekviena mano knyga bus skirta vis kitam kriminalistikos aspektui. Tačiau tai skamba kiek dirbtinai ir gali padaryti siužetą pernelyg lengvai nuspėjamą. Tačiau esu tikras, kad kada nors ateity Hanteriui paklius skenduolis.
„Įrašyta kauluose“ veiksmo vieta – Runos sala Hebridų salyne. Papasakokite ką nors apie tą pasaulį, kuriame atsiduria Hanteris?
Aš buvau keletoje Škotijos salų, tarp jų ir Hebridų salose. Dažniausiai jose sutinkame savitas bendruomenes su stipriais tarpusavio ryšiais, kurios dažnai įsivaizduoja esančios nepriklausomos nuo žemyno. Jie maloniai sutinka atėjūnus, kol pastarieji laikosi įsigalėjusios tvarkos ir į nieką nesikiša. Šetlando salose dirbantis policininkas, užaugęs Hebridų salyne, man papasakojo, pagal kokias taisykles čia žmonės gyvena. Taigi net jei Runa ir yra išgalvota sala, tos vietovės peizažas ir gyvenimo būdas knygoje aprašytas labai autentiškai.
Kaip Jūs manote, kodėl „švarių“ žmogžudysčių metas baigėsi? Kodėl tapo įprasta trileriuose žmones žudyti ypatingai kraupiai?
Kadaise mirtis nuo nunuodijimo galėjo atrodyti labai šokiruojanti, tačiau skonis ir papročiai keičiasi. Trilerių ir detektyvų skaitytojai tapo išrankesni, taigi žanrui teko prisitaikyti. Tuo jokiu būdu nenoriu ginti perteklinės prievartos, vaizduojamos knygoje tik skaitytojui pagąsdinti. Tačiau dauguma detektyvų yra realistiškesni, nei „senais gerais laikais“, kai mirtis atrodė labai higieniškai. Kiekviena žmogžudystė neišvengiamai yra brutali ir siaubinga – pavyzdžiui, dauguma nuodų aukai reiškia ilgą ir kankinančią agoniją – ir pilna kraujo, skausmo bei baimės. Manau, kad šiuolaikinė detektyvinė literatūra tiesiog vėl sugražina šį faktą.
Galbūt mums būdingas noras matyti, kaip lengvai „normali“ egzistencija gali apvirsti aukštyn kojomis
Kaip parenki vardus savo veikėjams?
Deivido Hanterio vardą ir pavardę sugalvojau labai greitai – nepamenu, kad būčiau klausęs savęs, kaip reikėtų pavadinti pagrindinį herojų, jis tiesiog jau buvo, su visu charakteriu. Užtat man prireikė daug laiko nuspręsti, kaip galėtų vadintis kiti personažai – kartais jie pasirodydavo knygoje visai kitokiais vardais, kurie jiems visai netikdavo, vystantis siužetui. Aš vardus rašydamas keičiu tol, kol lieku patenkintas. Rašyti niekada nėra lengva, bet kartais daryti tai lengviau, nei ką nors kita. Jei rašyti pasidaro per sunku, palieku tekstą truputį pagulėti – einu pasivaikščioti, paplaukioti, pažiūriu filmą, ką nors, kas nukreiptų mano mintis nuo knygos. Kartais tai padeda, bet kartais reikia tiesiog kovoti tol, kol nugali blokadą.
Ar galėtumėte įsivaizduoti pasaulį, kuriame nebūtų nusikalstamumo?
Kad ir kaip norėtume gyventi pasaulyje be nusikaltimų, visgi jo įsivaizduoti negaliu. Žmonės klysta, yra pavydūs, emocingi, elgiasi neracionaliai. Deja, visa tai yra žmogiškosios prigimties dalis, ir man neatrodo, kad artimiausiu metu kas nors joje galėtų pasikeisti.
Ar nebijote, kad potencialūs nusikaltėliai Jūsų knygas panaudos kaip parankines priemones?
Iš tiesų šiek tiek bijau, tačiau stengiuosi vengti bet kokių detalių, galinčių padėti praktiškai įgyvendinti nusikaltimą. Pavyzdžiui, aš tikrai abejoju, kad žinojimas, jog lervos gali būti panaudotos mirties laikui nustatyti, galėtų kam nors padėti planuojant žmogžudystę.
Realybėje pilna prievartos ir nusikaltimų – kodėl skaitytojai vis dar nori skaityti ir šokiruojančius detektyvus?
Sunkus klausimas. Galbūt mums būdingas noras matyti, kaip lengvai „normali“ egzistencija gali apvirsti aukštyn kojomis. Tačiau čia greitai susiduriame su moralės normų ribomis, pavyzdžiui, kai reikia atitverti avarijos vietą nuo smalsuolių. Tačiau didysis fikcijos ir realaus pasaulio skirtumas yra tas, kad nusikalstamumas romanuose ir filmuose paklūsta aukštesnei tvarkai: žudikai sugaunami ir nubaudžiami, o pagrindiniai veikėjai lieka gyvi. Lyginant su nenuspėjamu pasauliu, kuriame mes gyvename, tai labai guodžia.
Ar galėtumėte save įsivaizduoti kaip kito žanro rašytoją?
Jau esu bandęs rašyti kitokias knygas, tačiau jose vis kas nors būdavo nužudomas... Taigi teko susitaikyti su tuo, kad esu detektyvų autorius iš prigimties.
