Nuo galvos iki kojų juodais drabužiais užsimaskavęs nindzė, sliūkinantis į pilis surinkti svarbiausios informacijos, dažnai laikomas geriausiu slaptojo karo meistru, kuriam būdingos kone antgamtiškos kovos menų galios. Jis geba atlikti nepaprastus žygdarbius, klaidindamas priešus paslaptingais rankų judesiais arba svaidydamas aštrias geležines žvaigždes.
Taip įprastai vaizduojamas nindzė, tačiau toks įvaizdis yra gerokai perdėtas. S.Turnbullas yra nindzių srities ekspertas ir tiria šį fenomeną kritiškai – nuo pasakojimų apie slaptas operacijas Japonijos pilietinių karų metu iki modernaus antžmogio nindzės pasirodymo komiksų knygose. „Nindzė. Atskleidžiant mitą“ – atviras, žavingas ir patikimas mokslinis darbas apie garsiausius Japonijos slaptuosius karius. Priešingai nei ankstesnėse knygose šia tema, autorius nepriima nindzės už gryną pinigą. Remdamasis autentiškais japoniškais šaltiniais, autorius įrodo, kad daugybė gerai žinomų nindzių tradicijos bruožų, pavyzdžiui, juodi drabužiai ir geležinės žvaigždės, yra naujai išrasti.
Ši knyga buvo parašyta bendradarbiaujant su Japonijos Mijės universiteto nindzių studijų skyriumi, kuriame knygos autorius yra kviestinis profesorius. Tai vienintelė mokslo institucija pasaulyje, kurioje mokomasi tik apie nindzes. Tokie gausūs ištekliai leidžia patikinti, kad knyga taps pavyzdiniu darbu šia tema.
„Nindzė. Atskleidžiant mitą“ – originali knyga, kurioje vikriai manevruojama tarp painių ir kontroversiškų temų. S.Turnbullas pagirtinai demaskuoja ir tyrinėja XX a. neatsakingas praeities darbų interpretacijas, o kartu jam pavyksta grąžinti ir istorinį nindzės pavadinimą „šinobis“. Knyga baigiama detaliu tyrimu apie nindzę populiariojoje kultūroje: kino filmuose, animacijoje ir teminiuose parkuose.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Fudžita savo svarbioje knygoje „Ninjutsu Hiroku“ – 忍術秘 録, išleistoje 1936 metais, atkreipia dėmesį į abi sampratas. Didžiausias šios knygos galvosūkis – tai klausimas, kodėl žmogus, kuriam tariamai buvo patikėtos slaptųjų kovos menų paslaptys (skirtingai nei Ito Gingecu), turėtų norėti atskleisti jas spausdintu žodžiu. Vis dėlto Fudžita gana atvirai pasakoja apie motyvus, paskatinusius jį parašyti šią knygą. Tai tėra patriotizmas, kuris padėtų Japonijai kautis vykstančiame kare su Kinija.
Trumpame įvade knygos autorius primena skaitytojams, kad „senovės nindžiucu yra slaptas menas, todėl apie jį galima rasti labai mažai literatūros, daug informacijos buvo perduodama žodžiu, iš mokytojo mokiniui“. Vis dėlto dabar Fudžita jau yra parašęs 30 skirtingų darbų šia tema, kurie sudaro 50 tomų. Tyrėjas ketinąs juos išleisti, taip perduodamas savo sukauptas žinias naujajai kartai. „Šiandien esu vienintelis žmogus, galintis atskleisti nindžiucu tradiciją“, – rašė Fudžita. Jis troško perduoti šias žinias visai šaliai. Tyrėjas dalijosi savo surinkta informacija jau anksčiau, skaitydamas paskaitas ir demonstruodamas iliustracijas, bet tai buvo prieinama tik siauresniam žmonių ratui. Fudžitos teigimu, „Ninjutsu Hiroku“ bus „aiškiai atskleistos nindžiucu paslaptys“. Jis tai daro dėl tautos gerovės. Tyrėjas pacituoja kartą žymaus daimiaus Hodžio Souno (Hōjō Sōun) ištartus žodžius, jog „karvedžiui reikia nuolat kovoti, kad įgytų didvyrių pasitikėjimą“. Fudžita yra įsitikinęs, kad svarbu suprasti karo meną šiomis dienomis. Jis baigia optimistiška gaida: „Taigi nuoširdžiai tikiu, kad dabar, atsiradus šiai knygai, žmonės suvoks nindžiucu.“
„Ninjutsu Hiroku“ žymi reikšmingą nindzės mito kūrimo etapą.
„Ninjutsu Hiroku“ žymi reikšmingą nindzės mito kūrimo etapą. Atrodo, kad pagrindiniai Fudžitos šaltiniai buvo Tokugavų laikotarpio karo vadovai, o ne slaptoji išmintis, perduota jam senelio. Visi gerai žinomi tekstai išvardyti bibliografijoje, tarp jų yra ir „Mansenshūkai“. Iki Fudžitos niekas nesivadovavo šiuo tekstu, todėl „Ninjutsu Hiroku“ autorių turėtume laikyti žmogumi, kuris atrado „Mansenshūkai“ ir juo nuolat rėmėsi. Didelė dalis Fudžitos veikalo medžiagos apie nin, siejamą su slaptumu, iš tiesų buvo paimta tiesiai iš „Mansenshūkai“ ir cituojama beveik žodis į žodį, nors pirmą kartą apie Tokugavų laikotarpio žinynus užsimenama rašant apie klasikinį septynių maskuotės būdų sąrašą, paimtą iš „Shōninki“.
Fudžita, kaip ir Ito, mini žiurkes, gyvates ir rupūžes. Tačiau Gingecu tekstuose randama mistiškų kliedesių apie tai, kaip galima pasiversti gyvūnais, o Fudžita rašo apie koncepcijas, kur kas labiau suvokiamas sveiku protu, nors ir pasirenka pavyzdžius iš kabukio spektaklių. Tarkime, jeigu įsibrovėlis atkartoja žiurkės keliamus garsus, patiklūs sargybiniai gali patikėti, kad šis pasivertė žiurke. Kitu atveju nerami šunų ruja gali sukelti didžiulę sumaištį ir šinobis gali nesunkiai pasprukti. Knygos pradžioje nuolat akcentuojama, kaip svarbu pabėgti. Tai primena „Mansenshūkai“ perspėjimą, kad šinobis turi grįžti gyvas, surinkęs informacijos. Netgi Fudžitos pasakojimas apie tai, kaip šinobiai vaikščiodavo šonu, atrodo visiškai logiškas, nes jie galėjo naudoti tokią techniką šalia vartų arba sienos. Kariai atsistodavo nugara į kliūtį ir slysdavo šonu, kad niekas jų nepastebėtų. Pasak tyrėjo, tokios nematomumo įspūdį sukuriančios technikos prieš daugelį amžių galėjo atrodyti stebuklingos, tačiau iš tiesų tereikėjo logiško mokslinio mąstymo.
Knygoje galima rasti skyrius apie tai, kaip įvertinti situaciją patalpoje, pasitelkiant kardą ir jo makštį, kaip atpažinti miego režimus.
Šioje knygos dalyje Fudžita rašo labai aiškiai. Jis taip pat pastebi paradoksą „Mansenshūkai“, kur rašoma, kad šinobis turi sugrįžti gyvas, surinkęs informacijos, tačiau privalo atsisakyti bet kokio noro gyventi. Rašydamas apie įsibrovimą ir informacijos rinkimo technikas, Fudžita kaip pagrindinį šaltinį vėl pasirenka „Mansenshūkai“. Ir šiame veikale, ir „Ninjutsu Hiroku“ cituojamas Sun Dzi. Svarstymai apie yōnin ir innin taip pat paimti tiesiai iš „Mansenshūkai“. Knygoje galima rasti skyrius apie tai, kaip įvertinti situaciją patalpoje, pasitelkiant kardą ir jo makštį, kaip atpažinti miego režimus, kodėl geriau įeiti pro galines, o ne pro priekines duris ir kodėl protinga įsliūkinti į namą tuo metu, kai žmonės švenčia.
Fudžita daugiausia prisideda prie „Mansenshūkai“ tekstų, įvertindamas, kaip jie pritaikomi moderniame kare, todėl šio autoriaus knyga tokia įdomi. Pabėgimo technikos, naudojant vandenį, dūmus, akmenis, augaliją ir kitus dangstymosi būdus, turi daug panašumų su moderniais kariniais konfliktais. Galima mėtyti akmenis ir pilti vandenį besivejančiam žmogui į veidą, o bėgantis šnipas gali padegti žolę, kad ugnis plėstųsi iki priešo „tarsi nuodingos dujos“. Stebėdami, kaip plaukia žuvys, galime surasti naudingų būdų, padedančių pasprukti vandenyje. Fudžita lygina aptakią žuvų formą su orlaiviais ir povandeniniais laivais.
Po šių tiesmukų skyrių „Ninjutsu Hiroku“ nuotaika drastiškai pasikeičia, nes nin siejamas jau nebe su slaptumu, o su ištverme, kurią praktikavo ir pats Fudžita Seiko. Pasak jo, nin žodyje „nindžiucu“ reiškia tą patį, ką ir nin žodyje nintai. Tyrėjas pradeda ilgą pasakojimą apie savo asketišką gyvenimo būdą ir fizinius gebėjimus. Tolesniuose „Ninjutsu Hiroku“ skyriuose Fudžita tiesiog šlovina pats save, nes jį labiausiai domina individuali nindžiucu samprata, o ne senovės šnipų veikla. Galima rasti nuotrauką, kurioje vaizduojama, kaip jis vaikšto ant pirštų galų, o jo pėdos pasuktos į vidų. Fudžita taip pat užsimena, kad daužydavo butelius į galvą (jo rekordas – 43 buteliai), ir dalijasi technika, kaip kalti vinis, vietoj plaktuko naudojant kaktą.
Pasak Fudžitos, įgudęs šinobis gali apsisaugoti net nuo nuodų, jeigu išmoko organizmą virškinti bet ką.
Tiesa, jis nemini, kad pats yra bandęs tai daryti. Pasak Fudžitos, įgudęs šinobis gali apsisaugoti net nuo nuodų, jeigu išmoko organizmą virškinti bet ką: netgi stiklą ir stogo čerpes. Fudžita mokėjo tai daryti. Jis paaiškino, kodėl užsiima tokiais nemaloniais dalykais. Tyrėjas teigė, kad šinobiai gali atlaikyti bet kokius kankinimus, ir pridėjo nuotrauką, kurioje jis vaizduojamas su 250 smeigtukų odoje. Akivaizdu, kad Fudžita didžiavosi tokiais triukais. 1964 metais, likus dvejiems metams iki jo mirties, tyrėjas pasakojo apie juos, duodamas interviu žurnalui „Newsweek“. Nežinomas žurnalistas, šiek tiek nemandagiai vadinantis Fudžitą „tam tikru senesnių laikų simboliu“, cituoja jo žodžius: „Kad nuodai manęs nepaveiktų, gėriau sieros rūgštį, žiurkių nuodus, valgiau roplius nuo sienų, sušlamščiau 879 stiklines ir 30 plytų. Stiklinę suvalgyti nesudėtinga, tačiau užtrunku 40 minučių, kol suvalgau plytą. Veikale „Ninjutsu Hiroku“ Fudžita atskleidė, kad puikiai moka atkartoti gyvūnų garsus bei muzikos instrumentus. Jis, kaip ir šinobiai iš „Shōninki“, gebėjo įsikūnyti į bet kokį vaidmenį, todėl, žinoma, ir šoko puikiai.
Jeigu nebūtų nuotraukų, įrodančių Fudžitos žodžius, jo teiginius tikriausiai palaikytume pramanais. Vis dėlto jos aptiktos, taip pat rastas nepriklausomo liudininko tekstas apie Fudžitos veiklą – jį parašė gerai žinomas puodžius anglas Bernardas Leachas. Jis įtraukė į knygą „Beyond East and West“ istoriją apie tai, kaip susitiko Japonijoje su paslaptinguoju „ponu X“, kuris valgė stiklą ir badėsi odą. Dalis pasirodymo buvo nufilmuota. Vaizdo medžiaga patvirtina, kad tas vyras iš tiesų buvo Fudžita Seiko. Leachas taip apibūdina tą susitikimą:
„Maždaug tuo metu Hamada man papasakojo apie labai keistą vyrą, su kuriuo jis dažnai šnekėdavosi Sent Aivse senais laikais. Šis ponas X dar jaunystėje pradėjo treniruotis taip, kaip anksčiau treniruodavosi tradiciniai šnipai – itin įgudę vyrai, perduodantys slaptas žinias arba renkantys informaciją savo feodaliniams valdovams... Ponas X sutiko atvykti į mano namus. Vieną gražią popietę jis dvi valandas kalbėjosi su beveik 15 mūsiškių. Šiame susitikime nebuvo jokių užsieniečių, be to, daugelis mano svečių buvo rašytojai.
Ponas X sakė, kad pradėjo treniruotis būdamas šešerių metų. Jis buvo pasirinktas iš kitų kandidatų vaikų. Jam reikėjo atlikti dvi užduotis: pirmoji – tyliai pereiti per kambarį, pilną suglamžytų popierių; antroji – dvi minutes išlaikyti galvą po vandeniu. Ponas X buvo žemas ir apkūnus vyras. Vis dėlto po pusę valandos trukusio pasakojimo apie tai, kaip toliau treniravosi, jis nusirengė kimono ir liko tik su apatiniais. Mes pamatėme labai grakštų ir išpuoselėtą kūną. Šiam žmogui išsitiesus ir įtempus savo pilvo raumenis, išvydome gana neįprastą sudėjimą. Pirmiausia jis užsidegė cigaretę, į vieną šnervę įsidėjo nuorūką, kitą uždengė pirštu ir giliai įkvėpė. Paskui išgėrė stiklinę vandens ir tik tada iškvėpė. Tokia neįprasta pokalbio pradžia šiek tiek nustebino kai kuriuos iš mūsų, nors Hamada jau seniai pasakojo, kad šis vyras turėjo išties nepaprastų gebėjimų, pavyzdžiui, jis galėjo lipti sienomis tam tikrais kampais, nesant jokių atramų, spausdamas tik rankas ir kojas prie kiekvieno paviršiaus.
Ponas X sakė, kad pradėjo treniruotis būdamas šešerių metų. Jis buvo pasirinktas iš kitų kandidatų vaikų.
Paskui ponas X pasiėmė Viktorijos laikais kai kurių moterų naudotus 15 centimetrų ilgio smeigtukus skrybėlėms su juodo arba balto stiklo ornamentais. Nuvalęs juos alkoholiu, jis plačiai atvėrė burną ir lėtai prasidūrė vieną skruostą iš vidaus, kitu smeigtuku taip pat prasidūrė kitą skruostą... Ponui X netgi pavyko toliau šnekėti, iš abiejų pusių kyšant smeigtukams. Neatrodė, kad šiam žmogui skaudėtų, jis nekraujavo. Tada vyras ramiai ir lėtai ištraukė iš skruostų šiuos ginklus, iškišo liežuvį ir, viena ranka laikydamas liežuvio galą, pradūrė jį trečiu smeigtuku – šio smaigalys išlindo į viršų. Ponas X kalbėjo toliau. Išsitraukęs ir šį smeigtuką, jis paprašė dar vienos stiklinės. Atnešiau ją. Jis apžiūrėjo šią stiklinę, įsidėjo ją į burną ir atkando maždaug 5 centimetrų ilgio ir 2,5 centimetro pločio gabaliuką. Traiškė jį dantimis kokią minutę, tada išgėrė gerą gurkšnį vandens iš pirmosios stiklinės ir tiesiog toliau pasakojo. Tai mus pribloškė! Jis stovėjo vienas tarp mūsų. Aš turiu tai užsirašęs, taip pat vis dar aiškiai prisimenu, kaip šio asmens burnoje traškėjo stiklo gabaliukai, jam tęsiant savo pasakojimą.
Galbūt kam nors kyla klausimas: „Kokia nauda iš tokių atstumiančių gudrybių?“ Galiu užtikrinti, kad čia nėra jokių gudrybių, o tokie gebėjimai sudėtingose situacijose gali išgelbėti gyvybę ar nukreipti priešo dėmesį. Nuo 6 iki 20 metų šis vyras buvo mokomas pašokti beveik du metrus į aukštį ir nušokti daugiau nei šešis metrus į tolį. Draugai man pasakojo, kad jis galėjo nubėgti ir nuplaukti daugiau nei 30 kilometrų, išgerti nuodų ir nė kiek nenukentėti, apgirsti nuo vandens ir išlikti blaivus, išmaukęs porą pintų spirito. Ponas X mokėjo šunų kalbą, todėl gebėjo pasišaukti juos kada panorėjęs arba paskatinti kautis tarpusavyje.
Paskui mačiau, kaip jis viena ranka surinko plieninius svertuvo žiedus, sveriančius nuo 2,2 iki 4,5 kilogramo – iš viso jie svėrė apie 30 kilogramų. Jis vis išmesdavo juos į viršų sulig rankos ilgiu ir suskaldydavo krūtine. Neatrodė, kad jam skaudėtų. Jis aiškino, kad, nors reikia šiek tiek pasitreniruoti, norint fiziškai pasirengti, daug svarbiau mokėti valdyti protą. Gali kilti klausimas: „Kurgi tuomet yra riba?“
Nors tokius triukus Fudžita laikė rašmenyje nin užkoduotos ištvermės išraiška, knygoje „Ninjutsu Hiroku“ jis vis grįžta prie nin sąsajos su slaptumu, remdamasis dvejopais šaltiniais: „Mansenshūkai“ ir savo paties kūrybingumu. Be anksčiau minėtos informacijos, „Mansenshūkai“ suteikė žinių apie maisto davinius siekiant išgyventi, nindzių kardus ir kaltropus, o „Shōninki“ pridėjo šešis įrankius. Aiškiai nupiešti garsieji rankų gestai, taip pat įvairi įranga iš „Mansenshūkai“ ir kai kurie policininkų ginklai, pavyzdžiui, kardą sulaikanti džitė, lazdos ir durklai. Praktinė „Ninjutsu Hiroku“ dalis baigiama šių ginklų aprašymu. Tačiau nindzės mitui daug svarbesnė yra laki paties Fudžitos vaizduotė, dėl kurios jis visai neapgailestauja. Šis tyrėjas laikė nindžiucu gyvu menu, turėjusiu padėti Japonijai kariauti tuometiniame kare. Todėl buvo įsitikinęs, kad galima savaip interpretuoti istorinę medžiagą, keisti ją ir tobulinti, pritaikant prie naujų iššūkių. Taip visai paprastos idėjos bei daiktai, paimti iš „Mansenshūkai“ ir kitų neminimų šaltinių, tapo fantastiškomis koncepcijomis, įrankiais bei ginklais, kurie dabar laikomi istoriškai autentiškais.
