Paskelbus Nacioalinių kultūros ir meno premijų laureatus nurodyta, kad M.Ivaškevičius apdovanotas už „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“. Tarp svarbiausių jo kūrinių dažniausiai minimos pjesės „Išvarymas“ (2012 m.), „Madagaskaras“ (2004 m.), „Rusiškas romanas“ (2017 m.), romanas „Žali“ (2002 m.).
Būtent pastaroji knyga įplieskė diskusijas visuomenėje. Nors knyga pirmą kartą išleista prieš septyniolika metų ir perleista dar pernai prieš pat Vilniaus knygų mugę, didelio atgarsio sulaukė dabar, paskelbus Nacionalinių premijų laureatus.
Šią knygą perleido leidykla „Tyto alba“. Kaip 15min atsiųstame komentare sako leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė, knyga pernai perleista 2500 egzempliorių tiražu, o pats knygos pasirodymas tuomet nesulaukė daug dėmesio.
„Žali“ pirmąkart buvo išleisti 2002 metais, o antrą kartą 2018 vasario 14 d., kitaip tariant, prieš pat Vilniaus knygų mugę 2500 egzempliorių tiražu. Iš esmės knygos perleidimas net nelabai buvo pastebėtas“, – teigia leidyklos „Tyto alba“ vadovė.
Ji pateikia tokius skaičius – per praėjusių metų Vilniaus knygų mugę dabar dideles diskusijas įplieskusios knygos iš viso nupirkta vos 59 egzemplioriai.
„Bet dabar išties knygos pirkimas padidėjo, kelias pastarąsias savaites ji – viena perkamiausių mūsų knygų“, – teigia L.Varanavičienė.
Apkaltino partizanų niekinimu
Diskusijos visuomenėje dėl M.Ivaškevičiaus pavardės Nacionalinės premijos laureatų sąraše kilo dėl autoriaus knygos „Žali“, kurioje autorius apkaltintas partizanų niekinimu.
Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos reikalavo atšaukti premiją dramaturgui. „Manau, kad komisija puikiai žinojo, kad dabar Lietuvoje yra toks „pakilimas“, kai Rusijos žiniasklaida ir politikai šmeižia partizanus, o mes tai dar paskatintumėme. Kadangi mes irgi pripažįstame, kad žmogus, kuris šmeižė partizanus, gauna Nacionalinę premiją“, – sausio viduryje LRT radijui kalbėjo partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė.
Seimo Laisvės kovų komisijos Visuomeninė tarybai užkliuvo štai šios knygos ištraukos:
,,Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas, nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudojamas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ (8 psl.).
,,Aš to ruso vietoje, bet jeigu tik būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ (8 psl.).
..Ir staiga šis nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa, pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui.“ (8–9 psl.).
,,Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai.“
Literatūrologai bei Rašytojų sąjunga stojo ginti M.Ivaškevičiaus. Štai Literatūros kritikas ir vertėjas Laimantas Jonušys LRT radijui sakė: „Turėtume atsakyti į labai paprastą, galbūt primityvų klausimą – ar Joną Žemaitį, Kasperavičių ir kitus partizanus pavaizdavo kaip blogus žmones? Atsakymas labai paprastas – tikrai ne. Galima sakyti, kad jis juos pavaizdavo kaip gerus žmones. Bet esmė čia turbūt ta, kad jis pavaizdavo juos ne kaip nerealiai idealizuotus herojus, ne kaip paminklus, o kaip sudėtingas asmenybes, kurios gyvenime turėjo įvairių problemų, įvairių situacijų“.
Pats knygos autorius M.Ivaškevičius po jam mestų kaltinimų tuomet15min teigė, kad neketina komentuoti situacijos.
Nesuprastas romanas
Kaip nurodoma knygos „Žali“ anotacijoje, autorius kūrinyje „nelauktai savo kartos atstovui, aprašo Lietuvos pokario metus, mini partizaninio pogrindžio karių pavardes ir istorinius faktus. Tačiau minimas laikotarpis tėra dingstis sukurti bendražmogišką literatūrinę dramą, kurioje supinama daugybė skirtingų motyvų: meilė ir išdavystė, mirtis ir ištikimybė, tragikomedija ir absurdas“.
Literatūros kritikas, Metų premiją pelniusio romano „Pietinia kronikos“ autorius Rimantas Kmita, atsiliepdamas apie M.Ivaškevičiaus romaną yra rašęs, kad ši knyga yra, regis, labiausiai nesuprastas lietuvių romanas.
„Ir dėl to nesusipratimo daugiausia diskutuota. Mano akimis, šis kūrinys – apie tikrovės problemą simuliakrų amžiuje. Tai šūvius tik šaudykloje girdėjusios kartos pastanga suprasti, kaip istorija tampa mūsų savastimi. Tiesa ir prasimanymai, legendos ir tikrovė, dokumentai, liudijimai, sapnai, atmintis, lūkesčiai – visa tai susipynę į daugiavijo siūlo kamuolį. Ir romanas moko mus matyti, kaip keistai tikrovė klostosi mūsų galvose. Matant, kas vyksta šiandien aplink, romanas net aktualesnis negu anksčiau“, – knygos galiniame viršelyje apie kūrinį sako R.Kmita.
Čia pat literatūros apžvalgininkas, 15min vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas apie šią 2018 metais perleistą knygą priduria, kad ji yra išbandymas mums patiems: „Praėjus 16 metų po pirmojo leidimo „Žali“ dabar patikrins, kiek esame pasiryžę tai, kas buvo laikoma idealistinių mitų paneigimu, istorinės realybės iškreipimu ar provokacijomis, vertinti grynai literatūriniu požiūriu“.
Premijas įteiks Vasario 16-ąją
Nacionalinės kultūros ir meno premijos skiriamos kasmet ir sudaro 30,4 tūkst. eurų. Premijų laureatai apdovanojami Vasario 16-ąją, per Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Šiemet, be M.Ivaškevičiaus, Nacionalinė premija taip pat bus įteikta rašytojui Vytautui Martinkui, dirigentei Mirgai Gražinytei-Tylai, operatoriui Audriui Kemežiui, aktoriui Dariui Meškauskui, menininkui Artūrui Railai.
