Kai Catherine su vyru nusprendė palikti Londoną ir plačiai po Jungtines Valstijas išsibarsčiusiems giminaičiams parodyti naujagimį sūnų, nė nenutuokė, su kokiais iššūkiais teks susidurti. Pas ką tik neapsistodavo, visi priekaištaudavo, kad Catherine ir jos vyras nepaiso korėjiečių papročio pirmąsias 100 dienų niekam nerodyti kūdikio, be to, rizikuoja savo sveikata, nes siaučia gripas. Cho perėmė jų nerimą, pradėjo abejoti savo kaip motinos sugebėjimais. Galiausiai vieną dieną paėmusi sūnų ant rankų išvydo, kad jo akys kaip velnio. Per kelias valandas ji prarado laiko pojūtį, įsivaizduodama, kad yra pragare ir kad jos sūnus mirs kaip atpirkimo už jų nuodėmes auka.
Catherine prasidėjo psichozė. Nežinodamas, ko griebtis, vyras žmoną nuvežė į artimiausią psichiatrijos ligoninę, kurioje ši pradėjo sunkų savo tapatybės atkūrimo darbą, trukusį dvi savaites.
Šiuose bauginančiuose prisiminimuose Catherine leidžiasi savęs suvokimo keliu – pradėdama nuo vaikystės korėjiečių imigrantų šeimoje, per traumuojančius praeities santykius iki užsimezgusios draugystės ir santuokos su Jamesu. Šias praeities istorijas ji sumaniai supina su ligoninėje praleistų dienų prisiminimais.
Catherine Cho knyga „Pragaras“ buvo nominuota „Sunday Times“ jaunųjų rašytojų prizui.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Įžengus į viešbučio kambarį, man iš karto norėjosi apsisukti ir išeiti. Viskas buvo ne taip: sienos per daug raudonos, iš jų sklido ūžesys. Dirbtinės gėlės gaudė kvapą, kampe nuo televizoriaus ekrano krito šešėlis. Iš koridoriaus sklido šnabždesiai. Mano kvėpavimas vėl pasidarė nelygus.
Džeimsas ėmėsi išpakuoti daiktus.
– Prašau pamiegok, – maldavo mane. – Aš tik noriu, kad pailsėtum. O tada galėsime pasikalbėti.
Aš papurčiau galvą:
– Ne.
Negalėjau miegoti. Negalėjau pasilikti šitame kambaryje.
– Negaliu! – sušukau. Raudonomis sienomis bėgiojo raštai. Kambarys sukosi, tik mes stovėjome vietoje. Man pasirodė, kad matau figūras, iš visų jėgų sprunkančias iš kambario lauk. Pasijutau pagauta į spąstus, vėl buvau balkone ir norėjau iššokti. Nejaugi Džeimsas nematė, kas dedasi? Pasaulį drebino, o man reikėjo pabėgti, išeiti, pasitraukti tolyn nuo dusinančio jausmo. Atrodė, lyg sienos nenustos suktis, kad aš įstrigau atsispindinčių vaizdų, atsispindinčių gyvenimų veidrodyje. Nenorėjau Džeimsui sakyti apie Kato akis, nes nežinojau, kas atsitiktų, jeigu Džeimso akyse išvysčiau išgąstį.
Stengiausi giliai kvėpuoti. Džeimsas stebėjo mane.
Stengiausi giliai kvėpuoti. Džeimsas stebėjo mane.
– Man reikia paskambinti Tedžiui, – pasakiau. – Jis supras.
Tikrai maniau, kad jis supras. Jis vienintelis galėjo suprasti. Žinojau, jis manyje matė mane pačią. Ne motiną. Ne žmoną. O Ketriną. Nūną.
Pagriebiau telefoną ir nuėjau į vonios kambarį paskambinti Tedžiui. Sietle buvo penkta valanda ryto, bet jis pakėlė ragelį:
– Sveika, Nūna.
– Tedi, – tariau.
Sunkiai gaudžiau kvapą. Jis laukė.
– Negaliu kvėpuoti, Tedi, – pasakiau. – Nežinau, kas darosi. Kažkas tikrai negerai. Viskas griūva, nesuprantu, kas vyksta, tik tas keistas jausmas, lyg visa tai būtų vykę anksčiau.
Tyla.
– Ar supranti, ką noriu pasakyti?
– Taip.
– Ką daryti, kai apima toks jausmas? – klausiu.
– Reikia surasti priežastį, kuri sukeltų juoką. Įsitikinti, kad tai absurdas.
– Bandau juoktis, – atsakau. – Bet viskas atrodo taip rimta. Taip tamsu. Nežinau, kas tikra.
– Gerai, – tarė jis. Žinojau, kad Tedžiui reikia duoti laiko.
Pažvelgiau į save vonios veidrodyje, atrodžiau nepasikeitusi, kaip visada.
Pažvelgiau į save vonios veidrodyje, atrodžiau nepasikeitusi, kaip visada.
– Nūna, tu tik būk rami. Kur tu?
– Viešbutyje su Džeimsu... ir Kato, – atsakiau.
– Viešbutyje?
Žodžiai savaime išsprūdo, papasakojau, kad išėjome iš Džeimso tėvų namų, kad Džeimsas padarė neįmanomą dalyką – ištraukė mus iš ten, sulaužė pareigos ir klusnumo taisykles, padarėme tai, kas neįmanoma, aš buvau aklo žmogaus duktė kurčio žmogaus namuose, ir mes padarėme neįmanomą dalyką – bet vis tiek kažkas buvo ne taip.
– Nūna, ar galiu pasikalbėti su Džeimsu? – paklausė Tedis.
Džeimsas sunerimęs sėdėjo su Kato ant lovos. Pažvelgė į mane pavargusiomis akimis – vis dar tomis pačiomis pasitikinčiomis akimis.
– Čia Tedis, – pasakiau.
Džeimsas padavė Kato ir išėjo iš kambario. Atsisėdau parėmusi galvą į Kato, ant skruosto jaučiau jo šiltą alsavimą. Jo oda švelni, švelnesnė už pudrą; jis irgi pasitikėjo, glaudėsi prie manęs.
Džeimsas sugrįžo į kambarį, padavė telefoną. Šyptelėjo puse lūpų.
– Nūna, – prabilo Tedis. – Manau, tau reikia pamiegoti. Man pačiam taip būna – jei neišsimiegu, susijaukia mintys.
– Taip, – atsiliepiau. – Sutinku, bet dabar negaliu miegoti, man reikia kvėpuoti, man reikia vaikščioti. Negaliu kvėpuoti šitame kambaryje! – Girdėjau savo balsą galvoje, jis skambėjo beviltiškai.
– Gerai, Nūna, tik būk rami. Viskas bus gerai. Klausyk Džeimso. Ką pasakytų – klausyk jo.
Įsivaizdavau Tedį kaip vaiką, mažą berniuką, neišskiriamą draugą.
– Žinai, Tedi, tu visada buvai mano geriausias draugas.
Jis nusijuokė:
– Taip, tu teisi. Nūna, viskas bus gerai.
Baigiau pokalbį ir pažvelgiau į Džeimsą. Jis atrodė nusikamavęs ir sutrikęs.
Aš norėjau susitikti su Tedžiu, norėjau paprašyti, kad atskristų pas mus, kad primintų, jog viskas bus gerai.
– Gal paprašyti, kad Tedis atvažiuotų?! – pasiūlė Džeimsas, tarsi skaitydamas mano mintis.
– Ne, – atsakiau. – Netrukdykime jo.
Džeimsas stengėsi šypsotis.
Džeimsas stengėsi šypsotis.
– Jei negali miegoti, gal išeikim pasižvalgyti po mano gimtąjį miestą?! – pasiūlė. Mudu esame kalbėję apie jo vaikystę, bandę įsivaizduoti, kaip būtų buvę, jeigu būtume susipažinę vidurinėje mokykloje, kaip jis būtų pakvietęs mane į mokyklos pasimatymą.
– Kodėl mudviem nenuėjus į mokyklinį pasimatymą?! – toliau kalbėjo jis. – Pasiimsime ir Kato.
Taip, pagalvojau. Tikrai galėtume tai padaryti. Aš galėčiau. Išeiti iš kambario atrodė kaip išbandymas, bet pasiryžome ir išėjome į koridorių – jaučiau, kad mano širdis – lyg sugniaužtas kumštis krūtinėje.
Man iš karto palengvėjo; viskas bus gerai. Man viskas bus gerai. Atsargiai įsodinome Kato į automobilį; jis nekaltomis akutėmis pažvelgė į mane, jose nebuvo anksčiau matyto demoniško šešėlio. Jis sugugavo ir aš nusišypsojau jam. Mums viskas bus gerai. Džeimsas atsisėdo prie vairo, o aš – ant galinės sėdynės šalia Kato, uždėjau ranką jam ant kojytės. Važiavome Tenaflio gatvėmis, pro beigelių parduotuves, deli ir dinerio restoranėlius. Vienoje nuošalioje gatvelėje pastatėme automobilį ir įsisodinome Kato į vežimėlį.
Džeimsas nusivedė į vaistinę, kurioje mėgdavo skaityti komiksus.
– Kai buvau vaikas, visąlaik čia ateidavau, – tarė jis. Eidamas į vidų šypsojosi, bet atrodė išsekęs. – Nusipirkime, ko gali prireikti, – tarė. Judėjo iš lėto, lyg per sapną. Galbūt jį slegia mūsų poelgis, pagalvojau. Galbūt jį slegia tai, kad išėjome.
Džeimsas stovėjo prie lentynų, įdėmiai pažvelgiau į jį. Pastebėjau, kad jo veidas ir rankos buvo išbertos. Jis išsitraukė inhaliatorių; Londone nė karto nebuvo jo prireikę, bet Naujajame Džersyje vos po kelių praleistų dienų jam atsinaujino astma. Giliai įkvėpė per inhaliatorių.
– Čia praleisdavau valandų valandas, – pasakojo toliau. Staiga jame išvydau mažą berniuką su didele kuprine, besimėgaujantį vaistinės tyla, suskilinėjusiomis lūpomis ir susivėlusiais plaukais, pabėgusį nuo triukšmo, nuo įvairių diagnozių.
Vaistinės spalvos ėmė darytis per ryškios. Kas vyko?
Vaistinės spalvos ėmė darytis per ryškios. Kas vyko? Jaučiau, kaip juda sienos, susitraukia, virpa. Vaistinės tarpueiliuose pradėjau matyti demonų veidus, senyva moteriškė su vaikštyne perkreiptu veidu žiūrėjo į mane. Viena jos akis iššokusi, akiduobė atsivėrusi, be voko, nosis ištįsusi ir užsirietusi. Kas darėsi? Nesupratau, gal tai tik mano vaizduotė. Žvalgiausi po lentynas, ėmė atrodyti, kad ant jų sudėtos dėžės taip pat judėjo, spalvos buvo per ryškios, rėžė akis. Iš reklaminių skydų blykčiojo žodžiai „Palengvėjimas“, „Skausmas“, „Pabėgimas“. Kas darėsi? Gal visa tai buvo sapnas?
Pažvelgiau į Džeimsą, jis tebeieškojo reikalingų priemonių, nepanašu, kad būtų pastebėjęs, kas dėjosi aplinkui. Lėtai artėjo prie manęs, dar kartą nusišypsojo. Jaučiau, kaip užgniaužia kvapą.
– Man reikia sugrįžti į viešbutį, – pasakiau.
– Gerai, – atsakė jis. Pastebėjau, kaip jam palengvėjo. – Eime numigsime, jaučiuosi išsekęs. Manau, Kato irgi pavargęs.
Pažvelgiau į ramiai vežimėlyje miegantį Kato. Tada suvokiau: Kato, visai pamiršau apie jį.
Išėjome iš vaistinės nieko nenusipirkę. Skubiai patraukiau prie išėjimo. Pliaupė lietus. Dangus buvo apsiniaukęs.
Perkūnijos nebuvo ir neatrodė, kad bus, tik vandens upeliai. Kada spėjo prilyti? Lietus buvo tamsus; pylė kaip iš kibiro.
– Ką darysime? – paklausiau. Jaučiau senos moteriškės į nugaras įsmeigtas akis. Ji lyg bandė man kažką sakyti.
Apsimečiau, kad negirdžiu.
Apsimečiau, kad negirdžiu.
Džeimsas nekreipė dėmesio į lietų. Stovėjo ir akimirką svarstė, ką daryti.
– Eime, – pagaliau tarė ir iš vežimėlio apačios ištraukė skėtį.
Ėjome iš lėto, dangstydami vežimėlį, stengdamiesi, kad Kato nesušlaptų. Eidama prie automobilio svarsčiau, gal tai buvo sapnas. Gal išbandymas? Gal turėtume palaukti, kol praeis audra? Mėginau įsivaizduoti, kaip jaustųsi Džeimso tėvas žinodamas, kad dėl jo nerimo išvažiavome iš namų ir žuvome avarijoje? Tai prilygtų jo įsivaizduojamam pragarui, pamaniau. Prieš užvesdamas automobilį Džeimsas giliai atsiduso. Sėdėdama automobilyje pamačiau ryškius žaibo blyksnius ir pradėjau skaičiuoti, bet griaustinio neišgirdau. Lijo taip smarkiai, kad daugiau nieko nesigirdėjo. Tada pradėjau skaičiuoti savo įkvėpimus, jutau, kaip šalia, automobilinėje kėdutėje, alsuoja Kato. Jis buvo užsimerkęs, ramus. Jutau, kaip Džeimsas stengėsi iš visų jėgų susikaupti. Lietus ėmė dar smarkiau pliaupti, vos galėjome įžiūrėti priekyje važiuojančių automobilių lempas. Prisiminiau citatą iš Čarlio Brauno komikso: „Saugumas – tai jausmas, kai tėvai vairuoja, o tu sėdi ant galinės automobilio sėdynės.“ Dar pagalvojau: jeigu šią akimirką mirčiau, būčiau visiškai rami. Kato rankutėmis laikėsi man už piršto. Mes buvome saugūs. Aš pasitikėjau Džeimsu, žinojau, kad grįšime saugiai.
Man atrodė, jog aš plūduriuoju, buvo ramu.
– Toks įspūdis, kad nuo kažko pabėgome, – tarė Džeimsas įėjus į vestibiulį.
– Taip, – atsakiau. Viešbučio vestibiulyje pasijutau nesmagiai; atrodė, lyg visą kūną būtų perskrodęs žaibas. Čia pilna žmonių, ištisa minia, ir visi sužiuro į mane. Kodėl jie visi žiūri į mane? Skyniausi kelią pro juos, jie mane stumdė, kumščiavo.
Vienų veidai išsikreipę, kaip moters iš vaistinės, kiti šypsojosi spindinčiomis akimis, tada minioje pasirodė Kato veidas, persimainęs į demono veidą, subjaurota burna ir šokančiomis akimis.
Užsimerkiau. Kas per pokštas? Atsisakiau patikėti. Laikiausi įsitvėrusi Džeimsui į ranką, vos atsidūrėme prie viešbučio kambario durų, įbėgau vidun ir užtrenkiau duris. Viduje pasirodė, kad girdžiu kambario alsavimą. Džeimsas buvo išsekęs, bet pakeitė Kato sauskelnes, padavė jį man ir atsisėdo šalia, kol maitinau. Kato buvo ramus; stengiausi į jį nežiūrėti, bet vos pažiūrėdavau, į mane spoksojo demono akys. Užmerkiau akis.
Užsimerkiau. Kas per pokštas? Atsisakiau patikėti.
– Kas atsitiko? – paklausė Džeimsas.
– Nieko, – skubiai atsakiau.
Užtraukėme sunkias užuolaidas. Džeimsas paguldė Kato į lovelę, o mudu atsigulėme į dvigulę lovą. Mėginau užmigti. Mintis vijo mintį. Gretimais girdėjau Džeimso knarkimą ir vienodą Kato alsavimą. Svarbiausia sulaukti ryto, galvojau. Ryte bus nauja diena. Reikia sugriauti senąjį pasaulį, norint pastatyti naują, nugriauti senas sienas, kad pastatytume naujas, galvojau.
Nežinau, ar spėjau užmigti, bet kažkurią akimirką atsimerkiau ir išgirdau balsą. Tas balsas buvo mano galvoje, mano pačios balsas, skambėjo aiškiai ir įtaigiai. Vos suskambėjo – kambarys prisipildė šviesos. Iš kur sklido toji šviesa? Užuolaidos užtrauktos. Kambarys skendėjo tamsoje, bet šviesa stengėsi ją nugalėti. Instinktyviai supratau, kad tai Dievo balsas. Jutau, kad jis yra šviesoje, aušroje.
Iš karto pajutau ramybę.
– Dievas?
– Tavo sūnus turi mirti, – skambėjo balsas aiškiai, be užuolankų. Dabar šviesa buvo blanki, bet jutau, kaip ji kovoja.
– Ką? – pajutau, kaip kūną apima panika. – Prašau, ne, prašau.
– Bandai derėtis?
– Ne, nebandau, – pradėjau verkti. Pasijutau bejėgė. Kaip visa tai suprasti? Kas darėsi? Nesusigaudžiau, maniau, būsime saugūs, maniau, mums pavyko. Mes padarėme neįmanomą dalyką, palikome namus, maniau, tai tik išbandymas, nieko daugiau. O jeigu iš tiesų derėjausi? Nevalingai, tai nepriklausė nuo mano valios. Nežinojau, kaip sustabdyti šį košmarą, šį sapną.
Pasijutau bejėgė. Kaip visa tai suprasti? Kas darėsi?
Nusprendžiau nesipriešinti. Jeigu tokia yra mano laimės kaina, aš ją priimsiu.
– Aš sutinku, – ištariau. – Jeigu visa tai turi įvykti, aš sutinku. Priimu. – Drebėjau išsigandusi, o paskui pajutau, kaip mane apglėbė tamsa. Pajutau nebūtį, tarsi kas ant veido uždėjo ranką ir mėgina uždusinti. Tada pasirodė blanki šviesa ir išgirdau Kato alsavimą, jis buvo lygus, bet vėliau pradingo, liko tik kambario garsas. Nepakėliau akių į jį, bet žinojau, kad jis iškeliavo.
Pradėjau melstis. Nesimeldžiau nuo tada, kai buvau vaikas. Tikėjimas man buvo tai, ką jaučiau, ką patyriau iš anksčiau, visur esantis, tarytum šešėlis, tačiau nuo vaikystės aš jo neieškojau. Meldžiau pasigailėjimo. Meldžiau, kad nebebijočiau. Norėjau nustoti kovoti, norėjau priimti. Vėl išgirdau Kato alsavimą, jis sugrįžo, sugrįžo. Pajutau šviesą, vėsią ir švelnią, o paskui – iš naujo smaugiančią tamsą. Vėl nubudau, šį kartą gulėjau veidu įsikniaubusi į lovą. Galvoje skambėjo tas pats balsas: „Tavo sūnus turi mirti, ir dėl jo mirties turi būti kaltas tavo vyras.“
– Jis neištvers, – pasakiau. Prisiminiau Džeimso senelį, dėl kurio kaltės ant sūnaus užvirto puodas sriubos. Jis liko gyventi su pirmagimio sūnaus mirties kalte. Dabar jam 102 – šitiek metų gyventi su kalte. Kaip Džeimsui, nepamainomam optimistui, visa tai ištverti?
– Taip, jis neištvers, palūš, bet taps stipresnis. Tu būsi šalia ir jį palaikysi. Tu – jo Beatričė.
Pagaliau balsas dingo, pajutau, kad jo ištarmė neatšaukiama.
Pagaliau balsas dingo, pajutau, kad jo ištarmė neatšaukiama. Beatričė, aš buvau Džeimso Beatričė. Vadinasi, Džeimsas buvo Dantė. Susimąsčiau. Ar gali būti, jog esame Pragare? Žuvome važiuodami automobiliu per audrą ir nubudome Pragare? Kiek Pragaro ratų turėsime nukeliauti, kad pasiektume pabaigą? Gulėjau nubudusi ir galvojau apie praėjusios dienos ženklus. Kas buvo toji tamsa? Kas buvo demonai? Iškraipyti veidai? Ar tai buvo sapnas? Ar buvau mirusi? Pragare? Ar todėl negalėjau užmigti? Ar todėl jutau, kad tamsa tarytum rankomis spaudė mane?
Ėmiau galvoti apie praeitį, kas buvo už praėjusios dienos, ir pradėjau pastebėti atsikartojimus, pasakas, istoriją apie tris brolius, Rytus ir Vakarus, apie kūdikį, pamestą ir pražuvusį per šventę. Kūdikį, kuris žuvo užvirtus sriubos puodui.
Džeimso tėvas – kurčias, mano tėvas – aklas. Džeimso motina – mano atspindys, Kato auga, kad taptų panašus į Džeimsą, o visų įvykių centre – Džeimsas, Džeimsas ir aš, aš ir Džeimsas.
Keista, bet matyti atsikartojimus buvo smagu, tarsi iš atskirų detalių sudėlioti pasakojimą. Ir nors buvau išsigandusi ir bijojau, mačiau jose grožį, visatos atsikartojimus. Mačiau, kad toji gaivališka energija, tas persekiojantis jausmas buvo pavojingas, ir akimirką norėjosi pulti į beprotybę. Man pasirodė, jog užčiuopiau kitą – tuštumos, tiesos, galimybės – plotmę. Tas jausmas buvo gražus; jis buvo gąsdinantis. Supratau, niekada negalėsiu jo sulaikyti, niekada negalėsiu jo kontroliuoti. Pasijutau lyg Ikaras – aikčiojau iš nuostabos, ištrūkau iš baimės gniaužtų. Staiga baimė atslūgo. Negalėjau kontroliuoti, mano rankose nebuvo kontrolės. Aš pasiduodu, pamaniau. Kai pasidaviau, pasijutau nenugalima, nes, pažvelgusi tolyn, už baimės ir siaubo pamačiau vien meilę. Meilę Džeimsui, meilę Kato. Toji meilė buvo iš aukštybės, pranašesnė už visas galybes. Ar apie tai mane norėjo įspėti senelė? Apie galybę, kuri buvo meilė, o pati pažinsiu tik netektį.
Mėginau įsivaizduoti, kad netenku Kato, žinojau, taip atsitiks. Nepajėgiau įsivaizduoti deginančio netekties skausmo. Nevilties. Griaunančios meilės. Aš turėsiu padėti Džeimsui. Kitą akimirką išgirdau, kaip nubudo Džeimsas. Nusišypsojo, pavargusiomis akimis, susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į mane.
– Ar buvai užmigusi? – paklausė.
– Taip, – atsakiau. – Nors, tiesą sakant, nežinau, – ištariau neslėpdama. Pastebėjau, kaip dingo Džeimso šypsena. Jo akys ieškojo mano žvilgsnio; iš jų buvo matyti, jog nepasitiki manimi.
– Ket! – tarė Džeimsas. Aš jau buvau išlipusi iš lovos, žingsniavau po kambarį. Jaučiausi stipri; pasiduodama aš nugalėjau. Šiandien man skaudės, aš pralaimėsiu, bet esu tam pasiruošusi, susitaikiau. Buvau pasiruošusi šuoliui.
Džeimsas susirūpinęs pažvelgė į mane.
– Ket, – pasakė. Veikiausiai aš kalbėjau garsiai. Jaučiau, kaip kūnas skleidžia energiją, skleidžia šviesą. Aš spindėjau; buvau gyva. Norėjau atsidurti lauke, pajusti vėją, sušukti.
– Man reikia pasikalbėti su Tedžiu, – atsakiau. – Man reikia pasikalbėti su Tedžiu.
Reikėjo kam nors paaiškinti, kam nors, kas išgirstų. Džeimsas buvo bepradedąs panikuoti, nenorėjau jo gąsdinti.
– Aš noriu į lauką, – pasakiau. – Noriu išeiti iš šito kambario.
– Ne! – tarė Džeimsas. – Mes liksime čia. Noriu, kad pasikalbėtume. Noriu žinoti, kas vyksta.
– Neturiu ką pasakyti, – atsakiau. – Nedarykime problemos.
