Užaugusi skurde Coco anksti suprato, kad norint tapti žinomai vien įgimtų gabumų nepakaks. Kai mergaitei buvo 12-ka, motina mirė nuo tuberkuliozės, tad tėvas atidavė dukrą į vaikų prieglaudą ir dingo iš jos gyvenimo. Chanel čia ir išmoko siūti. Palikusi prieglaudą aplinkiniams ji neužsimindavo apie sunkią vaikystę, ją slėpdama pasakodavo išgalvotas istorijas.
Slapyvardis Coco atsirado, kai Gabrielle Bonheur Chanel, dar prieš tapdama žinoma dizainere, dainavo kabarete. Populiariausios jos atliekamos dainos buvo „Ko Ko Ri Ko“ ir „Qui qu'a vu Coco“, pastaroji ir pasufleravo Coco slapyvardį.
Dizainerės sėkmės raktu tapo turtingi vyrai, kurie ne tik padėjo jai praturtėti, bet ir atvėrė duris į niekuomet alkio nejutusią visuomenę. Coco tapo labiausiai sėkmės lydimų Europos vyrų meiluže, o kelionės po ištaigingus dvarus ir lapių medžioklė paįvairino jos kasdienybę. Vienas pirmųjų meilužių buvo turtingas karininkas Etienne’as Balsanas. Jis padėjo Coco pradėti savo verslą, savo bute Paryžiuje leido jai pardavinėti skrybėlaites.
Vėliau Pirėnuose ji sutiko tikrąją gyvenimo meilę – verslininką Arthurą Capelį. A.Capelis padėjo jai atidaryti savo banko sąskaitą, parduotuvėlę ir išmokė vairuoti automobilį. Vyras supažindino ją su menininkais, rašytojais, politikais ir grietinėlės damomis. Tačiau ir ši meilės istorija nesibaigė tradiciškai. 1919-aisiais A. Capelis žuvo automobilio avarijoje. „Praradusi Capelį aš praradau viską“, – vėliau pasakys dizainerė.
Su kunigaikščiu Dmitrijumi Pavlovičiumi ją suvedė ne tik gerovės troškimas, bet ir skaudžios netektys. Kitu mėlyno kraujo turinčiu mados kūrėjos meilužiu tapo Vestminsterio kunigaikštis Hugh Grosvenoras. Jis troško, kad ji jam pagimdytų įpėdinį, tačiau Coco negalėjo susilaukti vaikų.
„Dievas mato, aš norėjau meilės. Bet tą akimirką, kai turėjau pasirinkti tarp mylimo vyro ir savo suknelių, pasirinkau sukneles“, – prisiminė ikona.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui gyvenimas Pirėnuose tapo pernelyg nuobodus, ir Coco grįžo į Paryžių. Ir vėl įsivėlė į aistringą nuotykį. Coco meilužiu tapo trylika metų jaunesnis vokietis Hansas Guntheris. 1944-aisiais dizainerė buvo apkaltinta kolaboravimu su priešu, mat paaiškėjo, kad Hansas buvo nacių šnipas. Įprastai šalies išdavikai būdavo baudžiami nuskutant jiems galvą, išdeginant svastikos simbolį, įkalinant arba nužudant. Coco buvo nubausta 18-ka mėnesių kalėjimo. Ją išgelbėjo Winstono Churchillio skambutis. Jis buvo brito H.Grosvenoro bičiulis.
Maištingos sielos Coco susikūrė ateitį ir sukėlė perversmą moteriškos mados pasaulyje, pristačiusi savo klasikiniais tapusius kūrinius, tokius kaip juodas švarkelis, tvido kostiumėlis ir trikotažo drabužiai, bižuterija ir auksinėmis sagomis puošti kostiumėliai. Iki XX a. juoda spalva buvo skirta laidotuvėms ir simbolizavo gedulą, bet 1926 m. juodos samprata pasikeitė. Tais metais Coco Chanel, ieškodama paprastumo ir elegancijos sintezės, sukūrė mažą juodą suknelę, kurią išspausdino garsus mados žurnalas „Vogue“. Nuo tada juoda tapo elegancijos ir prabangos simboliu.
Coco Chanel kūrybai būdingos sumažintos kišenės, puošiančios švarkelius, sukneles ir paltus. Mažų slaptų kišenėlių galima rasti ir kai kuriose „Chanel“ rankinėse. Kurdama rankinę „2.55“ Coco Chanel įsiuvo kišenėlę, skirtą meilės laiškams.
Grožio pasaulyje perversmą madmuazelė Chanel sukėlė išpopuliarindama trumpų plaukų šukuoseną, tapusią geidžiama tendencija, nors anksčiau moterys augino kuo ilgesnius plaukus, o trumpos šukuosenos vadintos prasčiokiškomis.
Jos sukurti kvepalai „Chanel N°5“ dar ir šiandien yra viena populiariausių parfumerijos prekių. Galbūt Chanel numerį 5 kvepalams pasirinko todėl, kad tai buvo jos laimingas skaičius. Coco Chanel buvo pirmoji dizainerė istorijoje sukūrusi savo vardo kvepalus.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Prieš 1919-ųjų Kalėdas pasklido nemažai gandų apie byrančią Boy santuoką. Buvo kalbama, jog jis išsiskyrė su turtinga žmona angle ir buvo pasirengęs sugrįžti į Prancūziją, kad galėtų būti su savo gyvenimo meile Coco, tačiau tai, kas, rodės, netrukus vainikuos jų aistrą, baigėsi tikra tragedija. Gruodžio 22 dieną jis keliavo į Monaką, slidžiame, plikledžiu padengtame kelyje praradęs automobilio kontrolę rėžėsi į medį ir žuvo. Tuo metu trisdešimt septynerių Coco paniro į gedulą: „Man tai buvo didžiulis smūgis. Praradusi Capelį, aš netekau visko.“
Po Boy mirties ji prarado bet kokį entuziazmą ir skendėdama neviltyje ieškojo paguodos. Ją rado prisirišdama prie Misios Sert, kuri, kaip ji prisipažino po daugelio metų, buvo „vienintelė mano turėta draugė“. Tarp jųdviejų būta ir trinties, visgi jos liko viena kitai ištikimos iki pat pabaigos, įkvėpdamos viena kitą ir besidalindamos ta pačia aistra menui, teikusiam atgaivą abiejų jų egzistencijai. Misia buvo lenkų skulptoriaus dukra ir gyveno dailininkų, muzikų bei poetų aplinkoje. Ji buvo Mallarmé ir Satie bičiulė, taip pat Toulouse-Lautreco mūza, jo 1895 metais nutapyta kaip čiuožėja nuostabiame plakate meno ir literatūros žurnalui La Revue Blanche.
Ji taip pat pozavo Félixui Vallottonui, Vuillard‘ui ir Bonnard‘ui, Renoir, dievinusiam jos dekoltė ir ją tapiusiam ne vieną kartą. Ji buvo liudininkė savo draugo Pablo Picasso vestuvėse ir tapo jo pirmagimio krikštamote. Ravelis jai dedikavo du muzikos kūrinius – Le Cygne ir La Valse. Misia atvėrė Coco duris į naują – meno – pasaulį ir ją pristatė garsiausioms Paryžiaus kultūros avangardo figūroms, tokioms kaip Cocteau, Salvadoras Dali, Picasso ir Satie. Jai tyliai sėdint šalia savo bičiulės ir klausantis karštų diskusijų tarp Diagilevo ir Stravinskio apie paskutinius jų darbus, ji ėmė suvokti sudėtingus meninės kūrybos mechanizmus. Tai buvo pamokos, kurių ji niekada nepamiršo ir už jas liko amžinai dėkinga savo draugei. „Be savo bičiulės Misios būčiau idiotė“, – atvirai Prancūzijos žurnalistui Marceliui Haedrichui prisipažino ji.
Savo memuaruose Misia pasakoja apie akimirką, kada jos pirmą kartą susitiko vienų pietų metu, 1917 metais surengtų Cécile Sorel. „Prie stalo mano dėmesį iš karto patraukė jauna moteris tamsiais plaukais, kuri pasirodė itin žavinga, nors nepratarė nė žodžio. Baigusi valgyti nutariau nueiti ir prie jos prisėsti.“ Smalsumas 1920-ųjų vasarą virto draugyste, kai jos kartu keliavo į Veneciją. Joje, apgaubta dekadentiškos miesto auros, Coco iš naujo atrado gyvenimo skonį. Smagioje Katalonijos dailininko José Marios Serto, trečiojo Misios vyro, kompanijoje ji godžiai gaudė kiekvieną detalę.
Jis ją vedžiojo iš vieno muziejaus į kitą, tada parodė vietas, kuriose buvo galima įsigyti tikrų antikvaro perliukų. Jų įkvėpta savyje pažadino aistrą, jai itin pasitarnavusią pasirenkant baldus ir įrengiant saloną Rue Cambon. Vakare ji prisėsdavo kavinaitėje Florian ir išvargusi panirdavo į gretimais stūksančių bažnyčių tylą. Nuotraukoje, kurioje ji su Misia Lido paplūdimyje, vilkinti baltus drabužius ir neatskiriamą aprangos detalę – šiaudinę skrybėlę, atrodo, jog šypsena jos veide vėl sugrįžo. Venecija tapo Coco atgimimo vieta, paslapties kupinu, stebuklų, magijos ir simbolių miestu, ryškiausias kurių Šv. Morkaus aikštėje išdidžiai stovintis liūtas – gyvūnas, kuris buvo ir jos Zodiako ženklas ir kuris tapo jos sėkmės talismanu.
Apsupta kosmopolitinės Venecijos aplinkos, ji gerte sugėrė ekscentriškus kerus.
Apsupta kosmopolitinės Venecijos aplinkos, ji gerte sugėrė ekscentriškus kerus, kuriuos skleidė rytietiškai dvelkiantys maskaradų pobūviai ir dekadentiška aukštuomenė. Čia ji sutiko žavingų nepažįstamųjų, turėjusių įdomią praeitį. Vienas tokių buvo kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius. Jis buvo caro Nikolajaus II pusbrolis, bet ištremtas kaip vienas Rasputino nužudymo kurstytojų. Tai buvo bausmė, per plauką išgelbėjusi jį nuo Rusijos revoliucijos.
Už Coco jis buvo vienuolika metų jaunesnis. Ją pavergė jo išblyškęs, romantiškai didvyriškas veidas, tarp jų prasidėjo romantiški santykiai, kurie truko mažiau nei metus, pasibaigė 1921-aisiais, kurie Chanel ateičiai tapo itin reikšmingi. Jų romanas nutrūko be jokios dramos, kai jis nusprendė pasiūlyti savo ranką ir kilmingą pavardę jaunai, turtingai amerikiečių paveldėtojai, turinčiai viską, išskyrus kilmingą titulą. Jo vedybos neturėjo jokios įtakos nuoširdžiai didžiojo kunigaikščio draugystei su Coco, kuri tęsėsi iki pat jo mirties 1942 metais.
Gyvenimas su didžiuoju kunigaikščiu revoliucionavo Coco stilių. Kai Dmitrijus būdavo kartu, vakarienės Bel Respiro viloje užsitęsdavo iki paryčių, o Igorio Stravinskio ir jo draugų menininkų kompanijoje rusų kalba buvo girdima dažniau nei prancūzų. „Leidžiant laiką su šiais žmonėmis, nebuvo nė vienos nuobodžios akimirkos. Dievui dėkui, kad jie niekada nekalbėjo apie meną, jie jį tiesiog kūrė, o tai nėra tas pats“, – pasakė Coco. Kai ji sužinojo, kad Stravinskis susidūrė su nemenkais finansiniais sunkumais, ji pasikvietė apsigyventi jos viloje kartu su žmona ir keturiais jų vaikais. Dvejus metus namai prisipildydavo natų iš operos Pulcinella („Pulčinela“), prie kurios tuo periodu Stravinskis galėjo dirbti savo šeimininkės dosnumo dėka.
Rytų įtaka pasiekė ir Rue Cambon ateljė. Į Paryžių iš Rusijos ėmė plūsti žlugusios princesės ir nusigyvenusios grafienės, tarp kurių buvo ir Dmitrijaus sesuo Marija Pavlova. Coco veikė egzotika, radusi vietą ir jos kolekcijose, ji samdė siuvinėtojas, pardavėjas ir modelius. Paltai ir apsiaustai buvo dekoruojami spalvingais siuvinėjimais, kuriuos įkvėpė Rusijos folkloras, jų siluetai priminė kareivišką milinę, husarų apsiaustą, pelisse, palaidinės buvo juosiamos diržais, primenančiais tokius, kokius ryšėjo Rusijos valstiečiai – mužikai. Visa tai tobulai atitiko šiam prekės ženklui būdingą išgrynintą paprastumą. Laikas, leidžiamas su Dmitrijumi, padarė dar reikšmingesnę įtaką.
1920-ųjų vasarą, pačioje jų romano pradžioje, jie nuvyko į Grasą, kuriame jis ją pristatė Ernestui Beaux, Maskvoje gimusiam Prancūzijos chemikui, kuris daug metų dirbo caro rūmuose Sankt Peterburge. Būtent čia, Grase, kvapniuose žydinčiuose Provanso laukuose, gimė idėja sukurti Chanel vardo kvepalus.
Iki jos tai sukurti savo mados namams bandė ir kiti, tačiau rezultatai nuvildavo. Aromatai tokiais iškalbingais pavadinimais kaip Lucrèce Borgia ar Poiret Nuits de Chine buvo gaminami pagal nusistovėjusią tradiciją, naudojant išskirtinai natūralias esencijas, bet Beaux padrąsino Coco paeksperimentuoti su aldehidais – nauja sintetine medžiaga, iš kurios esencijų išgaunamos lengvos pudros natos, dėl kurių kvapas ilgiau išlieka ant odos. Per 1921 metus Beaux jai atsiuntė dvi serijas mėginių ir paprašė išsirinkti labiausiai patikusį. Jie buvo sunumeruoti nuo 1 iki 5 bei nuo 20 iki 24 ir sukurti iš įvairių apie aštuoniasdešimties sudedamųjų dalių kombinacijų, kuriose dominavo jazminas ir rožė kartu su didele doze aldehidų.
Coco abejonių nekilo – visas nurungė Numeris 5. Tai buvo kvapas, neturintis gerai atpažįstamų natų ar lengvai nusakomo aromato puokštės. Jis veikiau buvo užuomina į muilą, galbūt tokį, kokį Gabrielle prisiminė dvelkiant nuo jos motinos odos šiai sugrįžus iš skalbyklos, bei pynėsi su kažkuo gundančiu ir jausminiu, dėl ko jis buvo unikalus. „Moteriški kvepalai, kvepiantys moterimi“ ir buvo būtent tai, ko ji norėjo, – moteriškumo kvapo, ne gėlių aromato. Coco paaiškino: „Aš neieškau rožių ar pakalnučių kvapo, noriu įmantrių kvepalų.“ Beaux pasakė, jog jį įkvėpė „kerinti gaiva, atsklindanti nuo ežerų ir upių vandens po vidurnakčio saule“, ir jis sukūrė pojūtį, patirtą per ekspediciją į Šiaurės ašigalį, kur nuvyko per karą.
Kvepalų flakonas taip pat drastiškai išsiskyrė iš įprastinių įmantrių, pernelyg gausiai dekoruotų buteliukų, kuriuos siūlė Lalique ir Baccarat. Mėgstanti paprastumą ir griežtas linijas, Coco primygtinai reikalavo naudoti farmacinį buteliuką – paprastą, permatomą, stačiakampio formos, aliuziją į kubizmo meną suteikiantį flakoną su deimanto formos kamšteliu, inspiruotu geometrinės Vandomo aikštės formos. Tas pats paprastumo pojūtis diktavo ir etiketės dizainą – baltą, stačiakampį, su asketiškų juodų raidžių, primenančių tas, kurias naudojo avangardo menininkai, užrašu. Vienintelis dalykas, kurį liko pasirinkti, buvo kvepalų pavadinimas. Kadangi jos mados namai jau buvo garsūs, ji nusprendė pasinaudoti šiuo žinomumu, juos pavadindama tiesiog Chanel. Visgi vadovaudamasi įprastiniu toliaregiškumu ji nusprendė, jog geriausia bus atskirti juos nuo kitų galimų kvepalų, kuriuos galbūt pristatys ateityje. Kadangi pasirinko penkto numerio mėginį, kodėl gi ne Chanel N°5?
Kvepalų pristatymui buvo viskas parengta, visgi vadovaudamasi savo įžvalgumu ji nusprendė jų iš karto nepateikti prekybai. Užuot padariusi tai, ji juos padovanojo savo elegantiškiausioms draugėms, pasikliaudama jų platinamais atsiliepimais, kurie iš tiesų pasirodė esantys galingas marketingo metodas. Ji ištarė pranašiškus žodžius: „Pasirinkau savo kvepalus pristatyti 1921 metų gegužės 5 dieną – penktą penkto mėnesio dieną – ir leidau šiam skaičiui atnešti man sėkmę“, – kurią jis jai iš tikrųjų ir atnešė.
Kai tik prabangus aromatas buvo oficialiai pristatytas išimtinai tik jos ateljė Rue Cambon 31, klientai jį išgraibstė akimirksniu. Pirmosios kvepalų partijos buvo pagamintos Rallet – nedidelės kvepalų gamintojų kompanijos, kurioje dirbo ir Ernestas Beaux ir kuri taip pat tiekė savo produkciją Rusijos dvarams, tačiau Coco nebuvo patenkinta jų darbu. Dauguma buteliukų buvo brokuoti, o dar svarbiau – Rallet nesugebėjo vykdyti didėjančių užsakymų jos reikalaujamo laiko rėmuose, taigi ji nusprendė savo verslą patikėti puikiems kosmetikos kompanijos Bourjois savininkams broliams Wertheimeriams – Pierre‘ui ir Paului, su kuriais susipažino Dovilyje. Kartu su jais 1942 metais ji įkūrė kompaniją Société des Parfums Chanel, kurioje Gabrielle ir Pierre‘as Wertheimeris buvo partneriai, o Ernestas Beaux – gamybos skyriaus vadovas.
Nors skaičiuodama buvo sumani ir nuovoki, ji neturėjo jokio supratimo apie biudžetus, taigi jai greitai pabodo sąskaitos, balanso lentelės, ji negalėjo pakęsti, kad turėjo mąstyti kaip verslininkė. Taigi susitarime buvo nuostata, kad Coco nedalyvaus administraciniame ir komerciniame kvepalų valdyme, tiesiog gaus 10 % pelno visą likusį savo gyvenimą ir turės pajamų, suteiksiančių finansinį saugumą.
Vis labiau besižavėdama kvepalų pasauliu, Coco naujai atrado gėlę iš Japonijos, kuri jai priminė vieną vaikystės epizodą. Jai buvo tik trylika. Ji stebėjo Sarah Bernhardt pasirodymą atliekant vaidmenį Dumas romano La Dame aux Camélias („Dama su kamelijomis“) teatro pastatyme, kuris ją sujaudino iki ašarų. Tuo laikotarpiu Dumas išaukštintą kameliją savo atlapuose segėjo Marcelis Proustas ir jo dienų dabitos. Ir vėl Coco atsigręžė į vyriškos aprangos pasaulį, pasisavindama šį paprastą baltą, ilgai žydintį žiedą ir jį naudojo savo kuriamiems modeliams pagyvinti, pirmą kartą 1923-iaisiais jį nutupdydama ant šifono suknelės.
Nuo to laiko kamelijomis buvo dekoruojama viskas, jos patekdavo į kiekvieną jos kolekciją ir buvo naudojamos įvairiuose gaminiuose: audiniuose ar brangakmeniuose, siuvinėjamos suknelių apykaklėse ar subtiliai papuošdavo diržus, kostiumėlių švarkelių atlapus, naudojamos plaukų aksesuaruose ar virsdavo papuošalais. Jos buvo gaminamos meistrų, dirbančių tokiose istorinėse ateljė kaip Lemarié, įkurtoje 1880 metais ir šiandieną – vienintelėje plumassier, kurioje plunksnų auksarankiai gali jas paversti papuošalais. Daug metų kamelija dekoruodama seges, rankines, sukneles, skrybėlaites, Chanel jai skyrė tiek daug dėmesio, kad šis žiedas tapo Chanel prekės ženklo simboliu.
Paprasta jos geometrija puikiai atitinka Chanel stilių ir kadangi yra bekvapė, niekada nesusikirs su asmeniniu moters kvepalų pasirinkimu ir taps idealiu aksesuaru tai, kuri, kaip Coco, mano, jog „moteriai reikia pasikvėpinti ten, kur ji nori būti pabučiuota“.
