– Kaip prisistatytumėte tiems, kurie nežino, kas esate?
– Esu mama, senelė, žmona. Visko po vieną: viena dukra, viena vaikaitė, jau beveik penkiasdešimt metų vienas vyras. Daniela. Rašytoja.
– Kaip tapote knygų vaikams autorė? Ar visada norėjote rašyti jauniesiems skaitytojams?
– Yra glaudūs autoriai ir sklaidūs autoriai, kaip optikoje. Glaudūs autoriai turi savo stilių ir žanrą, o patys geriausieji siekia juose tobulybės. Sklaidūs eksperimentuoja. Aš esu sklaidi. Esu parašiusi apsakymų, dramų, vieną romaną, keletą scenarijų, refleksijų ir poezijos suaugusiesiems. Pabandžiau rašyti vaikams ir man tai labai patiko.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Tai nėra sąmoningas pasirinkimas. Bent jau ne man. Sumanymas kyla ir išsiplėtoja savaime. Iš manęs tereikalaujama kantrybės. Tiesiog turiu atsėdėti tuos šimtus valandų prie kompiuterio. Taip pat reikia kritiškos mąstysenos, kad netikusius dalykus laiku išmesčiau į šiukšlių dėžę.
Kaip pasisemti įkvėpimo? To niekas pasaulyje nežino. Jei jūs žinote, užpatentuokite, ši informacija verta milijono dolerių. Bet pirmiau išduokite šią paslaptį man.
– Kas jums labiausiai patinka kuriant knygas vaikams?
– Laisvas santykis su tikrove. Mielai skaitau dokumentinę literatūrą, bet pati jos rašyti negalėčiau. Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl apskritai rašau, – tai galimybė kurti savo tikrovę. Esu svajoklė. Mielai fantazuoju.
Kaip pasisemti įkvėpimo? To niekas pasaulyje nežino. Jei jūs žinote, užpatentuokite, ši informacija verta milijono dolerių. Bet pirmiau išduokite šią paslaptį man.
– Kaip gimė knygos „Blogykla“ idėja?
– Man patinka žodžių žaismas. Žodžio „blogykla“ čekų kalboje nėra, tai naujadaras, tarsi priešingybė mokyklai. Tai buvo pirminis sumanymas. Prabėgo metų metai, kol šovė sumanymas, kad iš to galėtų išeiti knyga vaikams. Veikėjus ir siužetą sugalvojau daug vėliau.
– Kokia yra pagrindinė šios knygos mintis?
– Pagrindinė mintis? Nežinau. Man patinka dialogas 113 puslapyje, kai visi sužino, kad kiekvienas iš jų yra herojus. Ir džiugina, kad jaunasis Velnias nusprendžia tapti žmogumi, nors galėtų valdyti visą pragarą.
– Kokia vaikystėje buvote jūs pati?
– Buvau sumani mergaičiukė, penkerių jau mokėjau skaityti. Vieniša vienturtėlė, kuriai labiau patiko knygos nei realus gyvenimas.
– Ar siejate save su kuriuo nors knygos veikėju?
– Jei galėčiau rinktis, būčiau Laumiukas. O jei dėl kokių nors priežasčių nebūtų galima pasirinkti jo, tenkinčiausi teta Askaride.
– Knygoje ne mažiau nei istorija sužavi išskirtinės iliustracijos. Kaip sekėsi dirbti su iliustratore? Ar tokius veikėjus ir įsivaizdavote?
– Iliustracijos man labai patinka. Žinoma, mes su redaktore tarėmės dėl iliustratoriaus pasirinkimo, kiekvienas geras redaktorius to klausia autoriaus. O kai Jitka Petrová atnešė pirmuosius eskizus, buvo nuspręsta. Žinojau, kad nieko geresnio nerasiu.
– Ką pasakytumėte žmonėms, svajojantiems rašyti knygas vaikams? Koks būtų jūsų patarimas?
– Nenuvertinti savo skaitytojų. Gal jie ir nemoka dauginti dviženklių skaičių, bet kai kuriais atvejais yra gudresni už mus.
