„Profesionalus kalbų rašymas“ taikiklyje – dar viena knyga apie viešąjį kalbėjimą, kurių išties išleidžiama labai nedaug. Šios patarimų gausą talpinančios knygos autorius – Ch.Andersonos – TED prezidentas, organizacijai vadovaujantis jau beveik du dešimtmečius. Ne, jis nepasiūlo jokio stebuklingo recepto, kaip staiga virsti iš kojų verčiančias kalbas sakančiu oratoriumi. Tokio tiesiog esą nėra.
Pagrindinė siunčiama žinutė, kurią skaitytojams neša šis viešojo kalbėjimo vadovėlis, yra ta, kad kiekvienas iš mūsų gali rėžti patrauklią kalbą, tačiau tai reikia daryti neslepiant savo unikalumo, pažeidžiamumo, o pasirengti stoti prieš auditoriją padės tam tikri metodai ir įrankiai, priartinantys kiekvieną kalbėtoją prie tikslo. Tai iliustruoja knygoje pateiktas įkvepiantis pavyzdys apie iki skausmo drovų berniuką, atradusį būdą, kaip Nairobyje, Kenijoje, apsaugoti galvijus nuo liūtų. Jis buvo pakviestas kalbėti TED konferencijoje. Berniukas, nesugebantis rišliai papasakoti apie iš tiesų įdomų savo išradimą ir prastai kalbantis angliškai, padedamas pasirengė kalbėti ir stovėjo scenoje, akivaizdžiai besijaudindamas. Tai tik suteikė jam žavesio. Auditorija tiesiog ryte rijo jo kiekvieną žodį, tirpte tirpo jam nesišypsoję, o baigus kalbėti skambėjo plojimai ir ovacijos. Tad vienas iš raktų atrakinti auditorijos palankumui yra nuoširdumas ir dėmesio verta informacija, kitaip tariant, dovana klausytojams, kuri galbūt pakeis jų požiūrį ar praturtins jų žinių bagažą. Ir vertinga gali būti nebūtinai svarbus mokslo proveržis ar atradimas, tai gali būti jūsų patirtis, pamokymas ar priminimas apie tai, kas svarbiausia.
Priešingai nei neseniai aptartoje lietuvio autoriaus Donaldo Duškino knygoje „Retorika. Retoterapija“ šiame viešojo kalbėjimo vadovėlyje akcentai sudėlioti kitur – jei lietuvis daug dėmesio skiria išlaisvinti asmenybei sąmoningumo praktikomis, pažeria gausybę patarimų, kaip dirbti su balsu, tai čia tam skiriamas tik labai epizodinis dėmesys. Daugiausia telkiamasi ties praktiniais pavyzdžiais ir metodais, įrankiais, kurie praverčia rengiantis kalbėti ir jau būnant scenoje.
Pirmiausia autorius leidžia skaitytojams „apšilti“: perbėga per viešojo kalbėjimo ir idėjos plačiąja prasme patalpinimo į kiekvieną kalbą svarbą, kalbėjimo baimę, skatina išnaudoti progas kalbėti viešai. Toliau seka kita svarbi dalis – spąstai oratoriams – ko niekuomet neturėtumėte daryti kalbėdami ir kalbos – stuburas – kaip svarbu atsakyti sau į klausimą, kokią kertinę mintį slepia jūsų kalba. Ar jūsų kalba skamba kaip bandymas išspręsti galvosūkį, ar, deja, kaip prašymas kuo nors pasirūpinti? Iki čia dėstomi pakankamai žinomi ir girdėti dalykai. Tačiau gerai, kad pateikiama ne tik gerų, bet ir blogų pavyzdžių – taip skaitytojai, palygindami juos, gali susidaryti aiškesnį vaizdą.
Po lengvo starto žengiama giliau. Imamasi nagrinėti kalbos įrankius: aiškinama, kaip, pavyzdžiui, kuriamas santykis su auditorija, kaip paaiškinti sudėtingus dalykus paprastai ir pan. Tada ateina laikas pakalbėti apie pasiruošimą iš esmės. Kodėl skaidrės ne visuomet geras sprendimas? Ar reikia mokytis kalbą mintinai? Kodėl svarbu repetuoti ir kaip įtaigiai pradėti bei užbaigti savo kalbėjimą? Į visus šiuos klausimus ir dar daugiau klausytojas gauna išsamius atsakymus. Šios knygos neabejotinas privalumas – dėmesys detalumui ir praktiniams pavyzdžiams iš realių oratorių patirčių.
Galiausiai pereinama prie pasirodymo ant scenos dalies ir čia patariama net kaip geriausiai apsirengti kalbėjimo dieną, be abejo, skiriamas dėmesys ir jos baisenybei – kalbėjimo baimei, tačiau pateikiami kiek kitokie patarimai su ja kovoti, nei tie, kuriems dėmesį skyrė D.Duškinas. Čia vėlgi primenama pažeidžiamumo galia – nuoširdus prisipažinimas tik paskatins klausytojus palaikyti kalbėtoją.
Autorius išduoda kam žinomą, o kam ir ne paslaptį – vienas geriausių pasaulio oratorių Barackas Obama, pasirodo, renkasi telesuflerį – autorius šį būdą sumaišo su žemėm, mat toks kalbėjimo būdas sukuria auditorijai kalbėtojo apsimetinėjimo įspūdį.
Dėmesio skiriama ir pagalbinėms priemonėms – kada bei kokias rinktis arba kurių geriau nesirinkti išvis? Autorius išduoda kam žinomą, o kam ir ne paslaptį – vienas geriausių pasaulio oratorių Barackas Obama, pasirodo, renkasi telesuflerį – autorius šį būdą sumaišo su žemėm, mat toks kalbėjimo būdas sukuria auditorijai kalbėtojo apsimetinėjimo įspūdį. Neapsieinama neaptarus balso ir laikysenos svarbos – čia daugiausia akcentuojama kūno kalba ir intonacija. Pamokymų, kaip dirbti su balsu, kaip D.Duškino knygoje, čia nerasite. Ir galiausiai pereinama prie novatoriško kalbos pateikimo formato. Aprašomi tokie, kurių dažnas nei girdėjęs, nei matęs. Ar įsivaizduojate, kad į sceną kalbėtojas žengia trimatės hologramos pavidalu? Yra ir dar įspūdingesnių – technologijos atveria neribotas galimybes.
Na, ir paskutinį skyrelį autorius nusprendžia išnaudoti savireklamai. Galbūt šio skyriaus nereikėjo visai – norintys pasidomėti TED veikla išsamiau, tikrai rastų kelią į „Google“ ir TED oficialų tinklalapį.
