Christinos Sweeney-Baird distopinis pasaulis „Be vyrų“: kaip pandemija pražudė vyrus

Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius, o išleido leidykla „Tyto alba“.

Romano autorė Ch.Sweeney-Baird sako, kad istoriją norėjo priartinti prie realybės, tačiau net nenutuokė, kad pasaulis pasuks būtent tokiu keliu, koks pasakojamas jos knygoje. Neatsitiktinai rašytoja pasirinko rašyti apie netolimą ateitį, kad taip dar labiau sustiprintų realistiškumo jausmą. Įdomu yra tai, kad kūrinys rašyti pradėtas dar 2008 metais ir baigtas dar neprasidėjus COVID-19 pandemijai, kuri sukaustė visą pasaulį.

„Be vyrų“ skaitytoją nukelia į netolimus 2025 metus. Glazge, Škotijoje, vienoje iš ligoninių skubios pagalbos skyriuje dirbanti Amanda susiduria su keliais pacientais, kuriems negali padėti – visos medicininės priemonės ir jos eilę metų sukaupta patirtis yra bevertė. Ji netikėtai įžvelgia kelių staigių mirčių ryšį – visi ligoninės skubios pagalbos skyriuje miręs pacientai yra vyrai.

Medikė iš karto suvokia, kad tai galimai yra nežinoma nauja infekcija, greičiausiai plintanti būtent jos dirbame skyriuje, mat mirę pacientai čia lankėsi ir prieš keletą dienų, o galiausiai atvykę dar kartą ligoninėje pasitiko savo paskutines gyvenimo akimirkas.

Amanda kreipiasi į šalies institucijas, perduoda sukauptą informaciją ir savo spėjimus apie galimą naujos ligos protrūkį bei ragina imtis skubaus tyrimo, kol pasaulis dar gali suvaldyti paslaptingą ligą. Visgi ji atsimuša į abejingumą sieną – Amanda nesulaukia jokio dėmesio, kaip ir jos tyrimų išvados.

Ilgau laukti nereikia – infekcija greitai plinta ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Planetoje nelieka vietos, kurioje nebūtų fiksuojamas virusas. O jis stebina visus medikus, mat niekas nesupranta, kodėl ligai atsparios moterys, o vyrai yra pasmerkti mirti ligos kančiose ir baimėje užsikrėsti. Net ir statistika išgyti nuo šios ligos yra negailestinga – vos vienas kitas vyras iš dešimties turi galimybę išgyventi. Ant prarajos krašto stovintis pasaulis imasi kurti vakcina virusui įveikti – tik ar dar yra galimybė sutramdyti mirtiną ligą, kuriai atsparumą turi vos maža dalis vyrų?

Ch.Sweeney-Baird sako, kad knyga buvo tarsi eksperimentas, koks pasaulis galėtų būti, jei politinis, ekonominis ir socialinis galios svertas pasikeistų ir šį galios skeptrą perimtų moterys. Išties pastaraisiais metais visame pasaulyje daug diskutuojama apie lyčių lygybę ir tai bene viena ryškiausių temų išsivysčiusiose šalyse.

Sophie Davidson nuotr./Christina Sweeney-Baird

Knygos autorė pateikia įdomią ateities viziją, kur pati gamta moterims įteikia netikėtą galią – nesusirgti mirtina liga. Žinoma, šis idėjos eksperimentas yra dviprasmis. Knygoje autorė žvelgia ne tik į tai, kaip pasikeistų pasaulis, kai jį iš esmės pradėtų valdyti vien moterys – nuo geopolitinių sprendimų iki mokslinių tyrimų laboratorijų – bet ir kaip keistųsi socialinė kasdienybė, kai šeimos sukūrimas taptų kone neįmanomas, nes sveikų vyrų skaičius yra minimalus. Galiausiai, kaip tokio viruso akivaizdoje išlikti visai žmonijai?

Kitas įdomus pasakojimo kampas, kaip autorė interpretuoja knygos veikėjų elgesį. Kaip elgsis asmuo, sukūręs vakciną – ją atiduos visiems dėl bendros visų gerovės ar norės užtai susižerti milijonus? Kaip elgiasi moterys, norinčios sukurti šeimą, bet nerandančios tam sveikų vyrų?

Kalbant apie knygos veikėjus, romano istorija dėstoma skirtingomis perspektyvomis, kurios leidžia skaitytojui giliau įsilieti į viruso kamuojamą pasaulį. Kūrinyje sutinkame žvilgsnį į literatūrinį pasaulį iš medikės, atradusios virusą; antropologės, kuri bando rinkti medžiagą ir pasauliui plačiau papasakoti apie žmonių patiriamus išgyvenimus; mokslininkų grupę, kuri kuria vakciną; žvalgybos pareigūnę, kuri nušviečia bendrą naujojo pasaulio struktūrą ir t.t. Kiekvienas knygos personažas turi kitokių intencijų, kitokių vertybių, kitokį žvilgsnį į pasaulį. Įdomu yra tai, kad vyrai, kaip pasakotojai, kūrinyje beveik neegzistuoja, jie yra tarsi esantys šalia istorijos, nors iš esmės pagrindinis istorijos vingių taikinys. Tačiau šie skirtingi pasaulio kampai skaitytojui leidžia ne tik atrasti įdomiausią jų – mokslinį, geopolitinį, socialinį, ekonominį – bet ir geriau suvokti, kaip tokioje situacijoje funkcionuotų įprasta kasdienybė.

„Be vyrų“ skaitytoją nukelia į netolimus 2025 metus.

Romanas „Be vyrų“ patiks skaitytojams, kuriems įdomi literatūra, svarstanti apie ateities pasaulį, kokiu keliu turėtų nueiti žmonija – ir čia nebūtinai viskas priklauso nuo pačio žmogaus pasirinkimo. Knyga savo idėjomis išties primena Naomi Alderman knygą „Galia“ („The Power“), kurioje taip pat buvo nagrinėjamas pasaulis, kuriame moterys įgauna kone beribę galią – ši knyga ir įkvėpė Ch.Sweeney-Baird sukurti savo ateities pasaulio versiją.

Man pačiam dėl ateities vizijos ir buvo įdomu perskaityti šį kūrinį. Mėgstu knygas, kuriose siūlomos įvairios ateities pasaulio versijos. Žinoma, literatūroje dažniausiai šis būsimas pasaulis neturi šviesumos, tačiau galbūt tai ir intriguoja.

Romanas „Be vyrų“ nėra stiprus kūrinys literatūrine prasme, be to tai debiutinė autorės knyga. Man ji labiau priminė vasaros kūrinį, kurį gali skaityti neįsipareigojančiai, pavyzdžiui, atostogaujant – jis nereikalauja didelio susikaupimo. Kita vertus, Ch.Sweeney-Baird išties kelia įdomias idėjas, kurios vertos dėmesio.

Nors romano istorija, kaip jau minėjau, dėstoma įvairiais kampais, kurie skaitytoją priverčia labiau įsitraukti į viruso kankinamą pasaulį, tačiau aš, kaip skaitytojas, būčiau nesupykęs, jei kūrinys nebūtų buvęs taip išplėtotas ir turėtų kiek glaustesnę, bet kartu ir konkretesnę pasakojimo liniją, kuri kartu atvertų ir daugiau erdvės skaitytojo fantazijai.

Bet kuriuo atveju, romanas „Be vyrų“ įdomus tuo, kad atveria įdomią pasakojimo liniją apie tai, kuo išties mes patys gyvename pastaraisiais metais, kai pasaulis yra sukaustytas COVID-19 infekcijos. Žinoma, tik ši liga nesirenka – ja serga ir vyrai, ir moterys. Visgi skaitant romaną įdomu žvelgti į tą literatūrinį pasaulį, kuris tarsi veidrodžio atspindys yra mūsų visų patirta ir vis dar patiriama koronaviruso kasdienybė.

O verčiant knygos puslapius aplanko jausmas, kad COVID-19 buvo tarsi ne pati didžiausia blogybė. Medicinine prasme gamta yra nenuspėjama. ir tai savo kūrinius mums primena rašytoja Ch.Sweeney-Baird.