Tačiau koks šis ekrano reindžeris ir interneto superherojus yra kasdieniame gyvenime?
Į visus šiuos klausimus atsakys ką tik lietuviškai išleista Chucho Norriso autobiografija, parašyta kartu su Kenu Abrahamu. Knygoje „Taip negalėjo būti: mano istorija“ (iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas, išleido „Tyto alba“) Chuckas Norrisas pasakoja apie savo laimėjimus ir nesėkmes. Iš jos sužinosite, kaip drovus neturtingų tėvų vaikas, norėjęs būti policininku, tapo garsenybe, karatė čempionu, įžymybių mokytoju, prezidento G. Busho vyresniojo draugu, krikščioniškos pasaulėžiūros skleidėju.
Dabar 74-erių metų Chuckas Norrisas įsteigęs ne vieną paramos fondą, sukūręs programą „Kick-Start“, padėjusią tūkstančiams vaikų iš šeimų, patenkančių į rizikos grupę, įvaldyti Rytų kovos menus, pagaliau – mylintis gausios šeimos tėvas ir senelis.
Visada buvau kuklus intravertas ir, negana to, – visiškai nesportiškas
Amerikiečių žurnalistui Scottui Rossui Chuckas Norrisas pasakoja apie drovumą, tikėjimo įžadus ir apnuogintą sielą.
– Mano herojai tie patys kaip ir Jūsų – Roy‘us Rogersas, Gene‘as Autry, Hopalongas Cassidi, Johnas Wayne’as. Be abejo, ir Teksaso reindžeris Volkeris...
– Kai augi be tėvo, norom nenorom prisikuri herojų, į kuriuos lygiuojies. Šie žmonės man padėjo susikurti paveikslą tėvo, nes normalaus tėvo neturėjau...
– Kaip, būdamas toks ramus ir drovus žmogus, susikūrėte „alter ego“, kuriam priešai bijo net į akis pažiūrėti?
– Tai tik vaizduotės ir savitaigos vaisius. Visada buvau kuklus intravertas ir, negana to, – visiškai nesportiškas. Galbūt dabar sunku tuo patikėti, bet paauglystėje buvau toks nedrąsus, kad net nedrįsau užsiimti sportu. Baigęs mokyklą, nukeliavau į Korėją ir ten susižavėjau kovos menais. Nutariau siekti juodojo diržo. Grįžęs iš kariuomenės, per dešimtmetį šešiskart tapau karatė pasaulio čempionu vidutinio svorio kategorijoje. Vėliau įkūriau keletą karatė mokyklų.
– Kada pradėjote aktoriaus kelią?
– Artėdamas prie trisdešimtmečio. Be to, parašiau scenarijų savo pirmam filmui – („Geri vyrukai rengiasi juodai (Good guys wear black), kuriame vaidinau ir pats. Tada mane netikėtai užgriuvo didžiulė sėkmė ir populiarumas.
– Tai buvo visai nedidelio biudžeto filmas?
– Filmo biudžetas siekė apie milijoną dolerių, o uždirbau 28 milijonus. Tai buvo išties neblogai, nes tuo metu gyvenau labai kukliai.
– Dar visai jaunas atsidavėte į Aukščiausiojo rankas. Kalbama, kad įvyko net speciali ceremonija, per kurią davėte įžadus?
– Taip, buvau dvylikos metų. Tada mane ir pakrikštijo. Pamenu, pasijutau neregėtai stiprus. Bet vėliau, įsisukęs į pramogų verslą, nuo tikėjimo nutolau. Šioje sferoje žmonės dažnai pameta galvą, išleidžia iš akių iš tikrųjų svarbius dalykus – taip žlugo ir mano pirmoji santuoka.
Pamenu, pasijutau neregėtai stiprus. Bet vėliau, įsisukęs į pramogų verslą, nuo tikėjimo nutolau
– Patyrėte daug artimų draugų netekčių – Bruce’o Lee, Steve‘o McQueeno, savo brolio, Dano Blockerio, Michaelo Landono, Lee Atwaterio, Roberto Uricho... Kokios mintys sukosi matant tiek mirčių aplink save?
– Labiausiai mane paveikė Lee Atwaterio netektis. Lee vadovavo prezidento George’o Busho vyresniojo rinkiminei kampanijai. Jis mirė visai jaunas – jam buvo apie trisdešimt metų. Tai buvo puikus žmogus. Lee turėjo smegenų auglį. Gulėdamas ligoninėje prisileido tik keletą žmonių. Man pasisekė, buvau vienas iš jų. Kai nuvažiavau jo aplankyti, Lee pamojo, kad prieičiau arčiau ir sušnibždėjo: „Chuckai, nenustok tikėti. Aš tave myliu“. Tai buvo paskutiniai jo ištarti žodžiai. Mane jie labai sukrėtė, išėjęs iš palatos nebegalėjau suturėti ašarų. Po Lee žodžių pagalvojau: „Štai kas nutinka, kai nusisuki nuo Dievo...“ Bandžiau grįžti į tikėjimą, tačiau buvau toks susitelkęs į pramogų verslą ir vaidybą, kad vėl apie tai pamažu pamiršau.
– Juk kaip tik tuo metu labai išpopuliarėjo „Volkeris, Teksaso reindžeris“...
– Tada mano geriausias draugas rūpinosi manimi, sakė, kad turiu susiimti. „Matau, kad nesijauti laimingas“. Jis nusprendė mane supažindinti su viena moterimi. Gena tapo antrąja mano žmona.
– Knygoje „Taip negalėjo būti“ labai atvirai pasakojate, kaip su Gena „gyvenote nuodėmėje“ – šiuos žodžius vis rečiau išgirsi mūsų laikais...
– Rašydamas knygą norėjau visiškai apnuoginti savo sielą. Norėjau, kad žmonės žinotų, kas yra kas. Nieko nenuslėpiau. Autobiografijoje rasite visko – gyvenime esu padaręs nemažai klaidų, daugelis jų aprašytos.
– Sulaukėte didžiulės sėkmės, turite mylinčią žmoną ir keturis vaikus. Ar po visų patirtų negandų jaučiatės laimingas?
– Nuostabu, kai žmonės prieina prie manęs ir sako: „Chuckai, tu laimingiausias vyrukas visoje planetoje – ir pasaulio karatė čempionas, ir televizijos žvaigždė!” Ir kai jie man taip sako, aš nusišypspjęs atsakau: „Tai – ne sėkmė, tai – Dievas“.
Parengė Eglė Naujokaitytė
