Autorius prognozuoja, kad jau netrukus dauguma žmonių gyvens iki 120, vėliau – iki 150 metų, o technologijoms ir mokslo atradimams tobulėjant įmanoma ir apskritai niekada nenumirti. Gamtoje egzistuoja tokių bakterijų ir augalų, kurie yra beveik nemirtingi, iš gyvūnų yra žinoma medūza Turritopsis dohrnii.
D.A.Sinclairas akcentuoja, kad ilgesnis gyvenimas reiškia būtent kokybišką gyvenimą, o ne bejėgišką galavimąsi lovoje metų metus. Pasak jo, dauguma ligų yra vienõs ligõs – senėjimo – pasekmė. Sendamos mūsų ląstelės nustoja tinkamai funkcionuoti, o tai yra tas pats procesas, nutinkantis ir sergant. Svarbiausia mūsų užduotis – palaikyti ląstelių gyvybingumą.
Medikams ir visuomenei jis siūlo iš esmės keisti požiūrį ir užsiimti ne diabeto ar širdies ligų, o senėjimo prevencija. Nuo 2022 m. įsigalios Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentas, kuriame senatvė turės kodą kaip ir kitos ligos ir bus rekomenduojamos būtent senatvės prevencijos priemonės.
Šios autoriaus mintys pagrįstos genetikos mokslo atradimais. Genetika – palyginti naujas mokslas, iki šiol daugiausia dėmesio skyręs paveldimumo klausimams suprasti. Tik XXI amžiuje dėl naujų technologinių galimybių mokslininkai pradėjo tyrinėti, kaip sukauptas žinias pritaikyti ilgesniam kokybiškam gyvenimui pasiekti.
D.A.Sinclairas – vienas įtakingiausių senėjimo procesus tiriančių mokslininkų pasaulyje. Daugiausia dėmesio jis skiria naujai atrastiems ilgaamžiškumo genams, taip pat svarbus atradimas yra medžiaga nikotinamido mononukleotidas, arba NMN. Šį junginį gamina mūsų ląstelės (jo galima rasti ir tokiuose maisto produktuose kaip avokadai, brokoliai ir kopūstai).
Akiratį plečianti ir provokuojanti jo knyga skaitytojus perkelia į tyrimų, stumiančių mokslo galimybių ribas, avangardą: aprašomi neįtikėtini atradimai. Nemažai jų atlikti paties D.A.Sinclairo laboratorijoje Harvarde, kituose jis dalyvauja kaip konsultantas.
Tyrimai parodo, kaip galime sulėtinti ar net apgręžti senėjimo procesą. Tarkim, pelės, papildomai vartojusios medžiagos NMN, galėjo vėl būti vaisingos, nors jau buvo to netekusios. Didelė dalis knygoje minimų mokslinių tyrimų iki šiol vyksta, kitų rezultatai dar viešai nepaskelbti, – pasakodamas apie tokius tyrimus autorius leidžia pažvelgti į netolimą ateitį. Dalis jo aprašomų sprendimų įsigalės jau ir po penkmečio.
Ilgaamžiškumo genai yra susiję su evoliucijos aušroje susiformavusiu išgyvenimo mechanizmu, kuris nulemia senėjimą ir yra raktas į jaunėjimą. Naujausi genetinio perprogramavimo eksperimentai leidžia teigti, kad jau netrukus galėsime ne tik jaustis jaunesni, bet ir iš tiesų tokie tapti. Pirmoje knygos dalyje D.A.Sinclairas išsamiai paaiškina mokslinius atradimus ir tyrimus, grįžta į genetikos mokslo pradžią, o sudėtingus procesus aprašo vartodamas kasdienio gyvenimo metaforas.
Kitose knygos dalyse, be ateities technologijų, D.A.Sinclairas pateikia ir paprastą gyvenimo būdo pokyčių receptą, kuris kiekvienam leis prailginti gyvenimą: suaktyvinti evoliucinius išgyvenimo mechanizmus kūne, pagerinti ląstelių atsinaujinimą, vadinasi, sulėtinti senėjimą. Nors šie pokyčiai – protarpinis badavimas grūdinimasis šalčiu, tinkamo intensyvumo mankšta, ribotas mėsos vartojimas ir apskritai maisto kiekio mažinimas – daugelio nenustebins, bet autorius knygoje moksliškai paaiškina jų efektyvumą remdamasis eksperimentais, pasakodamas apie ląstelių regeneraciją.
Kaip keisis visuomenės, jei visi gyvensime daug ilgiau? Ką reikėtų daryti jau dabar? Kokia bus pensijų sistema, o gal visi dirbsime dvigubai ilgiau? Ar lengvai prisitaikys sveikatos apsaugos sistema? O kaip dėl moralinių ir etinių problemų, susijusių su senėjimu? Gal senti vis dėlto „natūralu“ ir nevalia trukdyti „gamtos tvarkai“?
D.A.Sinclairas „Gyvenimo trukmėje“ pateikia savo įžvalgas apie šiuos iššūkius. Nepaisant visų kilsiančių problemų, autorius išlieka optimistas. Knygos pabaigoje jis pasidalina asmeniniais savo įpročiais ir dabartiniu racionu, pasakoja, kaip jam pačiam sekasi vengti senėjimo. Jo tikėjimas ateitimi ir entuziazmas išties įkvepiantys.
