Knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, apipavidalinimui panaudoti dailininko Algimanto Švėgždos kūrinių fragmentai, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Naujosios, beveik 500 puslapių rinktinės išleidimo proga – 10 klausimų ir 10 poeto Donaldo Kajoko atsakymų.
– Ar sudėtinga sudaryti savo paties kūrybos rinktinę? Kaip nusprendėte, kurie eilėraščiai paklius į rinktinę, o kurie ne?
– Lengva nebuvo. Rinkausi principą: per visą gyvenimą, tarkim, nesu išleidęs nė vieno rinkinio, bet prirašiau kalną eilėraščių, dabar iš jų privalau sukomponuoti knygą. Liko nuspręsti, kurie iš tų eilėraščių dar gyvi, dar alsuoja.
Tai ir vaikiškai paprasta, ir supersudėtinga.
– Ar knygoje yra ir naujų, dar nepublikuotų tekstų?
– Yra. Vienas trieilis (išvis niekur nepublikuotas) ir „Vyno stebuklas“ (publikuotas spaudoje ir „Poezijos pavasario“ almanache, bet ne mano knygose).
– Jeigu reikėtų rinktinę sudarinėti iš naujo, ar daug tekstų keistųsi?
– Kol kas niekas nesikeistų. Po kelerių metų – galbūt. Bet, manau, irgi nedaug, gal 3–5 procentai eilėraščių.
– Ar peržiūrint savo kūrybą buvo eilėraščių, kurie nustebino jus patį?
– Buvo, ypač kai kurie ankstyvieji, gerokai primiršti, paskendę beveik nevartomuose praėjusio amžiaus rinkiniuose.
– Kodėl rinktinėje pasirinkote naudoti dailininko Algimanto Švėgždos kūrinius? Kuo jums svarbus, artimas šis kūrėjas?
– Kadaise A.Švėgždos darbų paroda mane tiesiog sukrėtė, pajutau, jog mudu, kaip kuriantys žmonės, judame labai panašia linkme. Dar praėjusiame tūkstantmetyje parašiau esė „Apie tamsą ir Švėgždos šiaudelį“, kur buvo ir tokia pastraipėlė: „Kas tai – realizmas, hiperrealizmas, magiškasis realizmas, mini realizmas, postrealizmas? Vargu. Jei reikėtų apibrėžti, pirmenybę teikčiau meditacinio realizmo terminui“.
Manau, tuomet aš bandžiau apibrėžti ne tik (ir ne tiek) Švėgždos kūrybą, kiek savo.
– Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją? Koks jis?
– Bala žino. Pagal amžių gali būti visoks, daug svarbiau, jog jis kantriai pėdintų panašiu keliu kaip ir aš. Dvasiniu, psichologiniu, intelektualiniu panašiu keliu.
Tada išnyksta autorių ir skaitytoją skirianti riba, lieka bendrakeleiviai.
– Kai parašote naują tekstą, jaučiatės tuščias ar pilnas?
– Dažniausiai jaučiuosi išsekęs, išsunktas.
Bet sykiu ir pilnas. Kaži ką svarbaus patyręs, supratęs, turįs. Atsikratęs to, kas nebūtina.
– Ar mūzos tikrai egzistuoja? Kaip jas surasti, kaip atpažinti?
– Be abejo, egzistuoja. Tik nežinau, ar tikslinga jų ieškoti, verčiau tegu jos pačios tave suranda. O atpažįstamos jos išskirtinėmis sukaupties akimirkomis, kurias galima vadinti, tarkim, ir įkvėpimu.
Galima, bet nebūtina.
– „Poezija, o gal ne ji“ – kas tuomet, jei ne ji?
– Kas? Sykiais gal svarbesni dalykai ir už poeziją, sykiais – tik eilėraščiai, arba dar prasčiau – tik eiliuoti tekstai. Visaip būna.
Kūryboje kaip ir gyvenime.
Kita vertus, knygos kompozicijai kiekvienas mažmožis gali praversti.
– Ar mėgstate savo gimimo dieną?
– Jaunystėje gimtadienis buvo lyg ir svarbus, ypatingas, šurmulingas.
Dabar į visa tai žiūriu ramiai, kone abejingai. Žinau, jog toji diena šiek tiek suklastota, prie jos vertėtų pridėti dar devynis mėnesius.
