Atsiminimų dokumentas
Prisiminimų knygą D.Katkus pradėjo rašyti matydamas žmonos Laimos užsidegimą atsiminimams. „Nebėra laiškų, nebėra to, kas pasilieka, ko mes ieškome – aprašymų, susirašinėjimų. Kompiuteriuose viskas išnyksta ir dingsta. Staiga pamačiau, kaip nyksta atmintis. Ne veltui savo knygoje pasakiau, kad kai jau nebeprisimeni, tai jau yra tikrai mirę dalykai“, – leidyklos „Tyto Alba“ surengtoje virtualioje diskusijoje kalbėjo maestro.
Anot D.Katkaus, prisiminimai yra tokia forma, kurioje vis dar galima individuali išraiška, tai, kas yra patiriama asmeniškai ir apie ką rašoma laiškuose. „Šie dalykai išlieka. O kultūra, atmintis, socialinis gyvenimas, žmogiškasis gyvenimas ir santykiai daro mūsų praeitį gyvą“, – teigia Valstybinio Vilniaus kvarteto ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas.
D.Katkus pasidalija vienu iš prisiminimų – gastrolėmis Islandijoje, kurioje teko praleisti nemažą laiko dalį ir susipažinti su vietiniais. Tokiu būdu maestro turėjo galimybę svečiuotis vietinių namuose ir juos pažinti. „Mane tikrai sukrėtė tai, kad atėjus yra padedama didžiausia krūva knygelių, sąsiuvinių, kurie yra giminės istorija bei prisiminimai. Vienas jų man parodė prisiminimus apie giminių gyvenimą, siekusį dar XV amžių“, – pasakojo muzikologas.
Tai buvo įvairūs piešiniai, nuotraukos, simbolizavusios žmogaus gyvenimą nuo seniausių laikų, parodžiusių asmenybių tarpusavio santykius – tiek pyktį, tiek ir susigyvenimą. Palikta ir rašytinė informacija – prisiminimai, dienoraščiai.
Mes gyvenome sunkiai, mama gaudavo gal 15 rublių per mėnesį. Gyvenome šalia vaikų namų, todėl galėjome išmisti.
„Gastrolių metu pasaulyje susiradau daug draugų. Gyvenime eini per pažintis, kol ateini, ir kas buvo anksčiau vis nyksta ir sunyksta“, – mintimis dalijosi D.Katkus.
Nelengva vaikystė ir dvilypumas
Diskusijos vedėja muzikologė Rasa Murauskaitė paprašė maestro pasidalyti ir vaikystės prisiminimais, kadangi knygoje apie juos rašoma ganėtinai lengvai ir gražiai, nors vyro vaikystė prabėgo pokario Lietuvoje.
„Mes gyvenome sunkiai, mama gaudavo gal 15 rublių per mėnesį. Gyvenome šalia vaikų namų, todėl galėjome išmisti. Kiekvieną rytą eidavome atsinešti po sumuštinį. Buvome labai neturtingi ir net nesinori to pasakoti“, – pripažino D.Katkus.
Anot muzikologo, name vis užšaldavo vanduo, o žiemą tekdavo prakalti ledą, kad būtų galima nusiprausti.
„Dvilypumas mano gyvenime buvo matomas nuo pat pradžių. Visas šventes švęsdavome pas mano krikšto tėvą, galima sakyti, kad jis mus maitino ir tai buvo katalikiška bei antitarybinė šeima. O mokykloje ir visur aplinkui buvo kitas pasaulis, kur buvo natūralu apsimetinėti“, – vaikystės prisiminimais dalijosi D.Katkus.
Maestro teigė net nepagalvojęs, kad gyveno dvigubą gyvenimą ir tik po to ėmė tai suprasti. „Man nebuvo skausminga, nes taip tiesiog buvo – plovė smegenis, reikėjo mokytis Salomėjos Nėries eilėraščius apie Staliną ir tai buvo natūralu. Tuomet išeinant iš mokyklos mama tempdavosi į bažnyčią“, – pasakojo muzikologas.
Visgi kiek vėliau maestro supanti aplinka suformavo kritišką mąstymą. Tuomet, anot vyro, atsivėrė baisus, demagogiškas pasaulis ir ideologija.
„Lietuvai atgavus Nepriklausomybę buvo galima iš tiesų kurti. Aš jaučiausi lyg paleistas iš kalėjimo, visai kitas pojūtis. Tikrai buvo didelis pasikeitimas“, – teigė D.Katkus.
R.Murauskaitei pasidomėjus, ar maestro turi tam tikrą gyvenimo momentą, į kurį norėtų sugrįžti, vyras buvo užtikrintas savo atsakymu: „Aš norėčiau grįžti ten, kur nebuvau“.
D.Katkus teigė, kad dar kartą kartoti tą, kas jau buvo, nenorėtų, kadangi jo gyvenimas buvo labai sudėtingas. „Nenoriu grįžti į tą laikotarpį, nes socialistinis gyvenimas buvo kupinas siaubingų kompromisų, dėl kurių reikėjo aukotis, kad būtum kur nors išleistas. Nenoriu grįžti, noriu gyventi tolyn“, – vylėsi maestro.
Gyvenimas šeimoje ir būsimas romanas
Diskusijos vedėjai paklausus apie veiklų gausą ir laiką šeimai, maestro pripažino, jog šiuo klausimu buvo užminta ant skaudulio. „Aš labai mylėjau savo sūnus, bet aš neturėdavau jiems laiko. Jei išvykdavau į gastroles – o tai buvo mažiausiai savaitei ar dviem – manęs nebūdavo namuose. Visa mano šeima yra dėl žmonos Laimos, ji tą šeimą sukūrė“, – pasakojo muzikologas.
Vyras taip pat pridūrė, jog daug laiko buvo praleista ir garsiojoje „Neringos“ kavinėje, tad žmonai išties nebuvo lengva.
R.Murauskaitė pastebėjo, kad žmona naujojoje knygoje „Užrašai iš Rokantiškių“ parašė itin gražų tekstą apie D.Katkų ir paklausė, ar jis galvojantis, jog buvo parašyta tiesa. „Oi ne, ji kaip tikra tarybinė. Ji, kaip sakoma, šviesos spinduliu nušvietė mano elgesį ir niekas daugiau nebesužinos, koks aš kiaulė buvau“, – juokavo maestro.
Diskusijos vedėjai pasidalinus, kad aplinkiniai naująją knygą vadina romanu, D.Katkus buvo paklaustas, ar neplanuoja parašyti romaną. Vyras nedvejodamas atsakė, kad planuoja. „Planuoju parašyti romaną apie save ir žmoną Laimą. Tik tą padarysiu, kai išeisiu į pensiją, o į ją eisiu 98 metų. Aš jau viską suplanavęs, tuomet sėsiu sau ir rašysiu“, – su šypsena veide kalbėjo maestro.
