Mėmelio gyventojai neužsisėdi tik savo mieste. Jie dalyvauja galutiniame sembų nukariavime, kituose ordino mūšiuose ir net Kionigsbergo įkūrime. Gal kas iš Mėmelio gyventojų galėjo lankytis pagonių Romovėje, pas Krivį Krivaitį ir suprasti šventojo ąžuolo pasakojimą?
Išklausykime naujas Juodojo vaiduoklio pranašystes. Kartu su knygos personažais atkakliai ginkime Mėmelį nuo jį puolančių Algmino žemaičių, spręskime miesto vystymo ir apsaugos klausimus, džiaukimės naujų miesto gyventojų gimimu, pamąstykime apie bendražmogiškąsias vertybes ir pasveikinkime Mėmelį, įstojus į Hanzos sąjungą.
„Nesu prisiekusi istorinių veikalų ar romanų gerbėja, tačiau stengiuosi nepraleisti rašytinių šaltinių apie Klaipėdos kraštą. Dariaus Musteikio romano pavadinimas „Čia bus Mėmelio pilis“ iš karto suintrigavo. Parsinešiau knygą iš bibliotekos, maniau, pavartysiu, paskaitinėsiu vieną kitą ištrauką, bet romanas taip lengvai nepaleido – vienu įkvėpimu perskaičiau jį nuo pradžios iki paskutinio skyriaus, nesukdama sau galvos dėl to, kas jame tikra, o kas – pramanyta. Realios istorijos ir autoriaus fantazijos romane susipina į vieną intriguojantį pasakojimą – Mėmelio miesto įkūrimą 1252 metais.
Dariaus Musteikio romanas atskleidžia pilėnų buitį, atkuria žmonių socialinius santykius, papročius, tradicijas. Nereikia prarasti distancijos, ne viskas romane turi būti istoriškai teisingai, tačiau intriguojantis pasakojimas padeda skaitytojui viską susikurti savo vaizduotėje“ (Klaipėdos miesto Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė).
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Tomui baigus pasakoti apie kelionę, jie su Valteriu sutarė, kad kartu eis patikrinti, kaip kalviai pagamino žibalo distiliavimo aparato dalis, ir įsakys jį surinkti. Taigi, viskas juda į priekį. Komtūras Burkhardas padėkojo susirinkusiems už naujas žinias ir nuveiktus darbus, ir visi išsiskirstė tų darbų tęsti.
Tomas Barstutį pilies valdžiai pristatė kaip savo draugą ir pagalbininką. Visi palaikė Barstutį vokiečio tarnu – kuršiu. Daug čia tokių buvo. Valteris Tomą ir Barstutį priėmė gyventi į savo celę, joje pastatė dar du gultus. Tik vieno dalyko Valteris paprašė:
– Savo bandymus ir eksperimentus, būk mielas, atlik susiradęs kokią būdelę papilyje ar lauke, už pilies sienų, – Valteris nenorėjo, kad Tomas savo bandymais išgąsdintų pilies įgulą ar uždūmintų patalpą, kurioje jie miegos.
Tomas paklausė Valterio. Papilyje, atokiau nuo kitų namų, rado apleistą trobelę. Ją, padedamas Barstučio, sutvarkė ir išsykužsiėmė maloniausia veikla – eksperimentais ir įvairiausių tirpalų bei žolelių mišinių gamyba. Kelis kartus vis pokštelėdavo toje trobelėje, dūmai išvirsdavo pro jos plyšius, bet neužsiliepsnojo, tad trobelė ir aplinkiniai namai nenukentėjo.
Papilyje, atokiau nuo kitų namų, rado apleistą trobelę.
Tomas vis galvojo apie pranašystę, kurią tarsi išgirdo apkabinęs ąžuolą. Kaip ją suprasti?
Po kelių dienų Kionigsberge, pavargęs nuo pusę dienos darytų bandymų su žolelėmis, Tomas prisnūdo ant gulto laboratorijoje. Bet miegojo trumpai – pašokęs puolė prie darbo stalo, kur buvo sudėliotos žolės. Tomas ištraukė iš kelių dėžučių ir maišelių keletą skirtingų džiovintų žolių, jas sugrūdo grūstuvėje, paėmęs didesnį molinį puodą pripylė į jį medžio anglių, ant jų užpylė žibalo ir uždegė. Kai anglys sužaižaravo, Tomas supylė ką tik susapnuotą ir spėriai sumaišytą, kad neužmirštų, žolių mišinį į puodą. Pasklido toks troškus ir akis graužiantis kvapas, kad Tomas išbėgo iš laboratorijos palikdamas duris atviras – negalėjo tverti viduje. Puodo turinys išdegė, trobelė išsivėdino ir Tomas sugrįžo prie darbo stalo. Ilgokai galvojo, pergamento lape angliuku rašinėjo, skaičiavo, galiausiai nudžiugęs sušuko:
– Radau! – persižegnojo ir pagalvojo, kad už šią mintį Dievui padėkos vakaro pamaldose, o dabar reikia skubėti.
Ir nuskuodė pas Valterį. Suradęs pilyje Valterį, Tomas draugui užsidegęs kažką vis kuždėjo į ausį, pastarajam linksint ir pritariant.
Galiausiai Valteris pasakė Tomui:
– Viską supratau. Tuojau pat siunčiu patrulių būrį į aplinkinius kaimus ir prie jūros – jie surinks tau viską, ko reikia.
Nedelsiant iš Kionigsbergo išjojo dešimties lengvai ginkluotų raitelių grupė, kuri pasuko iš pradžių link pajūrio, po to pralėkė pro aplinkinius kaimelius, juose aplankydama vietinius žynius ir žolininkus-vaistininkus. Grupės kariai po kelių dienų grįžo su pilnais maišais, permestais per balnus. Tų maišų turinį Tomas atidžiai apžiūrėjo ir saugiai sukrovė sausuose pilies sandėliuose.
Tomas su kalviais sumontavo naftos distiliavimo aparatą, išbandė jį ir iš sukauptų naftos atsargų pradėjo varyti žibalą, išpilstydami į iš anksto praruoštas sandarias statines ir ąsočius. Papilyje vaikščiodamas po puodžių dirbtuves ir rinkdamas ąsočius padegamiesiems sviediniams, Valteris užtiko vieno puodžiaus pagamintus įdomius indus – su keliomis skylėmis.
Puodžius paaiškino, kad tokius indus noriai perka pajūrio ir pamario žvejai, nes jie matuoja vėjo kryptį ir stiprumą. Pastačius tokį puodą aukščiau, kur pučia vėjas, priklausomai nuo jo stiprumo ir krypties, per skyles besikošiantis oras švilpia skirtingus garsus. Pagal to garso toną ir stiprumą žvejai sužino, koks vėjas pučia: kada galima plaukti į vandenis, o kada – ne ir kokias bures kelti. Valteris pavartė indą, papūtė per jo skyles, pamėtė į viršų, pasiklausė garso aukščiau pakėlęs. Kiek pagalvojęs užsakė puodžiui pagaminti porą tuzinų tokių indų, tik kad jie kuo stipresnį garsą skleistų, pučiant bet kurio stiprumo ir krypties vėjui.
Kionigsbergas ruošėsi prūsų genčių puolimui.
Kionigsbergas ruošėsi prūsų genčių puolimui. Komtūrą pasiekė neramios žvalgų žinios, patvirtinančios prūsų kariaunos telkimąsi keliose žemėse ir judėjimą link Sembijos pusiasalio. Tirskas atsiuntė pasiuntinį iš Vėluvos pilies, pranešdamas, kad pro jo žemes į vakarus juda Varmių, Notangų, Bartų ir rytų Nadruvių genčių kariai. Tie kariai eina per laukus, miškus ir kelius – kaip skėriai. Nedrausmingi ir įžūlūs. Jie skriaudžia vietinius apiplėšdami ir kartais netgi kokį nepatenkintą žemdirbį ar amatininką nužudydami. Neramu Tirskui buvo dėl jo genties, šeimos ir sūnaus Maudelio saugumo.
Dar anksčiau komtūrui išsiuntus pasiuntinius ir paprašius susiburti, į Kionigsbergą pradėjo plūsti ginkluota pagalba – kariai iš kitų kryžiuočių komtūrijų. Per porą savaičių į Kionigsbergą suplūdo apie du tūkstančius karių iš Balgos, Elbingo ir Kulmo. Dalis karių apsistojo pilyje – spėriai pastatytuose ir dar statomuose dormitoriumuose, jų net nespėjus užbaigti. Kionigsbergo papilyje Aleksandras su Dirku statybininkams nurodė pastatytidar porą vienaukščių pašiūrių, kuriose apsistojo lojalūs kryžiuočiams sembų kariai. Jie atvyko iš vakarinės, kryžiuočių nukariautos Sembijos dalies, o sembų lenai, tapę lojaliais ordino pavaldiniais, atsiuntė kelias vėliavas patyrusių vyrų.
Vieną dieną komtūras Burkhardas, Aleksandras, Dirkas, Gruberis ir Valteris apėjo Kionigsbergo pilį ir papilį ir buvo labai patenkinti pamatę, kad papilys jau apjuostas tvirtu palisadu su bokšteliais. Palisadas visiškai užbaigtas ir puikiai pastatytas. Apsauginis griovys aplink pilį pagilintas, praplatintas ir tapo dar sunkiau įveikiama kliūtimi priešui. Pilies sienos su bokšteliais sustiprintos ir gali atlaikyti didelį puolimą.
Komtūras patikrino karių ginklus ir šaudmenis arsenale. Dėl to jis nesijaudino, nes karių ginklai buvo gerai paruošti ir išgaląsti. Valteris spėjo pagaminti net šešias balistas ir dar vieną gamino atsargai. Jis spėjo apmokyti porą tuzinų artileristų. Balistoms Valteris su meistrais prigamino didelę galybę didstrėlių ir surinko didžiules krūvas akmenų. Tirsko naftos statinaičių sandėliuose buvo daug. Tomo pagamintas aparatas visu pajėgumu varė žibalą iš Tirsko naftos. Tomas sykį pasakė Valteriui, kad Tirsko parduodama nafta ne tokia gera kaip Garisdos kuršių, bet tinkama. Tiesiog iš jos išgaunama mažiau žibalo.
Valteris spėjo pagaminti net šešias balistas ir dar vieną gamino atsargai.
Tomas kartu su pagalbininku vokiečiu pagal savo receptą pildė padegamuosius ąsočius skysčiu, kruopščiai ruošdamas „pragaro ugnį“. Tomo išradingumas atrodė tarsi beribis, ir jis su Valteriu sugalvojo ir gamino naujus sviedinius su kažkokia slapta medžiaga. Apie tai nedaugžodžiavo, tik mįslingai užsiminė komtūrui ir pulko vadui: „Bus galinga, nepakartojama, smagu ir labai linksma!“
Tie nauji sviediniai, panašūs į keistos formos ąsočius su skylėmis, taip pat rikiavosi pilies arsenale. Barstutis padėjo Tomui. Tomas pasitelkė dirbti kuršių žynį, bet nepatikėjo jam padegamųjų ąsočių skysčio tikslios sudėties ir jų gamybos užbaigimo. Barstučiui Tomas prisakė ruošti tvarsliavą, chirurginius peilius galąsti, ruošti siūlus, adatas sužeistiesiems tvarstyti ir gydyti. Taip pat jam Tomas skyrė kelis maišus džiovintų gydomųjų žolelių žaliavos, kurią Barstutis pagal Tomo nurodytas proporcijas, tik truputį prisidėjęs savo žyniuoniškais burtais, turėjo maišyti, vaistažoles supildamas į mažus drobinius maišelius.
Komtūrą Burkhardą suglumino tiek atvažiavusių ginkluotų pagalbininkų. Pagalba – gerai, tik anie maisto daug neatsivežė ir jo piliai ir papilio gyventojams galėjo pritrūkti. Burkhardas liepė gurguolei vežimų su ginkluota karių apsauga rinkti duoklę iš užkariautų vakarų sembų kaimų. Žinojo komtūras, kad tą pokario žiemą sembai dar neatsigavo ir žemė naujo derliaus dar neužaugino, bet Sembijos pusiasalį skalauja jūra ir Aistmarės. Ten daug gerai gyvenančių žvejų kaimelių. Žuvimi jie gali pasidalinti. Ir vietiniai lenai draugiški ordinui. Žino, kad negalima purkštauti prieš vokiško plieno aštrumą.
Gurguolė aplankė jūros sūrumu, dumbliais ir žuvimi kvepiančias pajūrio gyvenvietes, surinko daug žuvies, o iš žemdirbių aruodų pasisėmė pastarnokų, morkų ir grūdų. Vienas kitas tuo nepatenkintas ar pasipiktinęs žvejys buvo nuplaktas, užtat vakarų sembai labai nesipriešino.
Vienas kitas tuo nepatenkintas ar pasipiktinęs žvejys buvo nuplaktas, užtat vakarų sembai labai nesipriešino.
Kai komtūrui papilyje gyvenę vietiniai vokiečiai ir prie pilies prisišlieję prūsai pasiskundė dėl atvažiavusiųjų plėšikavimo ir vagysčių, Burkhardas neapsikentė ir subūrė kelis būrius papilio patrulių – tvarkai palaikyti. Tie būriai gūdžiomis ir dar žvarbokomis pavasario naktimis ir šylančiomis dienomis patruliavo tarp papilio namų, budėjo prie naktį degančių laužų, gaudydami nusikaltėlius, ir taip gynė nuo betvarkės besikuriantį Kionigsbergo miestą.
Per naktį miesto patruliai sugaudavo po kelis vagišius ar plėšikus ir daboklėje iki ryto juos laikydavo. O dieną miesto aikštėse nusikaltėlius nuplakdavo ir pririštus prie stulpų palikdavo iki vakaro. Vieną aršų plėšiką, kuris apiplėšė batsiuvį ir po to aną nužudė, teko labai žiauriai, bet teisingai nubausti. Plėšikas buvo pririštas prie stulpo didžiojoje aikštėje pusdieniui, po to jį budelis ketvirčiavo ir nusikaltusio vyro kūno dalys buvo susmaigstytos ant ilgų stulpų ir išstatytos keliose papilio vietose, taip perspėjant vienus ir atgrasant kitus nuo negerų darbų. Naktys buvo šaltos, tad tos kraupios egzekucijos priminimai turėjo išsilaikyti iki pat vasaros. Po tinkamo patrulių darbo ir viešų bausmių plėšikavimai liovėsi, ir Kionigsbergas susikaupęs ir melsdamasis laukė, kas bus toliau.
