D.Razauskas: „Didesnių poetų XX a. muzikos istorijoje už Dylaną ir Coheną paprasčiausiai nėra“

Leidykla „Hubris“ visai neseniai išleido atlikėjo memuarus – „Kronikos“. Iš anglų kalbos knygą meistriškai išvertė Darius Žvirblis, savo vertimą dedikavęs dainų autoriui, atlikėjui ir muzikos tyrinėtojui „arčiausiai Dylano stovinčiam draugui“ – Domantui Razauskui.

Kviečiame skaityti interviu su D.Razausku – apie Dylano reikšmę asmeniniame gyvenime, kultūros istorijoje ir naujai pasirodžiusios knygos – Dylano memuarų – prasmę.

– Kokia yra Bobo Dylano reikšmė jums kaip muzikantui ir kaip asmenybei?

– Milžiniška. Dylano dainas gitara grojo mano tėvas, Dylanas man pačiam darė ir tebedaro milžinišką įtaką ir kaip poetas, ir asmenybė, ir kaip melodistas, nors šis jo talentas ne iš karto pastebimas. Iki šiol jo dainas groju sau pačiam namuose, o anksčiau net įtraukdavau į koncertinį repertuarą.

– Kokia jūsų požiūriu yra Bobo Dylano vieta amerikietiškoje kultūros istorijoje? Kodėl jis apskritai toks svarbus? Kaip manote, kodėl jam buvo suteikta Nobelio literatūros premija: ar tai premijos teikėjų žaidimas, ar iš tiesų buvo svarbu apdovanoti šį žmogų, o jei taip, tai kodėl?

– Dylanas parodė intelektualios dainos galimybę. Galimybę kurti kitaip, atlikti kitaip, dainuoti apie kitus dalykus, nei buvo įprasta populiariojoje, country, folk, net roko muzikoje. Jo įtaka yra sunkiai išmatuojama. Nuo „Bitlų“ iki „Cepelinų“, nuo žymiausių dainių iki folk muzikos sužydėjimo 7-ajame dešimtmetyje. Viskas yra pažymėta Dylano įtaka. Iš esmės už tai, kad roko muzika, ar apskritai daina kaip tokia, gali būti intelektuali, poetiška ir ne taip jau lengvai suprantama, nepataikaujanti, mes turime būti dėkingi Dylanui.

Knygos viršelis/Knyga „Kronikos

Dylanas poeziją sugrąžino ten, iš kur ji ištekėjo. Daina ir eilės kadaise buvo viena. Vėliau istoriškai tai atsiskyrė ir tolo, o Dylano dėka vėl sugrįžo į vieną kūną su naujom galimybėm. Dylanas yra vienas stipriausių ir ankstyviausių modernios muzikos poetų, parašęs nesuskaičiuojamą galybę dainų, kurios keitė ir judino visuomenes, skatino socialinius pokyčius, darė poveikį ne tik muzikantams, bet ir poetams, literatams! Man regis, Nobelio literatūros premija įteikta už tai. Siekiant parodyti, kad literatūra, poezija nėra hermetiškas pasaulis, hermetiškas indas, kuriame verda tik šios srities specialistai. Poezija kadaise suvokta gerokai plačiau ir prie to platesnio jos suvokimo buvo pasiūlyta grįžti, jį prisiminti. O didesnių poetų XX a. muzikos istorijoje už Dylaną ir Coheną paprasčiausiai nėra.

– Kaip manote, kodėl Bobas Dylanas Lietuvoje visgi liko nišiniu, nedidelį ištikimų gerbėjų ratą turinčiu muzikantu? Kokios intelektualinės ir kultūrinės akustikos reikia tam, kad Dylanas suskambėtų?

– Dylano diskografija ir kūrybinis kelias yra tokie platūs ir įvairūs, kad norint jį suprasti prireikia laiko ir kantrybės. Perprasti Dylaną sunku ir dėl kalbos barjero. Dylanas ne tik dažnai sudėtingas ir sunkiai išmokstamas paniūniavimams prie laužo, Dylanas – siurrealistiškas ir nepagaunamas, jei neišmanai kalbos subtilybių, amerikietiškos kultūros niuansų ir muzikos kontekstų. Todėl šiapus geležinės uždangos sovietmečiu visada populiaresni buvo tie, kuriems veikiau tas pats Dylanas darė įtaką – „Bitlai“, „Rollingai“, „Cepelinai“, „Pinkai“.

Lietuvoje Dylaną pažįstame per kitus autorius, kitas muzikines grupes. Per tą patį Jimmy Hendrixą ar George‘ą Harrisoną, pagaliau pop atlikėjus, kurie Dylano dainas dainavo ir tebedainuoja. Mes tik ne visada žinome, kad tai Dylano dainos. Kai kurios ankstyvosios jo dainos buvo išverstos pakeičiant prasmę, paverstos savotiškais šlageriais ir nuvalkiotos.

– Dylano pelnyta Nobelio literatūros premija yra turbūt viena iš kontraversiškiausių nominacijų per visą šios premijos teikimo istoriją. Kaip manote, ar tokio lygio dainuojamosios poezijos pripažinimas paskatino literatūros žanrų ekspansiją? Ar dainų tekstai rado vietą rimtosios literatūros kanonuose?

– Man regis, atvirkščiai. Ne dainų tekstai ieškojo vietos literatūroje, bet literatūra seniausiai suaugusi su muzika, įaugusi į muziką, kai kada tapusi muzika. Tiesiog vieną kartą buvo nustota apsimetinėti ir tai ignoruoti. Poezija nebūtinai yra tai, kas atspausdinta ir išleista knygos pavidalu. Ji net istoriškai nėra tai. Ši premija parodė erdves ir kertes, galimybes, kuriose poezija gyvena ir veikia. Lygiai taip pat, o dažnai ir daug stipriau nei ta, tūnanti knygose.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Domantas Razauskas

Pagaliau savo maištinga prigimtimi poezija ir roko muzika yra kur kas arčiau vienas kito, nei kartais įsivaizduojame. O kas maišto lyrikos pradininkas XX amžiuje? Dylanas. Tad aš nevadinčiau tai dainuojamosios poezijos pripažinimu. Niekas nieko neprašė pripažinti, net ir Dylanas nieko neprašė. Tai tiesiog priminimas apie literatūrą, poeziją, gyvenančią ne tik knygų puslapiuose.

– Koks yra dainų tekstų autorių ir literatų, rašytojų, santykis čia, Lietuvoje?

– Reikėtų padaryti kokią nors reprezentatyvią apklausą, nes tegaliu kalbėti už save. Su santykiauti linkusiais – santykis geras. Su nelinkusiais – jo nėra. Nežinau, ar yra koks nors santykio šablonas, pagal kurį galėčiau pamatuoti to santykio intensyvumą, kokybę. Daugybė mano draugų – literatai. Aš pats universitete studijavau literatūrą, esu išleidęs šiokią tokią eilių knygelę ir man muzika nuo literatūros niekada neegzistavo kažkaip atskirai. Visai kita tema – dainų tekstų kokybė ir poetų amatininkų įtraukimas į šią industriją.

Dylano diskografija ir kūrybinis kelias yra tokie platūs ir įvairūs, kad norint jį suprasti prireikia laiko ir kantrybės.

Dar ne taip seniai jis buvo savaime suprantamas, daugybė poetų rašė dainoms tekstus. Daugybė jų teberašo ir dabar. Tik dabar, man regis, klausančiojo klausa yra kiek sutrikusi. Ne visi atskiria ir ne visi nori atskirti banalybes, klišes, visiškas kvailystes nuo gerų tekstų, ne visi „turi ausį“. Bet tai normalu. Kai toks triukšmas, klausa neišvengiamai sutrinka.

– Ar galėtumėte apibendrinti Dylano tekstų temą, pagrindinę žinutę? Kiek dainų žodžiuose yra kasdienybės, politikos, psichologijos? Galbūt įvardintumėte Dylano kūrybos etapus, jo kaip rašytojo minties transformaciją?

– Ne, negalėčiau. Knygų, daktaro disertacijų šia tema prirašyta. Keliais sakiniais to neįmanoma apibendrinti. Jo albumų – geresnių ir prastesnių – kalnai. Jo inkarnacijų, stilistinių eksperimentų, žaidimų, pokštų ir vaidmenų gausoje lengva pasiklysti. Tad visada kalbėti galima apie kiekvieną konkrečią dainą atskirai. Bet mane džiugina tai, kad pastarųjų poros dešimtmečių Dylano albumai yra aukščiausio lygio, itin stiprūs darbai, kad kartelė nenusileidžia.

– Dylano memurai – kodėl juos prasminga skaityti ir tiems, kurie nesidomi poezija ar muzika? Kiek bendražmogiškumo savo memuaruose apčiuopia Dylanas? Koks jis?

Bijau, kad čia padarysiu nekokią reklamą. Man regis, memuarų skaityti tikrai nebūtina. Kaip ir nebūtina žiūrėti filmų apie Dylaną (tokių būta aibė). Daina yra tuo stipresnė, tuo paveikesnė, kuo labiau kalba tau pati, be jokių paaiškinimų, interpretacijų. Čia yra viena iš priežasčių, kodėl Dylanas taip nemėgsta duoti interviu. O apie ką čia taukšti? Štai dainos, štai albumai, imkit, klausykit ir tatai klausydami permanykit. Antra vertus, per Dylano pasakojimus gali prasiskleisti laikmečio šydas tiems, kurie domisi Amerikos kultūros istorija. Visiškai nebūtinai gerbėjams, nebūtinai net klausiusiems ar klausysiantiems.

Dylanas pergyveno tiek prezidentų, kad jų jau nebeišvardinčiau. Tiek stilių, madų, žanrų pasikeitimų, socialinių lūžių, revoliucijų, kad retam tiek tenka. Ir daugelyje šių įvykių jis nebuvo vien stebėtojas prie televizoriaus. Tad iš šios perspektyvos – taip. Tie memuarai įdomūs. Bet aš nepainiočiau gyvenimų su dainomis.

– Ši knyga pirmą kartą pasirodė 2004 metais. Jums taip pat teko skaityti šią knygą originalo kalba. Kas lėmė, kad paėmėte knygą į rankas?

– Smalsumas. Visa, ką išvardinau anksčiau. Puikiai žinojau ir tebežinau, kad man pakanka Dylano dainų. Bet mano, kaip muzikos apžvalgininko, smalsumas mane visada it kokį skaliką paleidžia medžioti kontekstų. Man patinka suprasti ir aiškiai matyti tas grandines, rišančias skirtingus kūrėjus, žanrus, epochas. Šia prasme Bachas, Beethovenas, Dylanas, Cohenas, Coltrane‘as ar „Radiohead“ man įdomūs kaip kūnai teismo medicinos ekspertizės specialistui.

– Pabaigai, gal galėtumėte pasidalinti jums įsimintiniausia ištrauka ar fragmentu iš knygos.

– Pamenu mane pirmą kartą skaitant nustebino kaip gerai Dylanas išmano klasikinės vakarietiškos harmonijos principus. Daugeliui, įtariu, klausant atrodo: „aaa, kokia čia muzika, keturi akordai ir jokio balso...“. Bet knygoje keliose vietose jis labai aiškiai leidžia suprasti, kad žino, kas yra diatoninės, pentatoninės gamos, gamos laipsniai, intervalai, kaip sudaromos progresijos, kas veikia, kas neveikia ir kodėl. Tada pamaniau, kad Dylanas yra geresnis muzikantas, nei man visad atrodė ir kai kurias jo akordų progresijas ėmiau analizuoti, pats prisimindamas muzikos teoriją, vėliau nerdamas į šiuos vandenis dar giliau. Ir tai labai stipriai praplėtė mano akiratį ir muzikos, dainos kūno, struktūros suvokimą kaip tokį.

Tiesą sakant beveik lioviausi rašyti dainas, ėmiau kur kas kritiškiau į rimčiau į šį amatą žiūrėti. Ir dėl to Dylano vienu metu ėmiau net nekęsti! Taip jau būna su mylimaisiais...