Davido Suchet karjera prasidėjo nuo Shakespeare‘o pjesių, o paskui aktorius vis dažniau ėmė vaidinti kine („Prezidento sprendimas“, „Agentai: Sakalas ir Sniego žmogus“ ir „Tobula žmogžudystė“). Teatro scenoje jis vėl atsidūrė Brodvėjaus spektaklyje „Amadėjus“, tačiau viso pasaulio detektyvų mėgėjams geriausiai žinomas vaidmuo – su prancūzišku akcentu, vaškiniais ūsiukais ir dideliu pilvu. Aktorius pasirodė 45-iose A. Christie romanų ekranizacijose.
Apie santykį su Puaro personažu aktorius išsamiai papasakojo ką tik lietuviškai išleistoje knygoje „Puaro ir aš“ (iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius, išleido „Tyto alba“).
Apie detektyvą Erkiulį Puaro Davidas Suchet kalbasi su Larisa Lomacky Moore (amazon.com).
– Kaip jūs atsidūrėte seriale „Puaro“?
– Tai atsitiko 1987 metais. Dieve mano, kaip seniai, tiesa? Pas mane atėjo prodiuseris, kurį pažinojau kelerius metus, ir pasakė: „Klausyk, Agathos Christie padėtis tokia, kad reikia nufilmuoti televizijos serialą. Tave siūlė Puaro vaidmeniui. Tu ką nors apie jį žinai?“ Atsakiau, kad nedaug. Buvau matęs keletą filmų, bet neskaitęs nė vienos knygos. Niekada nebuvau detektyvinių istorijų mėgėjas. Jis man tarė: „Tuomet pradėk skaityti.“ Taip ir padariau – ėmiau skaityti ir labai juo susižavėjau. Baisiai nustebau, pastebėjęs, kad tai, ką rašė Agatha Christie, labai skyrėsi nuo to, ką mačiau filmuose.
Baisiai nustebau, pastebėjęs, kad tai, ką rašė Agatha Christie, labai skyrėsi nuo to, ką mačiau filmuose
– O koks jis buvo filmuose?
– Erkiulį Puaro vaidino daug aktorių (Peteris Ustinovas, Albertas Finney, Charlesas Laughtonas). Dauguma jų detektyvo charakterį interpretavo taip, kad jis atrodė lyg kartoninis, juokingas personažas, kažkas panašaus į pokštą. Supratau, kad tai tik aktorių interpretacijos, bet ne tai, ką rašytoja vaizdavo knygose. Tučtuojau priėmiau šį nuostabų iššūkį – tapti Puaro iš romanų, Puaro, kuris aprašytas, ir padariau tai, ką padariau.
– Kuo labiausiai nuo kitų interpretacijų skirasi Jūsų sukurtas personažas?
– Nesileisdamas į smulkmenas, galiu apibendrintai pasakyti, kad Puaro, kurį sukūrė Agatha Christie, yra daugiamatis. Jis – labai rimtas žmogus. Puaro nesuvokia savo ekscentriškumo su humoru. Man atrodo, kad interpretuodami aktoriai, kiek esu matęs, jį vaizduoja suvokiantį, kad jis turi klouniškų savybių. Tačiau tikras keistuolis apie savo keistenybes nenutuokia. Noriu pasakyti, keistas žmogus paprastai nežino, kad yra keistas.
Jis apskritai yra apsėstas personažas. To nepamatysite kitose versijose, išskyrus kvailystes. Pavyzdžiui – o tai aiškiai režisieriaus sumanymas – Albertas Finney „Žmogžudystėje Rytų eksprese“ užsideda plaukų ir ūsų tinklelį. Romane to nėra. Todėl atrodė kiek juokinga. Manau, tai nesąžininga herojaus atžvilgiu. Pakviestas jį vaidinti, aš nenorėjau daryti nieko panašaus.
Jis apskritai yra apsėstas personažas
– Jūsų vaidyboje pastebėjau ir subtilesnių detalių. Pavyzdžiui, vienoje serijoje ant stalo stovėjusiame dubenyje granatus sudėjote tobula piramide. To visiškai nėra siužete, tai nekeičia veiksmo, tačiau detalė – tobula.
– O, čia atsiskleidžia tikrasis Puaro. Jeigu jis ateitų į jūsų namus, tuoj simetriškai išrikiuotų daiktus ant židinio atbrailos. Jis negali žiūrėti į ką nors nesimetriška ir likti ramus. Tačiau jis neleis sau jūsų kritikuoti. Pastebėjęs ant jūsų švarko dulkelę, atsargiai ją nubrauks. Jeigu kieno nors kaklaraištis surištas kreivokai, jam būtina jį pataisyti. Tai turbūt labai įkyrus žmogeliukas (juokiasi).
– Kaip vaidinti personažą, kuris taip puikiai aprašytas?
– Tai buvo ypatingas iššūkis. Buvo labai keista, nes supratau, koks Puaro populiarus. Kai Agatha Christie išspausdino paskutinę savo knygą „Uždanga: paskutinė Puaro byla“, kur jis miršta, „The New York Times“ pirmajame puslapyje paskelbė jo nekrologą. Tai neįtikėtina!
– Buvote padaręs penkerių metų pertrauką ir vėl įsikūnijote į Puaro „Rodžerio Ekroido nužudyme“. Ar buvo sudėtinga?
– Maniau, kad bus lengva vėl į jį įsikūnyti, bet klydau. Pasirodo, tai labai sunku – nepavyko rasti balso, neįstengiau rasti judesio, nesisekė prasiskverbti į jo mąstyseną. Iš naujo peržiūrėjau filmus, dar kartą atidžiai perskaičiau romanus ir mokiausi, kol vėl pajėgiau juo tapti. Nes jis – iš tikrųjų ne aš. Aš ir atrodau visiškai ne taip. Nesakau, kad esu lieknas, bet mano liemens apimtis tikrai ne 113 centimetrų, o maždaug 90. Bet žmonės mane atpažįsta. Tikriausiai aš panašus į jį kaip žmogus. Turiu omeny, aš tvarkingas.
– Bet ne apsėstas tvarkingumo?
– Ne, nepasakyčiau, kad esu apsėstas. Nors mano vaikai gal ir pasakytų. Nemanau, kad mano žmona laikytų mane pedantu. Greičiau įkyruoliu, bet ne pedantu (juokiasi).
– Kurią serialo dalį mėgstate labiausiai?
– Iškart ateina į galvą „Žmogžudystės pagal abėcėlę“. Man labai patiko jame filmuotis ir patinka pati istorija. Rafinuotas sumanymas taip panaudoti abėcėlę. Kai Christie parašė pirmąjį romaną apie Puaro „Mįslingas nutikimas Stailze“ – ji metė iššūkį.
– „Davenheimo dingime“ Puaro mokosi magijos triukų. Ar triukus atlikote pats?
– Taip, pats atlikau. Kai rankas rodo stambiu planu – tai mano rankos.
– Kaip manote, ar egzistavo Erkiulio Puaro prototipas?
– Man regis, Agatha Christie išties buvo jį sutikusi. Belgų pabėgėliai gyveno Pietvakarių Anglijoje, kur Christie dirbo medicinos seserimi Pirmojo pasaulinio karo metais, ir ji ten galėjo sutikti belgų. Ji galėjo matyti ką nors nuostabiai ekscentrišką ir erzinantį, o kartu žavingą, tokį kaip Puaro.
Moterims jis atrodo labai patrauklus. Nors aš ne visai suprantu, kas joms patinka – gal jo manieros? Ugnelės akyse? Man atrodo, tai manieros ir etiketas. Kartą gavau laišką iš labai liūdnos moters. Ji klausė, ar galėtų praleisti vieną dieną su Erkiuliu Pusaro, kad sužinotų, ką reiškia būti su tikru džentelmenu.
– Kaip šis vaidmuo paveikė jūsų asmeninį ir visuomeninį gyvenimą?
– Mažasis seklys padėjo Suchetui labiau išgarsėti.
