D.Urbo premijos laureatė I.Balčikonytė-Huang: „Vertimas man – azartiškas žaidimas“

Trijose knygos apysakose veiksmas – dingusio dėdės paieška, skraidyklės išradimas, mįslingų taksistų žmogžudysčių detektyvas, tamsi ir nuotykinga berniuko kelionė – vyksta Šenjange, Kinijos Šiaurės rytuose. Čia vaizduojami XX a. pabaigoje sparčiai kintanti visuomenė, skurdas ir netikėtas praturtėjimas, arši, tačiau viltinga kasdienybė primena ir patirtis po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje.

Tad apie šias ir panašias kultūrines jungtis, kinų kalbą ir knygos „Raudonio gatvė“ vertimo procesą kalbame su Kinijoje keturiolika metų gyvenančia Indre Balčikonyte-Huang. Už sėkmingą debiutą – sklandų ir tikslų Shuang Xuetao apysakų rinktinės vertimą ji šiemet pelnė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos steigiamą Dominyko Urbo premiją.

Leidyklos nuotr./Shuang Xuetao apysakų rinktinė Raudonio gatvė

– Shuang Xuetao apysakų rinktinė „Raudonio gatvė“ – tai vienas pirmųjų grožinės literatūros vertimų iš kinų kalbos Lietuvoje. Taip pat šiuolaikine kinų kalba prakalbinote Jono Meko, Antano Škėmos bei Mariaus Ivaškevičiaus kūrybą. Gal galite papasakoti, kokie keliai atvedė į vertimą?

– Kinų kalbą esu įsimylėjusi jau beveik du dešimtmečius. Kadaise, būdama mainų moksleivė Prancūzijoje, kasdien žiūrėdavau skirtingų laikmečių, šalių filmus. Įkritau į kinų režisierių kūrinius: atradau ne tik šios kalbos muzikalumą, bet ir per Zhang Yimou, Chen Kaige, Lou Ye ir kitų režisierių žvilgsnį pirmą kartą susidūriau su kinų kultūra, pasaulio matymu ir istorija.

Kinų kalba man pasirodė labai paslaptinga („Kaip tie garsai apskritai gali kažką reikšti?“). Įsispyriau tas paslaptis išsiaiškinti – Londone studijavau kinų kalbą ir ekonomiką, ketvirtame kurse pasirinkau modernios ir šiuolaikinės kinų literatūros vertimą. Ne tik mokėmės literatūros istorijos, nagrinėjome kritiką, bet ir daug vertėme iš kinų į anglų kalbą. Su geriausiu kurso bičiuliu britu turėjome kassavaitinę pramogą – lyginti savo vertimus ir vis prie jų krapštytis.

Vėliau Fudano universitete Šanchajuje studijavau šiuolaikinės ir modernios kinų literatūros magistrą, nesukdama galvos, ką paskui veiksiu, nors mintis apie vertimą kirbtelėjo jau tada.

Buvo apmaudu, kad vertimų į lietuvių kalbą nėra, nors įdomių kūrinių daug, tuo tarpu verstinės japonų, korėjiečių literatūros vis gausėja, o mes, be Agnės Biliūnaitės versto Gao Xingjian „Dvasios kalno“, turime Lu Xun vertimų iš rusų kalbos ir Liu Cixin – iš anglų. Vis dėlto po studijų kurį laiką dirbau kitokį darbą, bet pandemijos metu iš naujo įvertinusi tai, kas man svarbu, parašiau keletui didžiųjų Lietuvos leidyklų, siūlydama kūrinius, tačiau tuo metu susidomėjimo nesulaukiau.

Kinų kalba man pasirodė labai paslaptinga. Kaip tie garsai apskritai gali kažką reikšti?

Kaip tik tada tuometinis Lietuvos Respublikos kultūros atašė Pekine Tomas Ivanauskas pakvietė Pekino „Fringe“ teatro festivaliui į kinų kalbą išversti Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“. Versti į kinų kalbą nebuvo lengva, nors dirbau su kolege kine, lietuvių kalbos bakalauro studijas baigusia Yu Xi (Jūrate). Galiausiai supratau – rezultatas geras, juokiausi ne tik skaitydama M.Ivaškevičiaus originalą, bet ir kaskart tikrindama vertimą. Vėliau kartu su Jūrate vertėme A.Škėmos „Baltą drobulę“.

Vertimas dėl suprastėjusių Lietuvos ir Kinijos santykių kol kas nugulė stalčiuje. J.Meko eilėraščių rinktinę „Žodžiai ir raidės“ verčiau jau savarankiškai, palaikoma vertimo redaktoriaus – J.Meko filmų eksperto prof. Lee Ming-yu. Vis tik dar knietėjo versti į lietuvių kalbą. Todėl labai apsidžiaugiau, kai „RARA“ pakvietė versti puikių Shuang Xuetao novelių.

Vertimas man – azartiškas žaidimas, didelį malonumą teikiantis mokymosi procesas, taip pat būdas įprasminti daugybę metų, praleistų Kinijoje ir su kinų kalba.

– Gal pasidalintumėte, kaip vyko „Raudonio gatvės“ vertimo procesas? Su kokiais kalbiniais iššūkiais susidūrėte ir kokie kinų kalbos ypatumai liko neišverčiami?

– Pradžioje didžiausias iššūkis buvo ne versti iš kinų kalbos, o į lietuvių kalbą. Tai – mano pirmasis vertimas lietuviškai. Aštuoniolika metų gyvenu užsienyje, iš jų keturiolika – Kinijoje. Gėda pripažinti, bet baigusi mokyklą, mažai skaičiau lietuviškai. Sėdusi prie vertimo, supratau, kad mano lietuvių kalbos žodynas nuskurdęs, reikalingas žodis dažnai sukasi ant liežuvio galo, bet jo ištraukti nepavyksta.

Todėl pirma užduotis buvo atgaivinti kalbą – ėmiau daug skaityti lietuviškai, o tinkamiausių žodžių vis knisausi žodynuose ir sinonimų sąrašuose. Labai džiaugiausi, kad „Raudonio gatvės“ redaktorė Liuda Skripkienė nustebo sužinojusi, jog pirmą kartą verčiu į lietuvių kalbą, ir negailėjo komplimentų.

Nors kūrinys priklauso lietuviams labai tolimai plotmei, norėjau sukurti įspūdį, jog rankose – originalas. Pasisekė, nes autoriaus kalba labai paprasta, kasdieniška. Keista, bet daug sprendimų turėjau priimti dėl skyrybos – ten, kur mes išskirtume kelis sakinius, kinai dažnai viską jungia į vieną, atskirdami skirtingas dalis tik kableliais – neretai vienas sakinys originale buvo pastraipos ilgio.

Todėl teko pačiai nuspręsti, kur prasmiškai ir stilistiškai sudėti taškus. Kitas dalykas, dėl kurio reikėjo pasiknisti internete, knygos veikėjai dažnai kalba ne bendrine kinų kalba, o Dongbėjaus tartimi, todėl kai kurių posakių nesupratau ne tik aš, bet ir draugai kinai iš kitų Kinijos regionų. Žinoma, iš dalies tai pasiklydo vertime, nors stengiausi toną ir bendrą stilistiką perteikti kitais būdais.

Buvo ir kitų realijų, kurių nepavyko įtraukti į tekstą dėl kultūrinių skirtumų, pavyzdžiui, Kinijoje nepriimta šeimos narius vadinti vardais (nebent jie būtų jaunesni). Kiekvienas šeimos narys turi tinkamą įvardinimą – pusbrolius ir pusseseres įprasta vadinti broliais ir seserimis, o kaip vadinami dėdės ir tetos priklauso ne tik nuo tėvo ar motinos pusės, bet ir gimimo eiliškumo ir to, ar į šeimą įsiliejo per santuoką.

Tarkime, „Oreivio“ dėdė Mingči originale vadinamas ne „dėde Mingči“, o „antrosios tetos iš tėvo pusės vyru“, „Šviesos salės“ teta Jafeng – „trečiąja teta iš tėvo pusės“. Gal tai atrodo smulkmenos, tačiau jos kalba apie šeimos ir hierarchijos svarbą kinams.

Tekste savo nuožiūra įdėjau nemažai paaiškinimų, tačiau dabar, dar kartą peržiūrėdama tekstą, galvoju, kad komentarų net pristigo, tarkime, gal reikėjo paminėti, kad kinų kalboje, kaip ir japonų, pavardė eina prieš vardą?

Kita vertus, stengiausi tekstą padaryti kuo artimesnį skaitytojui, drauge išlaikydama jo savitumą. Nudžiugau, kad „Raudonio gatvė“ pateko į 2023-iųjų geriausios verstinės šiuolaikinės grožinės literatūros ilgąjį sąrašą. Ir labai smalsu, ką galvoja skaitytojai.

– Autorius Shuang Xuetao yra kilęs iš Šenjango, miesto Kinijos šiaurės rytuose. Raudonio, arba kitaip Janfeno, gatvė, pagal kurią pavadinta knyga – reali, iki šiol egzistuojanti gatvė Šenjange. Kuo įdomus šio regiono kontekstas, jo istorija?

– Šenjangas – Liaoningo provincijos sostinė. Liaoningas kartu kaimyninėmis Dzilino ir Heilongdziango provincijomis dažnai vadinamas tiesiog Dongbėjumi – Kinijos Šiaurės rytais. Šias provincijas į vieną regioną, daugiau kaip dvidešimt kartų didesnį už Lietuvą, jungia ne tik geografija, bet ir bendra istorija, kultūra.

Pradžioje didžiausias iššūkis buvo ne versti iš kinų kalbos, o į lietuvių kalbą.

Iki komunistų pergalės pilietiniame kare 1949-aisiais, dėl valdžios Dongbėjuje varžėsi rusai ir japonai – regionas buvo svarbus dėl gamtinių išteklių, strateginės padėties, itin derlingos dirbamos žemės. Pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje japonai Dongbėjuje pradėjo didelės apimties industrializaciją, vėliau ją tęsė komunistų partija.

Planinės ekonomikos laikais ji kelis dešimtmečius į sunkiosios pramonės vystymą regione metė begalę resursų, čia pridygo daugybė valstybei priklausiusių anglies kasyklų, fabrikų, elektrinių, plieno liejyklų – kone visa šalies sunkioji pramonė. Dongbėjus, cituojant Mao Zedongą, imtas vadinti „vyriausiuoju Respublikos sūnumi“ ir „naujosios Kinijos pramonės lopšiu“.

Kaip tik Liaoningo provincija su sostine Šenjangu priešakyje buvo pati Dongbėjaus širdis. Fabrikai ir kitos valstybinės įmonės darbininkams visam gyvenimui užtikrino darbo vietas, stabilų uždarbį ir visas socialines garantijas – tai buvo komunistų valdžios visiems pažadėtas „geležinis ryžių dubuo“. Fabrikai išaugo į miestelius, iš kurių darbininkams nereikėdavo žengti nė žingsnio, jie gaudavo valdžios skirtus būstus, veikė mokyklos, gydymo įstaigos, buvo organizuojamos pramogos. Tačiau perėjus prie rinkos ekonomikos ir šalies ekonomikai sparčiai augant, Dongbėjus atsidūrė tarp pralaimėtojų.

Pradėjus žaisti pagal rinkos taisykles, valstybinė parama išseko, fabrikams buvo duoti keleri metai tapti pelningais. Daugelis dirbo neefektyviai, nekonkurencingai ir išsilaikyti nesugebėjo – dešimtajame dešimtmetyje jie užsidarė, susitraukė arba buvo privatizuoti, o milijonai darbininkų prarado darbus, socialines garantijas ir nugrimzdo į skurdą. Dongbėjus, kadaise buvęs valstybės pasididžiavimas, liko išduotas reformų.

Pastaraisiais metais nemažai iš šių vietų kilusių rašytojų ir kino kūrėjų atgręžė žvilgsnį į regioną, kad savaip papasakotų šią neseną Kinijos Šiaurės rytų istoriją ir xiagang chao („etatų mažinimo bangos“) traumą. Ankstyviausia iš jų, ko gero, daugybę apdovanojimų susižėrusi devynių valandų trukmės Wang Bingo dokumentinė juosta „Į vakarus nuo bėgių“ (Tiexi Qu: West of the Tracks, 2003), atskleidžianti tų pačių Šenjango vietų, aprašomų Shuang Xuetao, nuopuolį.

Pati Raudonio (Janfeno) gatvė – buvęs lūšnynų rajonas, viename Shuang Xuetao apsakymų aprašytas taip: „Iš tiesų tai ne gatvė, o gabalas apleisto seno miesteliūkščio – niekieno žemė. Čia pirmuosius žingsnius žengia į miestą naujai atvykę valstiečiai, čia prieglobsčio ieško miesto vargetos. Kada jis atsirado, sunku tiksliai pasakyti. (...)

Jis augo, tarsi pelkė sutraukdamas į save visokiausią blogį ir purvą. Kita vertus, gyvenimas čia virte virė.“ Dabar lūšnynų jau nebėra ir Raudonio gatvėje stovi nieko neišsiskiriantys daugiabučiai.

– Kartu su keletu kitų rašytojų Shuang Xuetao yra vadinamas naujos Kinijos literatūros srovės „Naujoji Dongbei“ – Naujosios Šiaurės rytų regiono rašytojų grupės – atstovu. Nors rašo neilgai, jau yra pelnęs svarbių apdovanojimų Kinijoje. Kaip Shuango kūryba atrodo šiuolaikinės kinų literatūros kontekste?

– Tai labiau ne srovė, o jaunų rašytojų grupė, iš kurių žinomiausi – Shuang Xuetao, Ban Yu ir Zheng Zhi. Visi trys yra kilę iš Dongbėjaus regiono (tiesą sakant, iš to paties Šenjango miesto Tiexi rajono, todėl dar vadinami „trimis Tiexi muškietininkais“) ir savo kūriniuose dažnai rašo apie dešimto dešimtmečio Dongbėjaus fabrikų griūtį ir bedarbystės epidemiją.

Be to juos jungia panašus rašymo stilius: taupi, paprasta kalba, daug dialogų, kasdienio gyvenimo vaizdavimas, dažnai pasakojama iš vaiko, paauglio perspektyvos, kūrinių variklis – veiksmas, o ne psichologiniai aprašymai. Shuang Xuetao apysaka „Mozė lygumose“ laikoma pirmuoju ir vienu svarbiausiu „Naujosios Dongbei rašytojų grupės“ kūrinių.

Šie rašytojai iš kitų jaunosios kartos kinų autorių išsiskiria tuo, kad sulaukė ir didelio kritikų pripažinimo, ir komercinės sėkmės. Prie to labai prisidėjo kinas ir televizija – vien pagal „Mozę lygumose“ jau buvo nufilmuoti kino filmas ir TV serialas, įrašytas audioserialas. Shuang Xuetao – neabejotinai iškiliausias ir sėkmingiausias iš rašytojų trejeto. Jo stilius – taupus, atsainus, iš bendro šiandieninio kinų literatūros konteksto jis labiausiai išsiskiria savo magiškuoju noir žanrų mišiniu – rimtosios literatūros mainstreamą vis dar valdo neorealistiniai, neoistoriniai šeimos epai.

Leidyklos nuotr./Shuang Xuetao apysakų rinktinė Raudonio gatvė

– Kalbant apie šiandieninę kinų literatūrą, neišvengiamai vertėtų paliesti ir politinį šalies kontekstą. Kiek jis svarbus šioje knygoje?

– Politinė šalies istorija be abejonės labai svarbi. Nors prabėgomis paminėta nemažai antros dvidešimto amžiaus pusės įvykių, „Raudonio gatvės“ kūriniai sukasi apie du kertinius komunistinės Kinijos istorijos laikotarpius – Kultūrinę revoliuciją ir perėjimą nuo planinės prie rinkos ekonomikos. Tai du perversmai, paveikę kiekvieną kinų šeimą, kurių pasekmės jaučiamos iki šiol.

Apysakose matome, kaip kraupius nusikaltimus per Kultūrinę revoliuciją vykdę žmonės ne tik vaikšto laisvėje, bet ir tampa sėkmingais verslininkais, pavyzdingais piliečiais. Tai – vieša paslaptis, apie kurią nekalbama, kaip kad „Šviesos salėje“ visi vyresnės kartos žmonės žino, kad Šešėlių ežeras yra uždrausta vieta, tik niekas vaikams neatskleidžia, kodėl.

Daug kalbėta ir rašyta apie Kinijos ekonomikos augimo stebuklą, milijonus iš skurdo išbridusių žmonių, bet Shuang Xuetao atskleidžia ir kitą, didžiajai daliai greičiausiai nežinomą monetos pusę – ekonomikos perversmas turėjo ir pralaimėtojų. Kultūrinė revoliucija sukūrė Kinijos prarastąją kartą, o Dongbėjuje dešimto dešimtmečio ekonominė griūtis sukūrė ir antrąją – tėvams praradus darbus, vaikai dažnai nebegalėdavo tęsti mokslų net vidurinėje mokykloje.

Shuang Xuetao mažos apimties kūriniuose meistriškai pavaizduoja politinių sprendimų paveiktus skirtingų sluoksnių žmones: darbininkus, intelektualus, matome pirmųjų verslininkų, naujųjų kinų iškilimą. Už paprastų žmonių, skurdžiai gyvenančių darbininkų istorijas autorius susilaukė kairiųjų pažiūrų kritikų palankumo.

Kita vertus, knyga nėra politinė, todėl minėto elemento nereikėtų pervertinti, greičiau laikyti bandymu išpainioti kolektyvinę ir asmeninę trauminę patirtį, rasti viltį. O pats Shuang Xuetao sako: „Atspirties taškas yra pasakojimo malonumas, o ne istorinės tiesos paieška. Bet rašymas pats nejučiomis tave įtraukia į tai: imi ieškoti, kas tuo metu iš tiesų nutiko.“

– Pasidalinkite asmeniniais įspūdžiais, kuri iš trijų apysakų jums artimiausia arba labiausiai patiko? Kodėl?

– Man brangios visos trys apysakos – tai ne tik puikūs kūriniai, parašyti mano mėgstamu atsainiu stiliumi, kupini sauso humoro, drauge tai – mano pirmasis vertimas į lietuvių kalbą, kuriam skyriau nemažai širdies ir laiko. Bet jei reikėtų pasirinkti vieną, rinkčiausi „Šviesos salę“.

Sunku trumpai nusakyti kūrinio žanrą ir nenoriu nieko išduoti ar sugadinti skaitymo malonumo, bet tai ir gerai suręsta, nė vieno nereikalingo žodžio neturinti, kone į trilerį perauganti mystery, ir magiškojo realizmo kūrinys, ir bibliniais motyvais perpinta meditacija apie atmintį, atpirkimą, tikėjimą ir viltį.

„Šviesos salė“ puikiai atskleidžia Shuang Xuetao talentą: negalėjau nustoti žavėtis, kaip mažos apimties kūrinyje, kurio kalba ypatingai paprasta, kasdieniška ir kuriame nėra psichologinių aprašymų, autorius sugebėjo sukurti tokius įdomius, sudėtingus personažus. Mano mylimiausia (bet ir labiausiai supykdžiusi!) – kandumu apsišarvavusi teta Jafeng, bet ko verti ir paslaptingas naujasis mokyklos sargas, prireikus pamišėle apsimetanti vieno iš veikėjų močiutė ir kiti!

Pagal keletą Shuang Xuetao kūrinių jau buvo sukurti filmai ir serialai, manau, kad „Šviesos salė” tam taip pat labai tinkama. Trečiąją ir paskutinę „Šviesos salės“ dalį skaičiau sulaikiusi kvapą – kas iš tiesų nutiko vaikams? Turiu savo versiją.

– Jūsų pačios manymu, kodėl „Raudonio gatvės“ vertimas gali būti svarbus šiandienai, Lietuvos kontekste? Kodėl turėtume pažinti šiuolaikinę Kinijos literatūrą?

– Man atrodo, kad apie Kiniją Lietuvoje šiandien kalbama daug, o suprantama mažai ir paviršutiniškai. Iš tiesų giliai šalį ir kultūrą išmanantys žmonės retai įsitraukia į viešas diskusijas, o jei ir pasisako, dažnai būna ne taip suprasti, jų žodžiai iškreipiami. Mus varžo mūsų, kaip lietuvių, atskaitos taškas istoriškai – tai suprantama.

Žinoma, geriausias būdas pažinti kultūrą, šalį – nuvykti patiems, išvysti savo akimis, kalbėtis su žmonėmis, o svarbiausia – tai daryti smalsiai, be išankstinio nusistatymo. Antras puikus būdas – skaityti knygas ir, sakyčiau, norint pažinti kitą kultūrą, grožinė literatūra gal net vertingesnė už negrožinę, čia stačia galva įkrenti tiesiai į kasdienį kinų gyvenimą, kultūra atsiveria per žmonių tarpusavio santykius, pokalbius, buitį, net paprasčiausius rakandus; šalies, krašto istorija – per veikėjų gyvenimo vingius, šeimos mikroistoriją. Man atrodo, geri rašytojai yra patys akyliausi stebėtojai.

Kalbant konkrečiai apie „Raudonio gatvę“, Shuang Xuetao atskleidžia kitą, mums greičiausiai nežinomą Kinijos ekonominio stebuklo pusę – ir šioje sėkmės istorijoje būta pralaimėtojų, atstumtųjų, praradusių viską. Taip pat manau, kad skaitytojai knygoje ras daug panašumų tarp dešimtojo dešimtmečio Kinijos ir Lietuvos.

Patyrę tą laikmetį, kai kūrėsi rinkos ekonomika, kai viskas vertėsi aukštyn kojom, tikrai pajus artumą apysakų veikėjams. Vieniems valstybinių įmonių, fabrikų griūtis reiškia nuopuolį, skurdą, iširusias šeimas, kitiems – naujas galimybes, kurias sučiupę išaugins pirmąsias šeimos verslo imperijas šalyje. Treti pasirenka viską mesti ir išvažiuoti geresnio gyvenimo ieškoti kitur („į pietus“) – apleisti vaikai „Šviesos salėje“ man priminė ir lietuvių vaikus, per emigracijos bumą tėvų paliktus augti su seneliais ar kitais giminaičiais.

Galiausiai, Shuang Xuetao (taip pat ir kitų Kinijos autorių) darbai pradžiugins literatūros gurmanus, ieškančius ko nors ypatingo: knygoje surinktose apysakose susilieja neorealizmas, mistika, fantastika, noir, detektyvas ir kiti žanrai, pasakojimai susidėlioja po gabaliuką tarsi mozaikos – keičiasi pasakotojai, šokinėjama laike.

Drauge tai visiškai nepretenzingi, smagiai skaitomi kūriniai. Dialogai ypatingai tikroviški. Apsimestinai paprastas autoriaus stilius sutalpina labai daug – tekste nėra nė vieno atsitiktinio ar nereikalingo žodžio. Be to, Shuang – tikras atsainaus humoro ir (auto)ironijos meistras – „Oreivį“ verta perskaityti vien dėl to, kad tai labai juokinga nejuokinga istorija.