Jis juokiasi esąs per didelis romantikas, mat D.Vaitiekūnui arčiau širdies ne vis populiarėjančios elektroninės knygas, tačiau spausdintos.
„Man knyga nuo vaikystės laikų iki šiol yra estetinis meno objektas ir mano akiai vienas gražiausių meno kūrinių“, – pasakoja jis.
O paprašytas įvardinti knygas, kurios jam įsiminė labiausiai, vardija vieną autorių po kito: nuo Levos Tolstojaus iki Rimanto Šavelio. Tačiau D.Vaitiekūnas prisipažįsta – į knygų pasaulį įsisukęs paauglystėje, dabar jis skaito tiek, kiek tam jaučia vidinį poreikį.
„Ir kai nesimiega“, – šypsosi aktorius.
Kokios yra D.Vaitiekūno gyvenimo knygos? Kokie jo skaitymo įpročiai? O kodėl, pasak jo, gyvenimas yra pati geriausia knyga?
Jūsų dėmesiui – pokalbis su aktoriumi D.Vaitiekūnu.
– Kas jus atvedė į šį knygų ir skaitymo pasaulį? Kas su tuo supažindino?
– Paauglystėje aš turėjau tokią draugų kompaniją – mes kartu plėšydavom džinsus, rašydavom ant sienų, tranzuodavom po Lietuvą. Iki to laiko mano santykis su knyga buvo mokyklinis, literatūra man buvo pakankamai svetima. Kai susipažinau su šia draugų kampanija, kurioje daugelis buvo skaitantys, man parekomendavo keletą knygų – į mano rankas pateko amerikiečių rašytojo Richardo Bacho knga „Iliuzijos“. Tai buvo pirmas kartas, kai literatūroje aš atpažinau tai, kas tuo metu man buvo aktualu – man buvo penkiolika metų ir tuo metu man aktualiausias klausimas buvo: kokia gyvenimo prasmė? (juokiasi).
Tai buvo pirmas atvejis, kai literatūroje atpažinau save, pamačiau savo klausimus, radau kažkokius atsakymus. Iki šiandien atsimenu vieną frazę iš tos knygos, kuri man padėjo suprasti gyvenimo reliatyvumą: „Tai, kas žmogui yra drugelis, vikšrui reiškia pasaulio pabaigą“. Man ši frazė buvo tokia giliamintė ir pilna išminties, kad ją iki šiol prisimenu, nors ji mane pasiekė prieš šešiolika metų. Po to aš supratau, kad reikia rasti teisingą literatūrą ir kad mūsų mokymosi programoje moksleiviai skaito ir mes skaitydavome daug neaktualios medžiagos.
– Esu girdėjęs tokią istoriją, kad būdamas pirmoku jūs parašėte, iliustravote ir mokykloje pristatėte savo pirmąją knygą. Kokia tai buvo knyga?
– Kai aš buvau pradinėse klasėse, sugalvojau, kad reikia rašyti knygą – nes rašyti knygą yra cool, ypač kai tu esi pirmokas ir ką tik išmokai rašyti. Parašiau knygą, ją iliustravau, ji vadinosi „Gandrų šeima“ – apie gandrų socialinius, šeimyninius santykius. Knyga pateko į mokyklos muziejų, Aktų salėje vyko ir jos pristatymas. Vėliau buvo parašyta ir antra dalis, bet, man atrodo, ji nebuvo tokia gera kaip pirma dalis (juokiasi).
Buvau pakankamai kūrybiškas vaikas, bet manau, kad tai rodo tokį dalyką, kad man knyga nuo vaikystės laikų iki šiol yra estetinis meno objektas ir mano akiai vienas gražiausių meno kūrinių. Dažnai kyla klausimas – elektroninis ar popierinis formatas. Aš suprantu, kad elektroninis formatas kur kas patogesnis, bet aš gal dar per didelis romantikas ir man reikia fizinio, romantinio santykio su knyga.
– Esate knygų kaupikas, namus apsikraunate įvairiais kūriniais ar priešingai – stengiatės neapsikrauti knygomis?
– Knygos man yra vienas gražiausių objektų, todėl namuose pirmas mano baldas buvo knygų lentyna, pirkta mašinų turguje Panevėžyje – atsimenu, paprašiau, kad tėvai nupirktų. Savo namuose interjero akcentu taip pat pasirinkau knygų lentyną – virš virtuvės yra arka, kuri pilna prikrauta knygų. Tad esu kaupikas.
Tiesa, gavęs pirmą stipendiją, kai studijavau prieš beveik dvylika metų, aš nuėjau į knygyną ir radau Pasaulinės literatūros bibliotekos knygas – keturiasdešimties knygų rinkinį. Jas įsigyti galėjai tik tokiu atveju, jei pirktum visas. Tam ir išleidau stipendiją – nusipirkau visą kolekciją ir iki šiol ji man praverčia.
– O kokias knygas skaitote dabar?
– Dabar skaitau dvi knygas. Viena jų su manimi vyko į kelionę ir grįžęs dar jos nepabaigiau. Tai mano gyvenimo knyga, palikusi ryškiausią įspūdį – Axelio Munthes „Knyga apie San Mikelę“. Aš ją skaičiau prieš dešimt metų, ji man tada paliko labai stiprų įspūdį ir dabar pasiėmiau ją perskaityti, nes norėjau pasižiūrėti, ar pasikeitė ir kaip pasikeitė mano santykis su ta literatūra, nes pats per dešimt metų jaučiuosi pakankamai pasikeitęs. Labai smagu skaityti knygą ir joje rasti visai kitus dalykus nei prieš dešimt metų ir suprasti, kad tai yra keliasluoksnė knyga, kurią kas kartą skaitant galima atrasti kažką naujo. Kadangi dabar aktyviai studijuoju miuziklą ir miuziklo dainavimą, tai antra knyga, kurią dabar skaitau prieš miegą, yra amerikietiško teatro istorija.
– Kaip iš tiek daug išleidžiamų knygų atsirenkate, ką verta skaityti?
– Ką skaityti, renkuosi pagal pojūtį, rekomendacijas ir skaitau tai, ką parsinešu namo, prieš tai netikėtai užėjęs į knygyną. Nuostatos, kad reikia perskaityti visas geriausias pasaulio knygas, aš neturiu. Manau, kad reikia skaityti knygas, kurios „užkabina“ arba tas, kurios galėtų „užkabinti“. Šiuo atveju pasitikiu žmonių rekomendacijomis arba stengiuosi knygą pasiimti dėl savišvietos ar dėl to, kad knyga yra populiari – norisi pasižiūrėti koks mano santykis su ja. Neseniai iš knygyno parsinešiau Haruki Murakami „Norvegų girią“, nes pagalvojau, kad reikia perskaityti nors vieną šio autoriaus kūrinį ir pasižiūrėti, koks mano santykis su juo – artimas ar tolimas.
Draugų kompanija Panevėžyje, apie kurią pasakojau, skaitydavo Jurgą Ivanauskaitę. Aš santykio su šia literatūra niekada neužmezgiau. Bandžiau, bet skaitydamas J.Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ ištvėriau trisdešimt puslapių, visas kitas jos knygas taip pat bandžiau skaityti, bet po trijų puslapių mane jos pradėdavo erzinti.
Nemanau, kad reikia skaityti knygas, kurios „nekabina“. Visai kaip bendrauti su žmonėmis, su kuriais bendrauti nesmagu – na ir kas, kad kiti su jais bendrauja?
– Prakalbote apie knygas, su kuriomis neradote santykio. O ar yra tokių knygų, į kurių pusę net nenorite žiūrėti, nes žinote, kad jums su tokiomis ne pakeliui?
– Man labai sunku užmegzti santykį su visu menu, kuris yra linkęs į fantastinę literatūrą – man tiesiog tai yra neįdomu, „neužkabina“. Bet tokių nuostatų, kad skaityti ar neskaityti, neturiu.
Man patinka autobiografinės knygas, o jei nežinau, ką skaityti, tai kodinis žodis yra „Vilnius“ – knygyne ieškau, kas susiję su Vilniumi.
– Jei reikėtų išskirti geriausias jūsų skaitytas knygas, kurios įsiminė labiausiai, kokios jos būtų?
– Axelio Munthes „Knyga apie San Mikelę“ – labai daug šviesos ir išminties turinti knyga, nepaisant to, kad ji parašyta ir išleista beveik prieš šimtą metų. Tada Vladimiro Nabokovo „Lolita“ – literatūra, kuri man kėlė moralinių klausimų, bet tuo pačiu labai skaniai ir patraukliai parašyta. Mokykloje stiprų įspūdį paliko Alberto Camuso „Svetimas“ ir labai džiaugiuosi, kad mūsų tuometinė lietuvių kalbos mokytoja leido neskaityti tam tikros lietuvių literatūros ir pasiūlė perskaityti šią knygą, nes ją skaityti išsilavinimo prasme yra prasmingiau. Viena tokių didelį įspaudą palikusių knygų yra ir Vladimiro Bulgakovo monografija apie Molière'ą – studijų metais, bemąstant apie profesinę tapatybę, ji davė daug vidinių dalykų.
Man mama buvo nupirkusis Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ – du storus tomus. Žiūrėjau į juos ir svarsčiau – kam man ši literatūra reikalinga? Bet pagalvojau, kad reikia sulaužyti savo nuostatas, pabandyti skaityti ir jei patiks pirmas skyrius – tada skaityti toliau. Patiko jau pirmas puslapis ir šią knygą „suvalgiau“ pakankamai greitai. Ji buvo viena tų knygų, kurias skaitant norisi, kad ji nesibaigtų, nes joje yra visko labai daug. Nepaisant to, kad L.Tolstojus gyveno XIX amžiuje ir carinėje Rusijoje, ši knyga mane privertė pamąstyti apie požiūrį į žmogų. Buvo labai įdomu aktualius, moralinius šių dienų dalykus atrasti XIX amžiaus literatūroje – man tai buvo nauja.
Dar viena tokių įsimintinų knygų buvo Tahiro Shaho „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“, kuri į mano rankas pateko labai atsitiktinai. Tai afganistaniečių kilmės rašytojas, kuris yra daugybę metų gyvenęs Londone galiausiai su šeima nusipirkęs rūmus Maroke ir knygoje jis aprišinėja akistatą su marokietišku mentalitetu. Taip pat man ryškų įspūdį paliko Daniilo Charmso „Apsakymai“.
Lietuvių literatūrą norisi šiek tiek atskirti. Man gaila, kad aš paauglystėje prašvaisčiau laiką, nes mokykloje teko daug skaityti ir laiko skirti tokioms knygoms kaip Igno Šeiniaus „Kuprelis“ arba Antano Vaičiulaičio „Valentina“ – man atrodo, kad tai morališkai pasenusi literatūra ir jos nereikėtų mokyklose skaityti, vietoje to yra ką prasmingiau paskaityti. Vėlgi, susipažinti su nacionaliniu turiniu verta, bet nežinau ar tiek daug to reikia dabartiniam miesto žmogui. Nesuprantu, ką tai duoda, be to, kad galime įvertinti kaimo kultūrą, kurios, man atrodo, mes jau nebeturime ir nebejaučiame – ir nereikia to gailėti, o reikia paleisti istoriniais vėjais.
Kalbant apie lietuvių literatūrą, tai viena gyvenimo knygų buvo Antano Škėmos „Balta drobulė“ – mane kaip vyresnį paauglį labai paveikė savo netikėta forma, stilistika. Labai džiaugiuosi, kad lietuvių literatūroje atsirado Kristina Sabaliauskaitė ir „Silva rerum“ – visas keturias dalis skaičiau. Česlovo Milošo „Isos slėnis“ paliko didelį įspūdį, taip pat Romualdo Granausko „Rūkas virš slėnio“. Rimanto Šavelio „Tadas Blinda“ man patiko kaip nuotykinė literatūra. Ir Sauliaus Šaltenio „Duokiškio baladės“ patiko.
Tai gal tiek.
Nemanau, kad reikia skaityti knygas, kurios „nekabina“. Visai kaip bendrauti su žmonėmis, su kuriais bendrauti nesmagu – na ir kas, kad kiti su jais bendrauja?
– Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Dažniausiai knygą į rankas pasiimu dviem atvejais. Vienu atveju – prieš miegą paskaityti kokios nors profesinės arba istorinės literatūros, kur nereikia sekti siužeto. O dažniausiai skaitau kelionėse – traukiniuose, lėktuvuose, autobusuose. Ir mano didysis skaitymas įvyksta keliaujant. Dabar nesu tas skaitytojas, kuris skaito labai daug. Aš skaitau tiek, kiek jaučiu tam vidinį poreikį ir kiek nesimiega (juokiasi).
– O ar knygose ieškote įkvėpimo?
– Ne, aš knygose ieškau džiaugsmo jausmo, kartais protingos minties. Įkvėpimo knygose randu retai. Aš manau, kad gyvenimas vis dėlto yra geriausia ir protingiausia knyga ir jei reikėtų rinktis kuo kliautis – ar knygomis, ar gyvenimu – tai gyvenimu kliautis reikėtų labiau. Nes su knygomis galima užsidaryti ir gyventi tik tame pasaulyje, negyvenant realiame pasaulyje.
– Jūs dažnai dalyvaujate įvairiose su knygomis susijusiose akcijose, viešuose skaitymuose. Kiek jums pačiam svarbu kalbėti apie knygas? Ar šis kalbėjimas gali paskatinti žmones į rankas paimti knygą?
– Man knygos yra gražu, tai tas dalykas, su kuriuo gali pasidalinti savo vienatve. Bet aš nemanau, kad mes be knygų pražūtume – yra tūkstančiai būdų keistis informacija ir mes tai pradedame jausti. Nesu iš tų žmonių, kurie būtų labai linkę moralizuoti ir dievagotis, kad skaitymo įpročiai mažėja. Gal konkrečios nuomonės apie tai neturiu.
Kita vertus, aš pats jaučiu, kiek skaitymas man duoda įgūdžių – žodyno plėtimui, mąstymui, iškalbai. Gal šiek tiek liūdna, kad skaitančių mažėja. Man atrodo, kad mūsų laikais knygos padeda palaikyti ne tik fragmentinį mąstymą, nes mes gyvename vis labiau fragmentuotoje kultūroje – aplink vaizdo, teksto fragmentai, visur viskas labai greita, trumpa, kiek gali išlaikyti šiuolaikinio žmogaus dėmesys. Knygos lavina šiek tiek platesnį požiūrį.
– Nors jau esate parašęs knygą dar pirmoje klasėje, bet negaliu nepaklausti – ar vieną dieną dar išvysime naują Dominyko Vaitiekūno knygą?
– Esu vieną savo knygos dalį parašęs, bet aš manau, kad reikėtų tam pakaupti daugiau medžiagos. Kada nors, jei jausiu, kad tai yra prasminga, aš knygą išleisiu. Jei ne – užrašai liks man. Neatmetu tokios galimybės, bet, matyt, reikia pajausti, kad knyga gali duoti daugiau negu tik terapija man užrašant mintis.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
