– Naujoji Jūsų knyga vadinasi „Paštininkas ir serbentai“. Kodėl vaikams reikia istorijos apie paštininką?
– Todėl, kad šiais laikais, turėdami daug virtualaus, nuotolinio gyvenimo, kartais pamirštame, jog ir toliau vyksta paprasčiausi žemėje dalykai: plaukia debesys, konditeriai kepa pyragus, paštininkai nešioja paštą. Tikri laiškai, kaip ir tikros knygos, vis dar egzistuoja ir perduoda daug daugiau jausmo, kvapo, atmosferos mūsų kūnams, negu modernios šių fenomenų versijos. Beje, istorija ne tik vaikams ir ne tik apie paštininką: serbentai knygoje – graži metafora draugystei, kuri vis dar yra svarbesnė už visa kita pasaulyje.
– Kokia pagrindinė knygos mintis?
– Šią trumpą istoriją rašiau kaip pokštą, reaguodama į karantininiu laiku ypač paūmėjusį žmonių polinkį išsamiai, gausiai galvoti apie problemas. Nebepamenu, kas pasakė, jog šiandieniniame pasaulyje labai daug mirtinai užsigalvojusių žmonių. Su šia mintimi labai sutinku! Vis dėlto tai – suaugusiųjų talentas: vaikai mąsto sveikai – reaguodami į tai, kas aplink juos yra čia ir dabar. Apie tai ir visa istorija: kol nuliūdęs tėvas nuo ryto iki vakaro galvoja apie prakiurusį vamzdį, berniukas imasi spręsti problemą. Manyčiau, jog pagrindinė knygos mintis susitelkia paštininko žodžiuose, kad kiekvienam laiškui reikia po du žmones. Laiškas neleidžia likti po vieną. Kaip ir pokalbis, susitikimas ar užsukimas pas kaimyną paragauti serbentų.
– Kokio amžiaus skaitytojui skirta knyga?
– Visokio amžiaus. Dailininkės Patricijos (knygos iliustruotojos Patricijos Bliuj-Stodulskos) ironiški piešiniai puikiai koreliuoja su teksto nonsensu, todėl įdomu bus ir vyresniems.
– Dovile, visų jūsų knygų pavadinimuose yra žodelis „ir“. Tai sąmoningas sprendimas? Tarsi autoriaus parašas?
– Kol kas taip išeina intuityviai – nesistengiant. Nežinau, ar ateityje liksiu ištikima šiam savo „ir“. Bet kol kas be jo negaliu. Kita vertus, gyvenime man „ir“ labai patinka: pavyzdžiui, „aš ir tu“ be „ir“ būtų niekas. O su „ir“ – yra labai daug. Be galo mėgstu šiuos tarytum nematomus žodžius, kurie iš esmės pakeičia mūsų kalbėjimo prasmę.
– Knygos pagrindinis veikėjas, kad išspręstų savo problemas, rašo popierinius laiškus. Ar pačiai kada teko pasinaudoti tokiu sprendimo būdu?
– Pasakysiu atvirai – popierinio laiško neromantizuoju, man tai – ligi šiol vienas iš būdų spręsti kai kurias problemas. Gal dėl to, kad mano materija – žodžiai. Rašytiniu žodžiu man lengviausia iškomunikuoti tai, kas dedasi viduje. Vis dėlto laišką suprantu ne kaip pokalbį, o – lygiai kaip ir knygoje – kaip pretekstą nuodugniam pokalbiui, kaip kreipimąsi į žmogaus vidų, kurio kartais gyvai per miestų ūžesį ir kavinių triukšmą nepasiekiame. Jei pasiekei žmogų laiške, triukšmas nebesvarbus: susitikus jau vyraus laiško įžiebta giluminė atmosfera.
– Ar turite kokių nors su rašymu susijusių ritualų? Ar yra skirtumas, kada ir su kuo rašyti?
– Svarbiausias mano ritualas – kai gimsta idėja, kad ir kur būtum, kad ir ką bedarytum, turi viską mesti ir ją užsirašyti. Idėjos be galo egoistiškos – joms būtinai reikia viso viso dėmesio. Pastebėjau, kad kai viduje subręsta istorija, jai nėra labai svarbu, ar aš ją išrašysiu gražioje, rašytojams derančioje aplinkoje, skambant klasikinei muzikai, ar vidury nakties virtuvėje, prie neplautų indų krūvos, po kojomis per sapnus urzgiant šuniui. Kai rašai, egzistuoji nebe savo tikrovėje, o namuose, apie kuriuos rašai, su tais, kurie gyvena ten.
– Kas pirmieji jūsų knygų tekstų skaitytojai ir kritikai?
– Didžiausia kritikė – mano šešiametė dukra: ji niekada nenutylės, jeigu nuobodu, jeigu nekabina. Ryškiausias ženklas – kai pradėjusi klausyti staiga ima ir nueina žaisti. Blogiau negali būti! O jeigu nenueina, ir o jeigu, perskaičius knygą, dar paklausia – kas buvo toliau; juk aš rašytoja ir aš žinau; tai – didžiausias įvertinimas. O apskritai mano tekstus visų pirma skaito draugai. Jų reakcijos man yra lakmusas.
– Ar turite mėgstamą kvapą, o spalvą?
– Aš apskritai mėgstu kvapus ir spalvas. Man patinka, kai ore galima užuosti žiemą arba upę, ir kai iš sijono spalvos žmonės darosi išvadas apie mano vidinę savijautą.
– Ar labai sunku laukti naujos knygos?
– Nesunku, džiugu: jauti, kad ji artėja, lyg traukiniais keliautų iš kitos – minčių – galaktikos tiesiai pas tave, pasipuošusi, pasiruošusi susitikimui. Jaudinantis tas laukimas!
