Skaitant nesunku pastebėti, kad sumanytas knygos siužetas – dviplanis: pagrindinę jo liniją sudaro vienos šeimos istorijos pasakojimas, netikėtai užsimezgusios senelio ir jo anūkės Vakarės draugystės ir santykių plotmė, į kurią nuolat įsiterpia senelio laiškuose mergaitei sekamos pasakos iš Siaubamiškio, kur gyvena senelis. Taigi Vakarė ir jos senelis Antanas Kazimieras Painelis (savajame gyvenime ko tik nepripainiojęs!) tampa pagrindiniais knygos veikėjais, o Siaubamiškio įkvėptos pasakos – svarbi visos istorijos dalis.
Reikia pasakyti, kad savo išmone, fantazijos jėga ir sukurtomis alegorijomis jos nė kiek nenusileidžia pagrindinei siužeto linijai, o kai kada, sakyčiau, netgi pranoksta ją. Pavyzdžiui, pasaka „Apie visai nieko katiną“, kurioje katinas tampa vilkų gaujos vadu („-Vilkų pasaulyje yra tokia taisyklė – kas užmuša jų vadą, pats tampa vilkų vadu!“) ir yra gyvas tokios rašytojo fantazijos žaismės pavyzdys, o pasaka apie angelą, iškeliavusį pasidairyti po žmonių pasaulį, nors ir išlaiko tradicinei pasakai būdingus bruožus, visgi savo stilistika ir alegoriniais motyvais yra ganėtinai savita. O kur dar „Pasaka apie katuotą Batiną“, Rytę ir milžiną, ugnikalniuką Ugnacą!
Visos knygoje pateikiamos literatūrinės pasakos yra labai originalios, sudaro atskirą sluoksnį, tad laisvai gali būti skaitomos ir kaip savarankiški kūriniai.
Apskritai visos knygoje pateikiamos literatūrinės pasakos yra labai originalios, sudaro atskirą sluoksnį, tad laisvai gali būti skaitomos ir kaip savarankiški kūriniai. Kurdamas jas Vytautas V.Landsbergis, kaip ir kitose savo knygose vaikams, juntamai išlaisvina vaizduotę mėgaudamasis jos žaismo teikiamu malonumu, o tai ir yra didžiausia autoriaus stiprybė.
Atskirai vertėtų paminėti ypatingą knygos personažą asiliuką Mūką – „permatomą būtybę, nesuprasi – veršelio at asilėlio veidu“, aplankantį Vakarę vakarais, su kuriuo mergaitė kalbasi ir patiki jam bemaž visas paslaptis. Tai išskirtinis personažas, balansuojantis ant realybės ir fantazijos ribos, gebantis lengvai ją peržengti, o iš tikrųjų yra tarytum mergaitės Vakarės vidinių minčių atspindys, savotiškas jos antrasis „aš“. Tokiu būdu skaitytojas gali ne tik sužinoti, kas labiausiai rūpi Vakarei, bet ir pajusti vaikiškos psichologijos savitumą.
Mūko personažas puikiai iliustruoja kiekvieno vaiko asmenybės poreikį ieškoti atsakymų į kylančius klausimus.
Mūko personažas puikiai iliustruoja kiekvieno vaiko asmenybės poreikį ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, išeičių ir sprendimų ten, kur suaugusiųjų pasauliu negali pasikliauti, pagaliau įsiklausyti į savo nuojautas. Įdomu tai, kad Vakarei paklausus tėčio, ar jis tiki įsivaizduojamais dalykais, šis tiesmukai atkerta: „Aš tikiu tuo, kas įrodyta mokslo. Arba pačiupinėjama.“ O toliau: „– Jei kada pamatytum vaiduoklį už lango, veršiuko arba asilo veidu? Ir jeigu jį pačiupinėtum – ką sakytum tada?“ „– Sakyčiau: pervargau arba susirgau. Ir skubiai reikia pas nervų gydytoją.“ Mūko personažas padeda autoriui paprastai, bet vaizdžiai atskleisti esminį skirtumą tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulio, bet ne vien tai – savo kilme ir praeitimi jis yra kur kas paslaptingesnis, sudėtingesnis.
Mūkas turi ir savo žemišką pavidalą, o jo istorija yra prasidėjusi kur kas anksčiau – skulptoriaus ir menininko Viliaus Orvido sodyboje, kuris Vytauto V.Landsbergio knygoje tampa atskiru personažu. Mūko gebėjimas transformuotis į nematerialųjį būvį knygoje išreiškia beribes kūrybos, vaizduotės ir sielos galimybes, kurioms neegzistuoja jokios laiko nei erdvės ribos.
Nepaisant jau minėto siužeto dviplaniškumo, visas pasakojimas pasižymi dar viena ypatybe – nuolat išlaikomu dialogiškumu tarp autoriaus ir skaitytojo („Jau įdomiau?“, „O dabar, mieli kolegos, norėčiau ir vėl su jumis pasitarti – ką rašysim toliau?“). Tai suteikia tekstui ypatingos dinamikos, intriguoja, atveria tarsi naują, dar vieną – trečiąją – plotmę.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog „Siaubamiškio pasakos“ savo siužetu nėra sudėtinga knyga, visgi jos pasakojimas aprėpia kur kas platesnius kontekstus.
Iš to akivaizdu, kad autoriui rūpi ne tik siužeto kūrimas, bet ir pačios kūrybos galimybės, galimybė apie tai diskutuoti su jaunuoju skaitytoju, netgi savotiškai kviesti jį bendradarbiauti, įsitraukti į kūrybinį procesą: „Gal išsyk pradėkim nuo ko nors aštraus?“ (p.20), „Na, kaip toliau, kas pasiūlys dar baisiau?“ (ten pat), „Beje, jei norime, kad Vakarė išties taptų išskirtine mūsų knygos heroje, sugalvokim jai kokį nors ypatingą gebėjimą.<...>Pasitarkim, ką ji galėtų gebėti?“(p.29) Tokiu būdu rašytojas betarpiškai priartėja prie skaitytojo, tarsi prisėda greta, jų, kaip istorijos kūrėjų, pozicijos tampa lygiavertės.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog „Siaubamiškio pasakos“ savo siužetu nėra sudėtinga knyga, visgi jos pasakojimas aprėpia kur kas platesnius kontekstus. Svarbia istorijos ašimi tampa rašytojo pasirinkta girtuoklystės, alkoholizmo tema (beje, ja nedažnai kalbama vaikų literatūroje). Vakarės senelis, buvęs alkoholikas, išpažįsta savąją kaltę ir atgailauja. Jis aiškiai suvokia, kad jaunystėje pasirinktas gyvenimo būdas tapo lemtinga klaida, išardžiusia šeimą, kurios dėka vienintelis likęs kelias dabar užmegzti santykį su anūke yra laiškai.
Svarbia istorijos ašimi tampa rašytojo pasirinkta girtuoklystės, alkoholizmo tema.
Įdomus knygoje Vakarės tėvo charakteris – jis dinamiškas, skleidžiasi palaipsniui ir yra labai tikroviškas dėl to, kad jo lūpomis byloja susikaupusios vaikystės nuoskaudos, pyktis, netgi įniršis. Atrodo, rašytojui svarbu parodyti tą emocijų skalę dėl to, kad tėvo asmenyje vis dar slepiasi kadaise sužeistos sielos vaikas. Kita vertus, senelio draugystė su anūke teigia ir kitą, labai svarbią, patirtį – tėviškas klaidas bent iš dalies gali išpirkti meilė anūkams.
Dar viena svarbi pasitelkta siužetinė linija – skulptoriaus ir menininko Viliaus Orvido gyvenimo istorija. Ji išmoningai įpinama į knygos siužetą atveriant esminius šios išskirtinės asmenybės gyvenimo siekius – laisvę, tarnystę menui, žmogui, kūrybai. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokia filosofinė ir egzistencinė (cituojamos netgi „Himno meilei“ iš Pirmojo laiško korintiečiams eilutės) tema vaikiškai knygai gali būti per sudėtinga, visgi Vytautui V.Landsbergiui pavyksta jautriai ir paprastai perteikti esmines Viliaus Orvido gyvenimo nuostatas, tuo labiau, kad ir pagrindiniam knygos personažui – seneliui Antanui Kazimierui Paineliui susitikimas su Viliumi Orvidu yra lemtingas – „kuris mane išgelbėjo nuo girtuoklystės“. Pagaliau viename paskutiniųjų laiškų senelio lūpomis anūkei prabyla esminė gyvenimo tiesa: „Daug kas sako, kad reikia mokytis iš savo klaidų, bet tai netiesa. Iš jų galima nebent išmokti to, kaip nereikėtų elgtis.“
Baigiant belieka pasakyti, kad „Siaubamiškio pasakos“ – daugiasluoksnė ir įtaigi knyga, be abejonės, padarysianti įspūdį ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam skaitytojui.
