– Rudenį debiutuosite literatūros lauke kaip rašytojas savo distopiniu romanu, kurį išleis leidykla „Baltos lankos“. Apie ką jūsų romanas?
– Romano veiksmas vyksta 2050 m. Vidurio Europoje, fikciniame Oderio mieste. Pasaulio populiacijai pasiekus 10 milijardų, vis daugiau žmonių plūsta į Europą ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų ir Oderio valdžia, siekdama stabilizuoti situaciją, pasiūlo savitą sprendimą: apsitveria milžiniška siena ir leidžia mieste gyventi tik tiems, kurie turi darbą, o likusius deportuoja už sienos. Kaip, kodėl ir kokia iš to nauda? Apie tai ir pasakojama romane.
– Kodėl pasirinkote distopijos žanrą? Kokį įsivaizduojate savo skaitytoją?
– Distopijos žanras išlaisvino mane nuo realybės suvaržymų, tačiau kartu padėjo nenuklysti į beribę fantastiką. Taip įsivaizduoju ir savo skaitytoją: balansuojantį tarp tikrovės ir šiurpios fantazijos, pasiryžusį narplioti nepatogius, nemalonius klausimus, susijusius su žmogaus teisėmis ir jų pažeidimais, smurto naudojimu, nehumaniškais medicininiais tyrimais ir technologinio progreso kaina.
– Publikuojate eksperimentinius kritinius tekstus apie literatūrą ir kiną. Kaip juos rašote? Ar tikite įkvėpimu ir jo laukiate?
– Tikiu įkvėpimu, bet tik tokiu, kuris atsiranda maždaug trečią valandą intensyviai rašant, mat pirmąsias dvi nori nenori tenka dirbti be įkvėpimo: dėliojant atsitiktines mintis, jas trinant, išbandant vieną formą po kitos. O po poros valandų pagaliau ima ryškėti teksto kontūrai, išryškėja rašymo kryptis, pasidaro įdomu, smagu, ir reikalai pajuda gera linkme. Tačiau kalbant apie įkvėpimą, kuris pastūmėtų dirbti nuo pirmosios akimirkos – apie tokį esu tik skaitęs.
Tikiu įkvėpimu, bet tik tokiu, kuris atsiranda maždaug trečią valandą intensyviai rašant.
– Kokie kiti tekstai jus skatina kurti? Ką skaitote dabar ir ką skaitėte rašydamas romaną?
– Labiausiai mane džiugina kūryba, kurioje idėjos ir struktūra yra svarbiau nei veikėjai ir jų patiriami konkretūs išgyvenimai. Pavyzdžiui, Kafkos kūriniai, ypač jo smulkioji proza, Vonneguto „Čempionų pusryčiai“, Frischo „Tarkime, aš Gantenbainas“, Buzzati „Totorių dykuma“, Woolf „Į švyturį“, Musilio „Žmogus be savybių“ ar Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“, „Kraujas mėlynas“. Nebeatsimenu, ką skaičiau rašydamas romaną, bet dabar rankose dažniausiai laikau Bolano „2666“. Negalėčiau sakyti, kad man patinka jo rašymo stilius – veikiau priešingai. Tačiau didelės apimties knygos turi įdomią savybę – jų skaitymas, trunkantis mėnesių mėnesius, tampa tam tikru įtraukiančiu ritualu.
– Praėjus pirmoms karantino savaitėms socialinėse medijose pasirodė įvairūs paskatinimai skaityti literatūrą, primenančią mūsų situaciją (Camus „Marą“, Boccaccio „Dekameroną“), tačiau profesionalūs skaitytojai ir rašytojai dažnai teigė nepajėgiantys skaityti, o tuo labiau rašyti. Kaip karantinas paveikė jūsų kaip kūrėjo gyvenimą? Ar manote, kad pandemija galėjo turėti įtakos visuomenės skaitymo įpročiams?
– Karantino pradžioje tiek skaitymas, tiek rašymas tarsi prarado reikšmingumą, kadangi pagrindinį dėmesį prikaustė žinios ir naujienų portalai. Paskui, kai pandemijos situacija šiek tiek stabilizavosi, naujienos apie virusą ėmė kartotis, varginti – būtent tada sugrįžo ir skaitymas. Prie to smarkiai prisidėjo ir pasikeitusios laisvalaikio formos: vakare niekur neišeini, su draugais nesusitinki, mažai keliauji, todėl skaitymas tapo bendravimo alternatyva.
Vis dėlto nemanau, kad pandemija padarė įtaką visuomenės skaitymo įpročiams. Trumpalaikę – galbūt: suaktyvėjo knygų pardavimai internetu, padaugėjo socialinių iniciatyvų, tačiau dabar, gyvenimui grįžtant į įprastas vėžes, į vėžes į grįžta ir skaitymo įpročiai: tie, kurie skaitė iki šiol, skaitys ir toliau, o tie, kurie savo intensyvioje dienotvarkėje ir anksčiau tam nerasdavo laiko, ir toliau jo neras.
– Studijavote semiotikos magistrą Vilniaus universitete, jo metu rašėte baigiamąjį darbą apie literatūrinius skandalus Lietuvoje, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ bei Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ atgarsius visuomenėje. Gal galite pasidalinti savo patirtimi dirbant ties šiuo darbu? Kaip manote, ar tai vis dar aktualu?
– Skandalo samprata per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasikeitė: anksčiau ši etiketė buvo „taupoma“ išskirtinio ažiotažo sulaukiantiems įvykiams, reiškiniams, kūriniams – dabar gi klijuojama laisvai ir ant bet ko, kadangi tokia retorika pagyvina marketingą ir įsiūbuoja dėmesio ekonomiką. Vis dėlto galima įžvelgti dvi priešingas tendencijas: pastaraisiais metais viešoji, pilietinė erdvė, kartu su socialiniais tinklais, yra tapusi pagrindine skandalų „vartotoja“ – čia jų kiekis auga geometrine progresija.
Skandalo samprata per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasikeitė.
Savo ruožtu kultūros, ar, šiuo atveju, literatūros lauke skandalų pasitaiko vis rečiau. Tai lemia ne tik sąmoningas rašytojų sprendimas nesiimti kontroversiškų temų ir „neieškoti sau bėdos“, bet ir liberalesnė arba abejingesnė auditorija – ją daug sunkiau papiktinti, ji tapo lankstesnė, atviresnė, o tabu sąrašas yra sutrumpėjęs iki minimalaus. Jei tektų rašyti darbą apie šiandieninius literatūrinius skandalus Lietuvoje, būtų daug sunkiau rasti tinkamos medžiagos.
– Kaip keičiasi knygos padėtis ir jos skaitymas gyvenant tokiame informacijos ir vizualaus turinio sraute? Ką ji gali pasiūlyti skaitytojui (ir ar turėtų siūlyti)?
– Knyga jau seniai nėra populiariausias būdas praleisti laisvalaikį, nes konkurencija šioje srityje nuolat auga. Ir knyga, natūralu, šią kovą pralaimi, nes skaitymas reikalauja daug pastangų: turi būti vienas, tyloje, susikaupti, neužmigti ir dargi skirti tam nemažai laiko. Su vizualiu turiniu ar muzika lengviau: galima žiūrėti tik pusę akies, klausytis fone, tuo pačiu naršyti internete, gaminti vakarienę ar bendrauti su draugais.
– Skaityti knygas yra rizikinga veikla. Tarkime, jei pažiūrėjai nepatikusį filmą – nieko baisaus, iššvaistei tik dvi valandas, kitą kartą pasirinksi geriau. O kas norėtų gaišti 20 valandų nepatikusiai knygai? Tai demoralizuoja ir atbaido potencialų skaitytoją nuo domėjimosi knygomis ateityje. Norint to išvengti, vertėtų šiek tiek liberalizuoti patį skaitymo procesą ir elgtis su knyga kaip su maistu restorane: neskanu – nevalgai. Jei neužkabina, reikia padėti knygą į šalį po 20-30 puslapių ir pasiimti kitą. Taip reikėtų elgtis ne tik su prastesnėmis knygomis, bet ir su geromis – juk kartais net pati geriausia literatūra tiesiog netinka skaitytojo braižui, skoniui ar nuotaikai. Kartojant šią procedūrą anksčiau ar vėliau rankose atsidurs knyga, kurios numesti nesinorės, ir skaitymo patirtis vėl taps prasminga.
Skaityti knygas yra rizikinga veikla.
– Ko šiandien trūksta lietuvių literatūroje?
– Aš, kaip skaitytojas, dažniausiai ieškau profesionaliai parašytų, tačiau idealiai nesubalansuotų tekstų, kuriose būtų per daug arba per mažai dėmesio veikėjui, per trumpi arba per ilgi sakiniai, per greitas arba per lėtas dėstymas, per daug arba per mažai siužeto. Taip pat ieškau realybės transformacijų, deformacijų ir modernios mitologijos. Lietuvos literatūrinis laukas aktyvus, jame daug rašytojų, kasmet kuriančių vis įvairesnę, vis stilingesnę literatūrą, tačiau kartais aš pasigendu keistesnių, drąsesnių ir ambicingesnių prozos knygų.
Šis pokalbis – renginių ciklo „Meno pievos“ dalis. Rašytojo Dainiaus Vanago romano ištraukų skaitymas ir pokalbis apie iššūkius prognozuojant ateitį vyks rugsėjo 3 d., 19 val., Pakrantėje (Vaidilutės g. 79).
