Apie knygų (ne)skaitytoją, kuriam skirtas „Oderis“, distopijos žanrą ir kodėl romano pabaiga reikalauja atidumo – pokalbyje su Dainiumi Vanagu.
– Dainiau, per pirmąjį mėnesį po romano „Oderis“ pasirodymo teko dalinti tikrai nemažai interviu ir kalbėti apie knygą. Tad mūsų susirašinėjimą noriu pradėti gan tiesmukai: ar yra koks klausimas, kurį vis tikiesi išgirsti, bet iki šiol niekas jo taip ir neuždavė? Jei taip – koks tai klausimas?
– Yra! Bėda ta, kad ir dabar negaliu jo sau užduoti, nes tai atskleistų vieną iš svarbiausių „Oderio“ intrigų. Matyt, toks jau yra tas pirmasis mėnuo po knygos pasirodymo – visuose pokalbiuose vengiama klausimų, kurie atskleistų siužeto vingius. Bet laikui bėgant ir su knyga susipažįstant vis platesniam skaitytojų ratui, pokalbiai darysis atviresni.
– Ne kartą jau esi minėjęs, kad „Oderyje“ kūrei pasaulį, kuriame labai svarbios iki gana radikalaus kraštutinumo nustumtos socialinės inžinerijos idėjos. Keliamas klausimas, kokią visuomenę galima sukonstruoti, kaip ji atrodytų, jei būtų remiamasi utilitarizmo idėjomis. Na ir gana nuosekliai parodoma, kokia galinga yra politikos, viešųjų ryšių mašina tas idėjas skleidžiant. Šalia plėtojama ir, jei taip galima pavadinti, biologinės inžinerijos linija. O kaip pats sau formulavai – kokia mintis šioje knygoje tau atrodo svarbiausia?
– Kad žmonija yra stulbinančiai dinamiškas, pulsuojantis organizmas, kuriame kūrybingumas persipina su priespauda, žiaurumas – su empatija, ambicijos – su konformizmu, o sveikas protas – su beprotybe.
Šiandien mes gyvename ideologinio vakarėlio sąlygomis: už lango (arba ekrano) šaudo komunikacijos fejerverkai, į bokalus pilstomos sąmokslo teorijos, melagingos naujienos, tikros naujienos, beveik naujienos ar visai ne naujienos. Iš pradžių viskas atrodo gerai, visi mandagūs, bet vakarui įsibėgėjus dauguma įkaušta, kiti visai nusitašo, pradeda ginčytis, grasinti, muštis. Tai štai „Oderis“ yra apie tuos, kurie penktą ryto tebelėbauja šiame vakarėlyje ir toliau entuziastingai kurpia planus, kaip pakeisti pasaulį.
– Neslėpsiu, knyga suteikia daug malonumo skaitant, ji tikrai dinamiška ir įtraukianti. Tačiau ar nesuklysiu pasakiusi, kad ji iš skaitytojo reikalauja ir tam tikro atidumo? Na kad ir pati knygos pabaiga, paskutinieji puslapiai. Ar specialiai taip viską dėliojai ir norėjai patikrinti skaitytojų budrumą? O gal tiesiog norėjai jiems suteikti tą „aha“ momento pojūtį?
– Knygos pabaigai kėliau du tikslus. Visų pirmą, norėjau, kad ji turėtų distopinį, tamsų atspalvį, bet nebūtų tiesmuka, akivaizdi. Trumpai tariant – kalbėtų apie vieną, o reikštų visai kitą. Antra, man buvo svarbu „paslėpti“ pabaigą nuo veikėjų ir atskleisti ją tik skaitytojui, tarsi sąmokslo bendrininkui, į kurį knygoje ne kartą tiesiogiai kreipiamasi, taip siekiant suvesti jį į lemtingą akistatą su Oderiu.
Tad iš esmės knygoje yra dvi pabaigos – budrioji ir inertiška, bet abi vienodai svarbios, nes šis dualumas atspindi, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų suvokiame informaciją.
– Pirmasis, debiutinis romanas ir iš karto jam pasirinktas distopijos žanras. Kodėl? Ar rinkaisi jį todėl, kad jis tam tikra prasme išlaisvina (juk galima kurti pasaulius, kokius tik sugalvoji, niekas gi nežino, kaip ten ateityje bus). O gal tai labai klaidingas įsivaizdavimas ir iš tiesų distopijai sukurti reikia visai priešingų įgūdžių – gilaus ir sisteminio egzistuojančios struktūros supratimo, kruopščios dabarties analizės labiau nei fantazijos?
– Distopijos žanrą pasirinkau tada, kai pusę knygos jau buvau parašęs. O rašyti pradėjau nuo to, kas man tuo metu buvo svarbu ir įdomu – apie radikalų, utilitaristinį mąstymą, ieškojau argumentų jam pagrįsti, taip pat ir stiliaus, kuriuo galėčiau tokia tema kalbėti.
Atsiradus esminiams istorijos kontūrams ėmiau ieškoti erdvėlaikio, kuriame galėčiau ją realizuoti – tada ir apsisprendžiau rašyti distopinį romaną. Šis žanras patrauklus tuo, kad leidžia įpinti į pasakojimą fantastinių detalių, be to, sukuria patogią iliuziją, jog rašoma apie ateitį, nors iš tiesų koncentruojamasi į dabartį.
– Klausiau šito žinodama, jog jei tavo profesinis gyvenimas susietas būtent su tekstų rašymu, tai išsilavinimas, akademinis kontekstas neatsiejamas nuo semiotikos. Įdomu, ką tau kasdienybėje, o kartu ir rašant duoda semiotiko žvilgsnis, turimi analizės įgūdžiai ir tam tikri žvelgimo į pasaulį akiniai? O gal tai tik dar vienas stereotipinis įsivaizdavimas, kad studijos keičia mūsų žvilgsnį, kai iš tiesų tam įtakos turi visai kiti dalykai?
– Geros studijos neabejotinai palieka didelį įspaudą, bet šią įtaką sunku išmatuoti. Pavyzdžiui, jei man dabar reikėtų paaiškinti pagrindinius semiotikos principus – turėčiau vargo, nes daug dalykų aš jau neatsimenu arba atsimenu netiksliai. Bet semiotika yra nuostabi disciplina būtent tuo, kad su ja labai norisi ginčytis, nesutikti. O jei nori ginčytis – tenka galvoti argumentus. O jei tenka galvoti argumentus, vadinasi, tai yra geros, provokuojančios, akiratį praplečiančios studijos, iš kurių pasiimi gerokai daugiau nei tik analizės įgūdžius – įskaitant pažintis su aistringais savo srities profesionalais, iš kurių teko garbė mokytis.
– Aptarti knygą – tai jau aptarti galutinį darbo rezultatą. O man įdomu paklausti ir apie patį kūrybinį procesą: kaip jį prisiminsi, kas buvo kitaip nei tikėjaisi ar įsivaizdavai tik pradėjęs rašyti?
– Buvo daug perrašinėjimų, dideli teksto gabalai galutiniame variante taip ir neatsidūrė. Kadangi knygos struktūrą sudaro trys skirtingos pasakojimo gijos, ilgai užtruko, kol pavyko jas supinti į vieną. Bet būtent tai ir buvo įdomiausia – rasti bendrą vardiklį, Oderio „veidą“.
O kūrybiniame procese man labiausiai patiko stebėti, kaip kito tekstas – kaip atsirasdavo sprendimai, kai jau atrodė, kad nebeįmanoma jų rasti, kaip pasirašydavo pastraipos, kurioms tikslių žodžių jau nebesitikėjau rasti, kaip redaktorė taikliai atkreipdavo dėmesį į taisytinas vietas, kurių anksčiau visiškai nepastebėdavau. Šis teksto tobulinimo, vystymo procesas buvo daug įdomesnis nei pirminio romano varianto užrašymas.
– Tikrai būna taip, kad knyga pasirodo tam tikru metu ir kasdienio gyvenimo kontekste tiesiog „suskamba“, atrodo lyg čia buvusi. Tada visi kartoja „ak, kaip laiku“, „kaip taiklu“. Bet akivaizdu, kad knygą ne tik parašyti, bet ir išleisti užtrunka. O tai reiškia, kad idėjos, kurios taip atliepia laikmečio dvasią, kuriančio žmogaus galvoje užgimsta kur kas anksčiau. Kaip pats įsivaizdavai į kokį kontekstą ir gyvenimą paleisi savo pirmąją knygą, kodėl ji pačiam tokiame kontekste atrodė aktuali ir svarbi? O gal vėlgi – tai buvo tiesiog kūryba, kuriai kontekstas jau nebuvo toks svarbus.
– Apie gyvenimišką kontekstą praktiškai negalvojau. Užtat daug svarsčiau apie skaitytoją, dar dažniau – apie neskaitytoją. Apie žmogų, kuris knygas skaito retai arba neskaito visai. Apie tai, kas jam knygose nepatinka, kas atbaido ir kelia nuobodulį. Galų gale, svarsčiau, kas man pačiam nepatinka literatūroje ir skaitymo procese. Tarkime, literatūros personažų nelaikau žmonėmis, o tik karnavalinėmis jų kaukėmis. Todėl kai veikėjams suteikiami pernelyg žmogiški bruožai, emocijos, biografinis kontekstas ir visi kiti perteklinės realybės elementai, mano susidomėjimas pasakojimu ima blėsti. Pavyzdžiui, mano itin mėgstamo Kafkos tekstuose veikėjai nėra žmonės – jie tik apsimeta žmonėmis, o iš tiesų vaizduoja tam tikras sąmonės būkles, manijas. Taip pat rezervuotai žvelgiu į detalius ir nesukeistintus aprašymus – laiko, aplinkos, santykių, intertekstų, – nes juos kaip skaitytojas dažniausiai noriu praleisti net ir tais atvejais, kai objektyvi jų literatūrinė vertė nekelia klausimų.
Taigi rašydamas „Oderį“ norėjau pasidalinti savo estetine vizija, bet labiau iš skaitytojo, o ne iš rašytojo perspektyvos. Aišku, ne viskas pavyko, kaip norėjau, bet tai normalu.
– Pabaigoje norisi klausti, kuo užsiimi ir kuo domiesi laisvalaikiu? Kam tenka daugiausia tavo laiko, kai nedirbi?
– Žaidžiu stalo žaidimus, su broliu kartais pasvaidome kamuolį krepšinio aikštelėje ar pažaidžiame tenisą. Esu didelis Formulės-1 ir Kauno „Žalgirio“ gerbėjas, tad turėdamas galimybę visada stebiu tiesiogines transliacijas, o gražią vasaros dieną su malonumu užmetu meškerę.
