Regimantas Tamošaitis – brandus kūrėjas, tačiau knygomis nelepina. Iki šios išleistos dvi, viena iš jų – monografija disertacijos pagrindu. Rašytojo, literatūrologo braižas, stilius bei mąstymo trajektorijos skaitantiesiems gerai pažįstamos. Įvairiausių publikacijų galima aptikti kultūrinėje spaudoje, interneto forumuose, jis gan aktyvus virtualiojo pasaulio gyventojas. Taigi antrąsyk pasirinktas esė žanras nebuvo netikėtas kūrybinio kelio posūkis. Kaip ir taisyklingumu spindinti knygos struktūra: tekstai sugrupuoti į keturias didesnes skiltis, žymimas raktinių žodžių-pavadinimų: „Paprastai apie viską“, „Rimtu veidu“, „Aberacijos ir provokacijos“ ir „Smulkmenos“. Tai lyg ir teminės gairės. Tačiau būtina minėti svarbų aspektą: autoironija, ironija, pereinanti į sarkazmą, – dažna, gal net per dažna, tad kartais sunku suvokti, kur rašytojas pokštauja ar pašiepia, kur rimtai apie rimtus dalykus, kur protu, o kur širdimi kalbasi su skaitytoju.
Itin juntami pasiaiškinimo ir aiškinimosi intencija, pamokslininkiškumas, todėl beveik visose esė aptariamas kokių nors suvokimų kitimas, dinamika, nors dažniausias bemaž apima šį, pasakotojui egzistenciškai svarbų, lūžį.
Itin juntami pasiaiškinimo ir aiškinimosi intencija, pamokslininkiškumas, todėl beveik visose esė aptariamas kokių nors suvokimų kitimas, dinamika, nors dažniausias bemaž apima šį, pasakotojui egzistenciškai svarbų, lūžį: Buvo laikai, kai galvodavau, kad rašymas pakeičia gyvenimą, kad gyvenu rašydamas. (...) Taip daug metų gyvenau subjektyvumo burbule, kol pamažu pradėjau atakti, matyti kažką tikro anapus savo fantazijų. Apie kūrybą ir kūrybos esmę, šaknis, kilmę ir pabaigą daug ir įvairių blyksnių galima rasti tikrai ne vienoje esė, kaip ir apie akademinio gyvenimo patyrimus. Rašytojas dėmesingas aplinkai: girdi, mezga su ja dialogus, įsimąsto apie pasaulį, jo dėsningumus ir, svarbiausia, žmones bei jų tarpusavio santykius. Čia kaip niekad tinka garsioji ištara: „Mąstau, vadinasi esu“, kuri taikliai nusako pasakotoją, pasakojimo būdą bei asociatyvinį mąstymo kelią, kuriame vakarietiškos kultūros akcentus atsveria rytietiška pasaulėjauta: Prhanta ei, pagalvojau savo periferiniu mąstymu, viskas teka, o mes štai stovime.
Tačiau rytietiški elementai nėra dirbtinai įkaišioti į tekstą: jie natūralūs ir savalaikiai. Aiškindamas(is) pasaulį ir save pasakotojas suplaka kultūrų patirtis, labiau pritardamas rytietiškajai pasaulėjautai, nors gerai suprasdamas ir identifikuodamas save kaip vakarietiškos kultūros visumos dalį. Tai galima aptikti esė, kuriose jis gana skeptiškai atsiliepia apie vartotojišką kultūrą („Kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę“, „Mumifikacija“) ar aptaria puikybės fenomeną, o tiksliau – individo susireikšminimo problemas („Kai aš buvau psichiškai pakrikęs“). Laimė, autorius nevengia pasijuokti ir iš savęs, ne tik beatodairiškai stebėtis supančiais visuomeniniais reiškiniais. Kitaip knyga neapsakomai apsunktų, galbūt net ir paskęstų dėl įmantrios specialybinės terminijos, kyšančių intertekstų ausų: lotyniškų sentencijų, nuorodų, citatų, pabirusių angliškų eilučių iš dainų tekstų.
Perskaičius knygą, pati pirminė, intuityvioji mintis buvo iš tautologijos patirties: juokiasi puodas mat, kad katilas juodas. Bet atidėjusi knygą į šalį, šiek tiek nutolusi nuo paskirų esė susigėdau, kad, matyt, kalbas apie žmogaus ribotumą ir iš to kylančią didybę bei puikybę priėmiau pernelyg rimtai. Pripažįstu, buvo vietų, kurios skambėjo pernelyg ekscentriškai: ypač apie semiotikus ir jų santykį su pasauliu. Esė „Mitologinė erdvė ir semiotika“ rašytojas šaiposi iš aklos meilės metodologijoms, pasaulio kaip struktūros matymo, tačiau kitose esė, rašydamas, mąstydamas apie visuomenę, jos sandarą, individo santykį su visuma, pats nevengia segmentuoti, analizuoti ir pasiduoti pasauliui kaip struktūrai.
Geriau pagalvojus, tokie dalykai neturėtų stebinti, nes, pavyzdžiui, Umberto Eco seniai yra spėjęs, kad kiekvienas kultūrinis reiškinys galėtų būti suvokiamas kaip komunikacija, o tai juk iš esmės yra semiotika. Visa gali būti arba nebūti suvokiama pro semiotikos prizmę. Būtų įdomu sužinoti, kada parašytos konkrečios esė. Gal tai paaiškintų kai kurias prieštaras, teminius pasikartojimus ir rečiau apimtų déjà vu jausmas verčiant lapą po lapo?
Vis dėlto lapus versčiau iš naujo. Niekaip negaliu atsiminti, kur ir ką esu skaičiusi lietuvių literatūroje apie tėvystės patirtis. Apie motinystę teko – daug. Ypač patyliukais juokiuosi, kai motinystę aptaria koks pagyvenęs vyrukas, nevedęs ir niekada neauginęs vaikų, o perspektyvą pasirenka būtinai moters – motinos. Tada „dvasingai“ rašo apie ištikusį asocialumą ir teisia motiną. Apie tėvystę patys vyrai, tėvai mažai kalba. O čia, esė pasakotojo, tėviškoji linija yra ir svarbi, ir įdomi, lemianti pasirinkimus ir suvokimus. Stipri esė apie kelionę į Jonines per lietų, taip pat „Voverytė“, „Nereikalingumas“, kurioje apmąstomos linijos nuo savo tėvo ir jo tėviškumo iki paties tapsmo ir buvimo tėvu: Žiūrėdamas į veidrodį matau, kaip diena iš dienos manyje ryškėja tie patys tėvo bruožai, kaip aš pamažu einu jo pramintu nereikalingumo keliu. Su kiekvienu rūpesčiu darausi visiems vis tolimesnis, tarsi toks būčiau gimęs – su nereikalingumo dovana, paliktas būti pats sau vienas. Dabar mano tėvai darosi vis artimesni, nors jų ir nebėra. Vis reikalingesni diena iš dienos. Apskritai po dalelę, visose esė pasakotojas yra tėvas, ypač tose, kur kalbama apie pinigus bei poreikį juos uždirbti. Iš čia dar viena svarbi temų ašis – humanitaro tėvo drama.
Įvairiomis kryptimis skaitytojus vedžiojasi eseistas, skatina mąstyti apie įvairias pasaulio galimybes. Daug krypčių, daug ir zuikių naktyje.
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 2016-12-09 nr. 3593
