„Žiauru“ dėl nueinančio ir neišnaudoto laiko, kas akimirksnį virstančio kita tikrove. Įdomu, kaip išvengti šio „žiaurumo“ poveikio? Imti ir daryti tai, kas tęsiasi kuo ilgiau ir sulėtina tempą? O gal pakeisti žanrą – pereiti nuo trumpojo prie ilgojo? Galima, bet kas nors būtinai rėš: „Kam keisti? Juk tai – ne Tavo!“ Išorinis balsas atima rytojų „žiauriau“ nei vaizduotė. Pagaliau, niekas šiandien nebegali mėgautis lėtumu – nebegali dėl daugybės „linijų, už kurių miršti“ („dedlainų“).
03 12
Dalia Staponkutė: Ten, iš kur neįmanoma sugrįžti
Rytoj. Dažnokai pasižadu rašydama. Rytoj susirasiu citatą, sukursiu paragrafą, sugalvosiu planą. Tačiau rytojus yra tik vaizduotėje. Literatūroje (ypač literatūroje) – vien šiandiena, o ši, laki ir tirpstanti, egzistuoja sekundės dalį; jos irgi nėra; ji neatsikartoja. Kartais, kai meldiesi, kad akimirka nepabėgtų, tai būna žiauru (mėgstame sakyti „žiauriai“).