Knygoje – ano meto įvykių vaizdai ne maršalų ir generolų, kurie nesvyruodami į kautynių mėsmalę kišo ištisas armijas, o vieno iš tų, siunčiamų tiesiai į pražūtį, frontininkų akimis.
Didžiulių sunkumų fronte ir užnugaryje patiriančių žmonių santykių, karo baisybių fone į pirmąjį planą prasiveržia paprasto sovietų karininko – leitenanto, drauge su eiliniais kariais kasdien rizikuojančio savo gyvybe, – mintys ir jausmai. Jis yra vienas iš daugelio tūkstančių, apie kurių mirtį sovietinio Informbiuro suvestinėse būdavo pranešama tik kaip apie nedidelius nuostolius vietinės svarbos mūšiuose.
Nors „Mano leitenantas“ nėra autobiografinis kūrinys, bet nesunku suprasti, kad autoriaus gyvenimo, dalyvavimo kare sąsajų su knygos pagrindinio herojaus leitenanto D. patirtimi, pasaulėjauta romane esama daug. Pagrindinio veikėjo paveikslas perskiriamas, paverčiamas tomis pačiomis sąlygomis gyvenančiais dviem skirtingais žmonėmis. Romano puslapiuose tarsi atskirai veikia dvi nepanašios viena į kitą asmenybės. Vienas iš tų žmonių jaunas, impulsyvus, ryžtingas, romantiškas, o kitas – sumanus, išmokęs suktis gyvenimo rate pagal susiklostančias aplinkybes. Ir kiekvienas iš jų atrodo savaip teisus.
Šis autoriaus naudojamas metodas kaip tik padeda išryškinti nepavydėtiną paprasto sovietų kario, kaip, beje, ir paprasto civilio, likimą – beteisiškumą, visišką priklausomumą nuo viršininkų įgeidžių totalitarizmo viršūnę pasiekusioje stalinizmo epochoje.
