Dienoraštis, kuriame nėra datų, tačiau galima perskaityti, kokia kasdienybė supa autorę ir didžiulę minią, kažkada, o gal tik vakar Lietuvą palikusių žmonių, laikinai, o gal visam likusiam gyvenimui nusėdusių Anglijoje.
Atvertus knygą po pavadinimu randi žanrinę nuorodą – esė (mažiau skaitantiems – tai laisvo stiliaus žanras tarp grožinio ir filosofinio tipo tekstų), kurią galima tikslinti – esė rinkinys, nes tekstas suskirstytas pagal temas: „Pirmabangiai, antrabangiai ir kitabangiai“, „Mūsų švenčių baltosios mišrainės“, „Gyvenk ir leisk kitam gyventi“ ir t. t. Taigi čia nebus gilių intravertiškų kontempliacijų, kaip kad grožiniuose kitų naujųjų emigrantų tekstuose: V.Papievio „Eiti“, G.Grušaitės „Neišsipildymas“, gal šiek tiek panašu į A.Matulevičiūtės „Ilgesio kojas“, tik ne taip skaudžiai ir be stilistinių įmantrybių.
Kalbama apie emigranto tapatybės problemas, rūpesčius, apie elementarų žmogiškumą ir sąžinę. Ir nors pastaruoju metu išvykstančiųjų skaičiaus tema aktualinama iki tokio lygio, kad darosi šleikštu, kaip nuo krepšininkų veidų skelbimų lentose per Europos vyrų krepšinio čempionatą, per literatūrą sužinoti, kas ten užjūriuose vyksta, iš tiesų, yra sveikintinas dalykas.
Tekstas dinamiškas, lengvai skaitomas ir suvokiamas; paskanintas nuotykiais, intrigėlėmis, kriminalinėmis istorijėlėmis, su šiek tiek pikantiškumo prieskonių ir paslapčių. Ir nors autorė viešai teigia, kad nesigaili emigravusi, niūri nuotaika nepaleidžia skaitytojo nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio, tarsi tas amžinai niauktas Londono dangus.
Visų pasakojimų (18) pagrindinė ašis – autorė, tačiau kiekviename iš jų atskleidžiamos dar kelių žmonių likimų nuotrupos. „<...> atsidūrę atsitiktinio pirkėjo rankose, kažkieno gyvenimo dalimi buvę rakandai staiga tampa tik daiktais, turinčiais praeities formas, bet nebe turinį“ – rašo autorė apie sendaikčių turgeliuose išparduodamus daiktus, pati tikriausiai nesuprasdama, kad tą patį galima pasakyti apie visus tuos emigrantus / imigrantus, kurių „turinys“ svetimame kontekste dažniausiai lieka nesuprastas. Apie tokius žmones ir rašo Z.Čepaitė. Dar apie tuos, kurie jau iš Lietuvos išvažiavo be „turinio“ arba su tokiu, kurio pažinti nesinori niekam. Baisiausia perskaičius knygą suprasti, kad tokių dauguma, o tekstas – ne grožinės literatūros fikcija – bet emigracijos tikrovė.
Knygoje perskaitomas ir platesnis emigracijos kontekstas: nuo pirmųjų laimės ieškotojų kelionių į užsienį prieš daug daug metų iki asmeninės autorės patirties; erdvė išplėsta už Jungtinės Karalystės ribų iki Amerikos ir kitų „karštųjų“ lietuvių emigrantų kraštų. Rašytoja ir žurnalistė padirbėjo tirdama istorinius tekstus, archyvinę medžiagą, vietinę tautosaką – tai pakankamai nauja bei įdomu.
Labiausiai komplikuotas šios knygos adresato klausimas. Nebuvusiam Anglijoje, Londone, nepažįstančiam konkrečių erdvinių nuorodų, neišgyvenusiam emigracijos „džiaugsmų“ – tekstas nesuteiks atpažinimo džiaugsmo, kuris sudaro didelę ir reikšmingą dalį pasitenkinimo literatūra. Kita vertus, ją pravartu būtų paskaityti kiekvienam, bekraunančiam lagaminus ir besiruošiančiam atverti naujas duris – duok, Dieve, knyga padės nusileisti ant žemės ir į viską žiūrėti blaiviai bei nekartoti autorės ir kitų veikėjų klaidų, nors, žinia, mokomės tik iš savų nesusipratimų. Be to, naudingas turėtų būti ir knygos gale pateiktas pagrindinių sąvokų, vietovardžių žodynėlis.
Primygtinai siūlau paskaityti šią knygą tėvams, kurių ką tik mokyklą baigę kūdikiai bekraudami daiktus pasakoja apie „nerealiai gerą darbą“, laukiantį už jūrų marių, na ir aišku, tiems, kurie ten yra, apie kurių dramas, likimus ir pasakoja Z.Čepaitė.
