Rašytojas ir Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius niekada nevengė provokuoti. Jo manymu, tik provokuodamas gali išjudinti sustingusį ir sisteminei inercijai pasidavusį visuomenės mąstymą. Tiesa, Darius pripažįsta, kad pastaruoju metu vengia pasisakyti viešai, nes mato vis mažiau prasmės. Nors pažįstu Darių jau seniai, tačiau klausydamasi nuoširdžiai stebiuosi. Turbūt dar niekada neteko girdėti jo, taip atvirai kalbančio apie savo gyvenimą, veiklas ir jų motyvus.
Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su Vilniaus tyrinėtoju, rašytoju D.Pocevičiumi kalbuosi apie asmenines misijas, prasmės paieškas bei krizes. Šiame tekste daugiausia dėmesio skirta Vilniaus tyrinėjimams, tačiau kaip visada tinklalaidės metu paliesta daugiau temų.
Darius baigė ekonomikos mokslus, dėstė universitete, dirbo politikų patarėju, įkūrė reklamos agentūrą, rašė poeziją ir literatūros kritiką, organizavo savišvietos iniciatyvas. Veiklos keitėsi, o į praeities užmojus dažniausiai nebuvo gręžiojamasi. Kaip nutiko, kad jis pradėjo tyrinėti Vilnių?
Anot pašnekovo, vienas užsiėmimas palengva išaugo iš kito: „Susidomėjau Vilniaus miesto tyrimais, kai prie Laisvojo universiteto (LUNI; Dariaus drauge su bendraminčiais organizuoto savišvietos tinklo, – aut. past.) prisidėjo miesto tyrinėtojas Dmitrijus Aldošinas. Jis paskatino vieną paskaitą perkelti iš auditorijos į gatvę. Ir tai visokeriopai pasiteisino. Tada pradėjome organizuoti išvykas ir ekskursijas į tas miesto vietas, į kurias eiti draudžiama, nepatogu ir pan. Jos buvo labai populiarios, nes taip istorija iš nuobodaus paskaitos formato staiga virto nuotykiu. Surengėme kelis šimtus panašių LUNI išvykų. Tačiau ėmiau pastebėti, kad vis daugiau laiko leidžiu archyvuose, noriu rašyti knygas, o laiko LUNI užsiėmimams – vis mažiau.“
Man pačiai praeityje teko dalyvauti LUNI užsiėmimuose ir juose sutikau žmonių, kuriuos iki šios dienos laikau artimais draugais. Pamenu, jau tuo metu man kėlė nuostabą, kaip Darius gali tiek daug laiko, darbo ir pastangų įdėti į veiklą, iš kurios negauna jokių pajamų. Klausiu, kaip išgyveno, jei ištisas dienas organizuodavo šimtus nemokamų ekskursijų.
Pravertė įkurta reklamos agentūra: „Gelbėjo mano verslo šleifas. Tasai UAB’as kurį laiką dar veikė, visai iš inercijos. Buvo senų klientų, kurie užsakydavo rutininę reklamą, kur net nereikėdavo nieko labai daryti. Ir dar buvo pritaupyta per visą verslo laikotarpį. Galėjau ilgus metus už tas lėšas vaišinti visą literatūrinę bohemą „Suokalbyje“. O uždirbdamas minimumą be vargo gyventi ir skirti visą savo laiką įdomiems, man patinkantiems projektams. Tai yra privilegija. Nes užsiimant tuo, kas tau patinka, šioje sistemoje gresia skurdas ir mirtis. Sistema yra sukonstruota taip, kad priverčia žmones įsilieti į samdomos darbo jėgos matricą.“
Pasirodo, pirmoji paskata atsirasti Vilnių tyrinėjančioms knygoms buvo tiesiogiai susijusi su politiškai neangažuotos ir neiškraipytos informacijos stoka:
„Ruošdamas išvykas į skirtingas miesto erdves, pajutau didžiulę informacijos stoką. Ji dažnai viešajame diskurse išsitekdavo vien didžiuosiuose politiniuose naratyvuose. Jeigu nori sužinoti ką nors apie Vilniaus senąjį laikotarpį, tai rasi aprašytas vien didikų rietenas. Labai retas istorikas prastumia kokį tyrimą apie paprastų amatininkų gyvenimą tuometiniame Vilniuje.
Istorija yra atgal atgręžta politika ir ji – visada angažuota. Ji, kaip mokslas, turi savo metodus, tyrimų schemas, bet, deja, realybėje visa tai nublanksta dėl politinio disciplinos angažuotumo. Lietuvoje dominuoja dvi kryptys – tautininkų ir liberalų. Ir šis politinis anstatas užduoda kryptį istorijos tyrimams.
Vilnių tautininkai bando sulietuvinti, o liberalai stengiasi paversti vakarietišku miestu, orientuotu į europietiškas vertybes jau XIII–XV a., nors tada jomis dar net nekvepėjo. Senojo Vilniaus gyvenimo iškraipymas yra labai akivaizdus sekant tiek viena, tiek kita linija. Mano knygose stengiamasi į miestą žiūrėti visai kitu kampu. Pasirenku laikyseną, kuri kiek primena išreikštąją istoriko ir politologo Howardo Zinno knygoje „A People’s History of the United States“ („JAV žmonių istorija“), kurioje į šalies istoriją žiūrima ne iš valdančiųjų, o iš paprastų žmonių perspektyvos.
Mano knygose daroma šis tas panašaus, bandoma prisirišti prie kasdienybės, prie reliktų. Man svarbus paprastas vilnietis, kuris tuos reliktus, t. y. praeities liekanas, ir dabar mato, ir anksčiau sukūrė, gal pasikabinęs ką nors virš savo durų ar pan.“
Pasak Dariaus, Vilniuje dėl politiškai angažuoto žvilgsnio į istoriją visada buvo naikinami svarbūs istoriniai reliktai: „Tiek minėtas tautininkiškas, tiek nacionalliberalistinis požiūris labai nemėgsta didžiosios dalies reliktų, nes jie susiję su prieštaringa istorija. Lenkiškas arba carinis Vilnius yra naikinamas ir išbraukiamas. Pvz., lenkiškas Vilnius turėjo labai daug atminimo lentų, tačiau jų nebėra. Vivulskio kryžiaus, pastatyto ant Gedimino kalno, taip pat nerasime, nes 1939 m. pabaigoje jis buvo nupjautas.
Buvo gražus, raižytas, tačiau lietuvių tautininkams neįtiko, nes pamatę erelio emblemą pagalvojo, kad čia gal koks lenkų nacionalistų simbolis. Muitinės gatvėje yra akmuo sukilėliui Kalinauskui, bet prieš tai ten buvo ir baltasis erelis, nieko bendro neturėjęs su lenkų nacionalistais, tačiau ir jį nudaužė. O šiais laikais naikinami visi sovietiniai reliktai. Jiems skyriau antrą ir trečią „Vilniaus reliktų dalis“, nes norėjau įprasminti tuos senukus, savo vaikystę ir jaunystę praleidusius sostinėje, kuri sovietmečiu vis labiau lietuviškėjo.“
Senojo Vilniaus reliktai daug paklausesni už sovietinius: „Pirmoji „Vilniaus reliktų“ dalis, apimanti senuosius laikus, – tikrų tikriausias bestseleris, buvo perleista net penkis kartus, antroji, kurioje aptariami sovietiniai Vilniaus reliktai, perleista jau mažiau – du kartus, o trečioji dalis – irgi apie sovietmečio reliktus – tik kartą.
Taip yra, nes mūsų seneliai, atvykę iš provincijų, tiesiog dievino ne lenkišką, ne carinį, ne sovietinį, o būtent senąjį – Vytauto, Gedimino, Žygimanto Augusto ir kt. – Vilnių. O nuo 1990 m. suformuota viešoji opinija, kuri garbina vien senąjį miestą, irgi labai veikia knygų paklausą. Liūdna, kad publikai senasis Vilnius yra gerokai įdomesnis nei, sakykime, mūsų senelių.“
Darius sakosi Vilniaus tyrinėjimuose visuomet laikęsis „kraštininkiškos“ pozicijos: „Kaip Vilniaus tyrinėtojas esu ne anarchistas, o labiau vadinamasis krajovcas (kraštininkas). Krajovcai buvo XX a. pr. veikusi, man artima politinė grupuotė. Ji rėmėsi genius loci idėja – vietinė teritorija sukuria tam tikrą išskirtinumą. Krajovcai veikė Varšuvoje, Krokuvoje, Vilniuje ir kt.
Visur jie laikėsi vietinių tradicijų. Į juos buvo nukreiptos kritikos strėlės tiek iš lenkų nacionalistų, tiek iš rusų nacionalistų, tiek iš pamažu galvas keliančių lietuvių nacionalistų. Krajovcų manymu, į Vilnių reikėjo žiūrėti ne kaip į lenkišką, lietuvišką ar kokios kitos homogeniškos kultūros kūrinį, bet kaip į universalų ir visiems vietiniams gyventojams priklausantį miestą, kuriame susimaišo ir susijungia įvairūs vietinės kultūros klodai. XX a. pr. šis požiūris daugeliui buvo nepriimtinas, o lietuviškiems tautininkams jis nepriimtinas iki šiol. Krajovcų prieiga kiek artimesnė liberalams, tačiau jie turi savų intencijų, dėl kurių yra linkę atmesti mano darbus.
Pvz., liberalai nenori matyti fakto, kad Vilnius visai nebuvo tolerantiškas. Nebuvo taip, kaip jie dabar norėtų vaizduoti, esą visos religinės bendruomenės taikiai sugyveno ir orientavosi į Vakarus.“
Paklaustas, o kaip, jo manymu, buvo, Darius šypsosi: „Tolerancijos prasme Vilnius – eilinis Europos miestas su viduramžių tradicijomis, religiniais nesutarimais, su katalikybės dominavimu ir kitų konfesijų stelbimu. Tai lietė ir judėjus, ir stačiatikius, ir protestantus. Tolerantiškumas reiškėsi nebent tuo, kad Vilnius visada išliko gana provinciškas, religiniai karai čia ateidavo gana pavėlavę ir jau išsikvėpę. Pvz., Baltramiejaus naktis, kai katalikai skerdė protestantus, Vilniuje pasireiškė gana lengvomis kovomis po kokių 20–30 metų, kai Europos pasidalinimas šiuo klausimu jau daugmaž aiškus.
Dar kita priežastis, leidžianti kalbėti apie tariamą tolerantiškumą, – konservatyvumas. Vilniaus publika visada buvo gana konservatyvi ir neleisdavo sukilti naujiems vėjams. Juos gana greitai numalšindavo, taip nutiko ir su protestantizmu. Jis neturėjo galimybės suvešėti, tad visi į protestantizmą atsivertę didikai labai greitai grįžo atgal prie katalikybės ir, kitaip nei Prancūzijoje, Čekijoje ir kitur, skerdynių išvengta.“
Po šešių skirtingų gyvenimo etapų Darius šiuo metu jaučiasi vėl ištiktas krizės ir prisipažįsta: „Nežinau, ar toliau užsiimti tuo beviltišku reikalu ir tyrinėti Vilniaus istoriją. Joje iki šiol labai daug baltų dėmių, pvz., 1905–1907 m. neramumai mieste ištrinti iš istorinės atminties, žinome tik Didįjį Seimą, Joną Basanavičių, kai į Vilnių suvažiavę lietuvių veikėjai ėmė kurti tautinės valstybės užuomazgas, o visas anticarinis, revoliucinis bruzdėjimas, visi socialiniai dalykai „palikti ramybėje“, pats svarbiausias – tautinis judėjimas. Didžiuliai nearti dirvonai.
Tačiau abejoju viso to prasmingumu, nes dabar yra ypač toksiška aplinka. Anksčiau dėl krajovciškos laikysenos žvelgiant į Vilnių bei dėmesio kitų tautų istorijos ženklams sulaukdavau tik tautininkų strėlių. Bet dėl vykstančio karo toksiški tapo ir liberalai, kurie anksčiau neprieštaravo kraštietiškai pozicijai žvelgti į miestą, jo istoriją ir reliktus iš čia nuo seniausių laikų gyvenančio miestiečio, nesiejančio savęs nei su lietuviška, nei su lenkiška, nei su kokia kita tapatybe, perspektyvos. Ir jeigu drįsti taip žvelgti į miesto istoriją, dabar esi prakeiktasis.“
Darius suplanavęs dar vieną „Vilniaus reliktų“ dalį, bet teigia, kad dabar tam nėra tinkamas laikas: „Nors pririnkta medžiagos dar vienai Vilniaus tyrinėjimų knygai (apie miesto reliktus iki 2000 m., pirmuosius prekybos centrus, naktinis klubus ir t.t.), tačiau dabar viešoji opinija labai nepalanki, taigi, veikiausiai reikia atidėti šį darbą į šalį ir palaukti, kol visuomenė bus pasirengusi apie tai kalbėti. Šiuo metu esu šiek tiek pasitraukęs iš viešojo gyvenimo ir rašau į stalčių. Netgi atsisakau žurnalistams komentuoti įvairius pakeitimus Vilniaus mieste, pvz., kai nori pervadinti kokią gatvę ar pan.
Man visą laiką skambindavo kaip Vilniaus žinovui, bet nusprendžiau atsisakyti, nes pajutau, kad manimi ėmė naudotis tarsi formaliu balsu, iliustruojančiu demokratiją ir nuomonių įvairovę. Kai kviesdavo į įvairias diskusijas, mano balsas būdavo tik iliustracija, kad kviečiami į dialogą skirtingų požiūrių atstovai, tačiau mano paburbėjimas niekada nieko nekeisdavo, nes jau seniausiai būdavo nuspręsta, kaip viskas bus daroma. Nuo šiol visiems sakau, kad bijau kalbėti tomis temomis, nors nė velnio nebijau. Griovimo buldozeris įsivažiuoja ir niekas jo nesustabdys, tad nematau prasmės pasisakyti. Kad ir kiek ten tuos savo reliktus girtum, kad ir kiek kalbėtum apie jų vertę, niekas nuo to nesikeičia ir artimiausiu metu turbūt nesikeis. Galbūt netgi reikėtų aukoti savo gerą vardą ir atsidėti publicistikai, taip bent šiek tiek kovočiau su tuo toksišku viešuoju diskursu. Tačiau taip būtų visiškai sunaikintas mano, kaip rašytojo, įdirbis.“
Viso pokalbio „Nežinau, ar toliau užsiimti tuo beviltišku reikalu ir tyrinėti Vilniaus istoriją“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje Rašytnamis. Su rašytoju, Vilniaus tyrinėtoju Dariumi Pocevičiumi kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
