Įprastai atpažįstamas kaip kino kūrėjas, Davidas Lynchas yra tapytojas, muzikos autorius, aktorius, dizaineris ir, neabejotinai, įtakingas menininkas. Leidykla VAGA pristato knygą „Pagauti didžiąją žuvį“. Šioje nedidelės apimties knygoje, Davidas Lynchas atskleidžia, kad didžiausiu įkvėpimo šaltiniu kūrybai jam tapo transcendentinės meditacijos pažinimas ir praktika, kurios padedamas, autorius atrado raktą į savo vidų.
„Pirmą kartą išgirdęs apie meditaciją visiškai ja nesusidomėjau. Net smalsu nebuvo. Man pasirodė, kad tai laiko gaišimas. Vis dėlto tada mano dėmesį patraukė viena frazė: „Tikroji laimė glūdi viduje.“ Ji nuskambėjo pretenzingai – juk nepasakyta, kur yra tas „viduje“ ar kaip ten patekti. Tačiau joje buvo krislas tiesos. Ėmiau svarstyti – gal meditacija ir padeda patekti „vidun“ – į save.
Pradėjau gilintis, klausinėti apie meditaciją, ėmiausi įvairių kontempliacijų. Kaip tik tada man paskambino sesuo ir pasakė jau šešis mėnesius praktikuojanti transcendentinę meditaciją. Jos balse nuskambėjo neįprasta gaida. Pokyčių. Laimės. Pamaniau: Kaip tik to man ir reikia. Taigi 1973-iųjų liepą nuėjau į TM centrą Los Andžele, susipažinau su mokytoja, ir ši man iškart patiko. Pasirodė panaši į Doris Day. Ji išmokė mane meditacijos praktikos. <…> Meditacija nuneša į grynosios sąmonės, gryno pažinimo vandenyną.
Bet jis pažįstamas, tai – tu pats. Ir iškart užlieja laimė – ne karštligiškas laimės antplūdis, o nuostabus grožis. <…> Medituoju kasdien po dvidešimt minučių ryte ir popiet. Paskui imuosi savo kasdienių darbų. Ir jaučiu, kad tai, ką darau, man kelia vis didesnį pasitenkinimą. Lavėja intuicija. Stiprėja gyvenimo džiaugsmas. O negatyvumas nyksta“, – atvirauja knygos autorius.
Davido Lyncho knygoje gausu autobiografinių faktų apie karjeros pradžią, pasakojimų apie pasiekimus bei patirtus keblumus siekiant geriausių kūrybinių rezultatų. Kartu tai atvirų ir labai taiklių filosofinių įžvalgų kupini pasakojimai apie iš pirmo žvilgsnio įprastus gyvenimo reiškinius.
„Vyresnėse klasėse perskaičiau Roberto Henrio knygą „Meno dvasia“ (The Art Spirit) ir būtent ji mane įkvėpė gyventi menu. Gyventi menu man reiškė atsiduoti dailei – visiškai atsiduoti, kai visa kita tampa antraeiliu dalyku. Man atrodė, kad menas – vienintelis būdas pasiekti gelmes, atrasti nauja. Šitaip mąstant, visi takeliai, vedantys nuo pagrindinio atradimų kelio, su menu nesusiję. Iš tiesų gyventi menu reiškia laisvę.
Toks gyvenimas gali atrodyti savanaudiškas. Tačiau taip neturi būti; tiesiog toks gyvenimas reikalauja daugiau laiko. Mano draugo Toby’o tėvas Bushnellis Keeleris sakydavo: „Jeigu nori gerą valandą tapyti, tau reikės keturių valandų laisvo laiko.“ Ir jis buvo iš esmės teisus. Juk negali iškart pulti tapyti. Turi kurį laiką pasėdėti, sutelkti mintis ir tik tada potėpis gali pavykti. Be to, reikia pasiruošti daugybę priemonių.
Pavyzdžiui, pasidaryti porėmį drobei. Vien pasiruošti, ant ko tapyti, gali prireikti daug laiko. Galiausiai imiesi darbo. Pradžiai turi pakakti pirminės idėjos, paskui, bent jau man, prasideda veiksmų ir atoveikių procesas. Tai kūrimo ir griovimo procesas. Tik sugriovęs atrandi kažką nauja ir gali tęsti. Ir čia svarbų vaidmenį atlieka gamta. Draugėn sudėti sudėtingus elementus – tai lyg saulėje kepti arba suderinti nesuderinama, tai savaime sukelia atoveikį.
Tu tik patogiai įsitaisai ir ilgai, ilgai stebi; paskui staiga pajunti, kaip pašoki nuo kėdės, prieini ir brūkšteli kitą potėpį. Tai ir yra veiksmas ir atoveikis. Bet jeigu žinai, kad po pusvalandžio turėsi būti kitoje vietoje, niekaip nepasieksi tokios būsenos. Taigi gyventi menu reiškia turėti laisvės ir laiko geriems dalykams nutikti. O kitiems reikalams laiko lieka ne visada,“ – sako knygos autorius.
Bet kas gi yra ta didžioji žuvis ir kaip ją pagauti? Lynchas sako, kad trokštant pagauti didžiąją žuvį, visų svarbiausia yra gebėti atsitraukti nuo kasdienybės triukšmo ir susitelkti į save.
Tai pasiekti padeda meditacija. Nes meditacija padeda susikaupti ir prisijungti prie vieningojo lauko, iš kurio kyla visos kūrybinės idėjos, ir netikėčiausi sumanymai. Anot autoriaus, panirdamas į save, kiekvienas gali atrasti ryšį su savimi ir savo grynąja sąmone. Beliks pasitelkti geriausią būdą kilusioms mintims išreikšti.
„Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenyse – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį. Štai kaip tai vyksta: kiekvieno žmogaus viduje plyti grynosios, virpančios sąmonės vandenynas. Kai per transcendentinę meditaciją transcenduoji, arba persikeli, tai panyri į grynosios sąmonės vandenyną. Imi ir pūkšteli į jį. Užlieja palaima. Virpi iš laimės.
Panirimas į grynąją sąmonę pabudina ir tave apima dar didesnė palaima. Ji ima skleistis ir stiprėti. Jei sąmonė golfo kamuoliuko dydžio, skaitydamas knygą įgauni apie ją golfo kamuoliuko dydžio supratimą; žiūrėdamas pro langą matai golfo kamuoliuko dydžio pasaulį, rytinis tavo žvalumas – golfo kamuoliuko dydžio, o visą dieną lydi golfo kamuoliuko dydžio vidinė
laimė. Bet jei prapleti savo sąmonę, priverti ją augti, skaitydamas knygą suvoksi gerokai daugiau, žvelgdamas pro langą daugiau matysi, pabudęs būsi žvalesnis, o visą dieną – laimingesnis. Idėjų pagauti galima gelmėje. Tada kūrybiškumas tiesiog plūsteli. Ir gyvenimas tampa panašus į fantastišką žaidimą. <...> Idėja – tai mintis. Mintis, kuri apima daugiau, nei atrodo tada, kai ji pirmąkart aplanko. Tą akimirką ji tiesiog blyksteli. Komiksuose personažui į galvą šovusią mintį vaizduoja virš galvos įsižiebusi lemputė.
Ji nušvinta staiga, taip ir gyvenime. Būtų puiku, jei į galvą ateitų iš karto visas filmas. Tačiau bent jau man jis randasi fragmentais. Pirmas fragmentas – kaip kertinis akmuo. Dėlionės dalis, prie kurios derini visas likusias. Tai gera žadanti dėlionės detalė. Kuriant „Mėlyną aksomą“ (Blue Velvet), tai buvo raudonos lūpos, žalios vejos ir daina – Bobby’io? Vintono „Mėlyno aksomo“ versija.
Paskui – lauke gulinti ausis. Ir viskas. Ta pirminė idėja, ta smulki detalė, ima ir užkimba. O jei ją turi, visa kita ateis laikui bėgant“, – kūrybine patirtimi dalijasi autorius.
Leidyklos VAGA išleista knyga „Pagauti didžiąją žuvį“ – tai apgaulingai paprasta, lakoniškų Deivido Lyncho įžvalgų kupina knyga, kuri įkvepia džiaugtis gyvenimu ir vertinti kūrybinį procesą. Šioje knygoje daug asmeninių autoriaus patirčių apie jo paties kūrybinį kelią, nuo idėjos iki aktorių parinkimo, bendradarbiavimą su žymiais filmografais. Ir žinoma, apie tai, kaip įskelti kūrybinę kibirkštį ir nepabūgti iššūkių kupinoje pusiaukelėje.
Daugiau kaip aštuoniasdešimt trumpų pasakojimų lydi taiklios sentencijos iš Upanišadų, o patys pasakojimai tai lyg miniatiūrinės filmų scenos, kuriose Davidas Lynchas glaustai ir labai tiksliai perteikia viską, ką pavyko suprasti per bemaž penkiasdešimt transcendentinės meditacijos praktikavimo metų.
Kviečiame skaityti knygos ištraukas
Idėjų įgyvendinimas
Man kiekvienas filmas, kiekvienas projektas yra eksperimentas. Kaip perteikti mintį? Kaip įgyvendinti idėją, kad ji taptų filmu ar kėde? Tau kilo mintis – regi, girdi, jauti, atpažįsti ją. Tarkim, imi skaptuoti medienos gabalą ir matai, kad kažkas ne taip. Turi atsitraukti, pamąstyti. Toks yra veiksmas ir atoveikis.
Taigi, turi eksperimentuoti, jei nori, kad kiekviena detalė stotų į savo vietą. Kai medituoji, procesas suintensyvėja. Veiksmas ir atoveikis greičiau keičia vienas kitą. Čia kilo idėja, čia, žiūrėk, mintys jau nunešė visai kitur. Tarsi šokdamas improvizuotum. Tiesiog leki pirmyn, dundi aukščiausia pavara. Tai nėra mano išsigalvojimai ir ne „puikios savijautos“ programa, kur dalijami tokie patarimai: „Sustok akimirką, įkvėpk rožės aromato, ir tavo gyvenimas pagerės.“ Tai ateina iš vidaus. Užgimsta giliai viduje ir po truputį auga. O tada viskas pasikeičia. Tad transcenduokite, panirkite į save patį – į grynąją sąmonę – ir stebėkite, kas dėsis.
Taigi, turi eksperimentuoti, jei nori, kad kiekviena detalė stotų į savo vietą.
Pikčiausias pasaulyje šuo
Kuriant „Trintukagalvį“ man į galvą atėjo filmo „Pikčiausias pasaulyje šuo“ (The Angriest Dog in the World) epizodas. Nupiešiau šuniuką. Jis atrodė piktas. Pažiūrėjau į jį, susimąsčiau apie tai ir ėmiau svarstyti, kodėl jis taip pyksta. Tada sukūriau keturių dalių komiksą, tik šuo jose išvis nekeitė padėties – trys dalys vyko dieną, viena naktį.
Taigi, laikas eina, o šuo nė nesujuda. Ir tada man dingtelėjo, kad šunį pykdo aplinka – tai, kas joje vyksta. Jis girdi iš namo sklindančius garsus. Kažkas vyksta už tvoros, kinta oro sąlygos. Galiausiai sutelkiau dėmesį į tai, kokie garsai sklinda iš namo. Ši koncepcija pasirodė įdomi. Dialogo „balionai“ kyla tik iš namo, o lauke – tylus šuva. Tekstas „balionėliuose“ turėjo būti juokingas.
L.A.Weekly užsimanė spausdinti šį komiksą. Ir spausdino devynerius metus. Po poros metų jis pasirodė ir Baltimore Sun. Kiekvieną pirmadienį turėdavau atnešti po naują istoriją. Paskui diktuodavau jas telefonu. Ne visada pats piešdavau tuos tekstinius „balionus“, bet kartais man nepatikdavo, kaip jie nupiešti, tad tekdavo pačiam perdaryti. Redaktorius, su kuriuo pradėjome publikuoti komiksus, ilgainiui perėjo į kitą leidinį, tad dirbau su kitais redaktoriais. Baigiantis devintiems metams pirmasis redaktorius grįžo. Ir paprašė manęs nebepaišyti komiksų. Jie buvo išsisėmę.
Svarbu vienu metu gilintis į vieną dalyką ir nesiblaškyti tarp šimto skirtingų.
O dabar visi kartu
Dirbant norisi, kad visi tavo komandos nariai būtų laimingi. Labai svarbu sugebėti visą grupę sutelkti vienam tikslui. Svarbu vienu metu gilintis į vieną dalyką ir nesiblaškyti tarp šimto skirtingų. Medituojant ir panyrant į save, šis gebėjimas lavėja. Juk būna taip, kad vien žvilgsnis žmogui į nugarą gali priversti jį atsisukti. Taigi, kai dėmesį sutelki į vieną dalyką, tai rodos, priverti jį judėti, virpėti. Sakai: „Štai ką mes šiandien turime nuveikti: dabar esame čia, o mūsų tikslas – čia.“ Tada visi dirba geriau, ir komanda jaučiasi laimingesnė.
David Lynch, Pagauti didžiąją žuvį, iš anglų kalbos vertė Goda Grigolytė, leidykla VAGA, 2022.
