Jei esi labai socialus, gerai prisitaikęs visuomenėje, linksmai nusiteikęs, sveiko proto ir harmoningas asmuo, turintis neįtikėtinus gyvenimo visuomenėje įgūdžius, netampi romanų rašytoju.
Autorių kalbino „Esquire“ žurnalistė Jill Krasny.
Pokalbis su Davidu Mitchellu primena arbatėlę su telefonistu, tik pačiu žaviausiu ir išmintingiausiu telefonistu, kokį jums yra tekę sutikti. Jis kalba švelniai, su tvirtu ir prideramu viduriniosios klasės akcentu, maloniai klausinėja, kokias knygas skaitei, kiek tau metų ir koks oras lauke. Jis pats sako esąs Airijoje, skaisčiai šviečia saulė, o tu turi sau vis priminti: Tai juk Davidas Mitchellas.
Mitchello pavardė minima nuolat, jis yra tarsi bestselerio sinonimas, tačiau jo kūryba nėra prėska ar nuspėjama. Kalbamės su Davidu Mitchellu telefonu apie jo naująjį romaną, kaip rašyti pasakojimus apie vaiduoklius ir „Twitter“ privalumus.
– Duodami interviu „The New York Times“, pavadinote save didybės manijos apsėstu žmogumi, užsiėmusiu personažų visatos valdymu. Bet „Sleido namas“ yra daug kuklesnio masto nei, tarkim, „Kauliniai laikrodžiai“ (Bone Clocks). Ar pagaliau susitvarkėte su savo „maksimalių užmojų“ troškimu?
– Tai labai glaustas pasakojimas. „Sleido name“ esama detektyvo ir „Psichopato“ (Psycho) elementų. Kadangi jame plaka vaiduokliškos dvynių širdys, tai reiškia, kad galbūt jį galima įvardinti kaip pasakojimą apie vaiduoklius, bet tokio dalyko nėra. Vos tik istorija viršija tam tikrą apimtį, tai nebėra pasakojimas apie vaiduoklius.
– Ar iš pradžių ir ketinote rašyti pasakojimą apie vaiduoklius?
– Pirmojoje „Sleido namų“ dalyje, „Tinkamame“, dar prieš išleidžiant „Kaulinius laikrodžius“, aš pamėginau atsakyti į keletą pasakojimo keliamų klausimų. Tai leido man „Twitter“ žinučių seriją paversti labiau prozišku tekstu. Taip padaręs, manau, paverčiau ją malonesniu pasakojimu apie vaiduoklius. Pasakojimų kvintetu. Kiekviena iš šių istorijų truputį skirtingai atsako į visų pasakojimų apie vaiduoklius keliamus klausimus: kas čia vyksta? ar čia esama antgamtiškų esybių? ar jos gali mums pakenkti? Vienas dalykas labai greit vedė prie kito. Ar taip ir ketinau padaryti? Vargu, bet pasakojimas įgijo savo logiką. Logika užduoda tau daug klausimų ir į juos tau atsako. Tas procesas ir yra varomoji jėga. Jei pasiseks, viskas bus gerai.
– Skaičiau, kad nesate didelis „Twitter“ mėgėjas ir kad Jūsų agentas įkalbėjo Jus prisijungti. Kaip dabar jaučiatės juo naudodamasis?
– Na, tiesą sakant, įjunkau. Neapibūdinčiau savęs kaip šimtaprocentinio „Twitter“ šalininko, juo labiau domiuosi ne kaip privatus asmuo, nelinkęs pernelyg dalintis informacija apie save, bet kaip, leiskite man pavartoti tą žodį, menininkas: jaučiu, kad turiu galimybių daryti tai, ką ir taip darau – kurti pasakojimus, užbaigti juos ir pažiūrėti, kaip jiems seksis. „Twitter“ iš tikrųjų man yra labai įdomus, nes jame galima kitaip papasakoti istoriją. Be to, tai beveik naujas dalykas. Jam vos keletas metų. Jauti, kad darai tai, kas niekada nebuvo daryta.
Smalsumas ir nuobodulys nėra to, ką jūs padarėte arba ko nepadarėte veiksniai, jie yra veiksniai to, ką jūs suvokiate.
– Grįžkime prie „Sleido namo“: įdomu, ar lengva buvo parašyti glaustą romaną, o jeigu ne – su kokiais sunkumais teko susidurti jį rašant?
– Jei laikytumėte „Kaulinius laikrodžius“ vakariene, tuomet „Sleido namas“ būtų desertas. Jis, žinoma, turi funkcionuoti kaip savarankiškas pasakojimas. Parašyti jį glaustą buvo vieni juokai, nes sunku sukurti neglaustą pasakojimą apie vaiduoklius – pats žanras to reikalauja. Paprastai tokie pasakojimai būna dar trumpesni, bet aš kūriau penkiagubą struktūrą, paėmiau to paties pasakojimo variantus ir sudėjau juos vieną ant kito. Ir dėl tokio pasikartojimo jie tapo paveikūs. Dabar galėjau pasinaudoti skaitytojo lūkesčiais prieš jį patį.
Baimė. Baimė yra sunkiausia. Įvesti baimę į tekstą yra tikrai sunku... Šis pasakojimas nėra tikras pasaulis. Jis sukuriamas per mano mintis, per ekraną, vieta atsiranda iš pikselių puslapyje. Prisijungti prie pirmykštės, primityvios baimės grandinės – štai kas sunkiausia. Ir niekada tikrai nežinai, ar tau pasisekė. Tai sužinai tik iš skaitytojų, kuriais pasitiki, kurie neturi priežasčių būti tau malonūs. Bet sunkiausia yra įrašyti baimę į skaitytojo sąmonę.
– Rašytojo kūryba yra nemaža dalimi autobiografinė, toks buvo ir Jūsų 2006 m. pasirodęs romanas „Black Swan Green“. Ar rašymas apie visiškai pašalinius asmenis „Sleido name“ tapo jums katarsiu? Kodėl buvo pasirinkti tokie prašalaičiai kaip Džouna ir Nora?
– Jaučiuosi kaip vampyras, nes juos lengva išskirti iš kitų. Jie nėra minios ir bandos dalis, jie ir taip egzistuoja pakraštyje. Galbūt aš tapatinu save su atstumtaisiais, prašalaičiais. Jei esi labai socialus, gerai prisitaikęs visuomenėje, linksmai nusiteikęs, sveiko proto ir harmoningas asmuo, turintis neįtikėtinus gyvenimo visuomenėje įgūdžius, netampi romanų rašytoju. Mūsų abiejų čia nebūtų (juokiasi).
Sutikčiau su jūsų teiginiu, kad dauguma mano veikėjų – atstumtieji, prašalaičiai. Kartais svarstau, ar tik mes visi nesame tokie, o žmonės, kurie nemano tokie esantys, tikriausiai tik moka geriau tai slėpti. Kai naktį uždarome savo miegamojo duris, manymas, kad esame puikiai įsilieję į visuomenę ima atrodyti šiokia tokia iliuzija... Dieve, na ir slegianti šneka. Koks mano mėgstamiausias pyragas? Pasikalbėkime apie tai.
Skaitymas pasiglemžia tave nepastebimai. Sendamas jauti vis didesnį skaitymo alkį.
– Ką darote, kad Jums nenusibostų personažai ir sukurta visata?
– Tą patį, ką darote jūs, kad jums nenusibostų Visata esanti už knygų ribų: pripažįstu, kad smalsumas yra viena didžiausių mums suteiktų dovanų. Mums reikia jį puoselėti. Mums reikia jį nepaliaujamai maitinti. Būti kamuojamam nuobodulio man yra beveik nesuvokiamas dalykas. Smalsumas ir nuobodulys nėra to, ką jūs padarėte arba ko nepadarėte veiksniai, jie yra veiksniai to, ką jūs suvokiate. Smalsumas padarys jus neimlią nuoboduliui.
– Turint tai omenyje, ką Jūs mėgstate skaityti? Ir ką skaitote šiuo metu?
– Skaitau XX amžiaus pradžios japonų rašytojo Natsume Soseki romaną „Šachtininkas“ (The Miner), kurį ką tik išvertė į anglų kalbą – puiki knyga. Romano stilius nuostabus. O ir dialogai taip pat neblogi. Tai romanas apie turtingą vaikį, kuris pabėga ir nusprendžia viską baigti. Bet jam nespėjus to padaryti, jį slapta priglobia būrys vario kasyklos darbininkų – jis nugabenamas į XX a. pradžios šachtą ir patenka po žeme. Jis patenka į visiškai kitokią kompaniją, pasijunta visiškai ne savo kailyje, ne savo aplinkoje. Ir skaitydamas supranti, kokios siaubingos ten darbo sąlygos.
Paprastai skaitau knygas, kurios reikalingos tam, ką aš rašau, tiriamajam darbui reikalingas knygas. Skaitau knygas, parašytas žmonių, ieškančių atsakymų į tuos pačius klausimus, kaip ir aš. Skaitau knygas, kurias sukaupiau per daugelį metų. Stengiuosi skaityti klasikus, graikų ir romėnų klasikus, nes jie mus lydi jau du tūkstantmečius ir aš jaučiuosi jiems dėkingas. Jie gaivinantys ir pilni gilių įžvalgų. Skaitau knygas, kurios „veža“ mano trylikametį sūnų. Skaitau knygas, kurias skaito mano žmona tam, kad turėtume apie ką pasikalbėti ilgą ir žvarbų mūsų keturioliktųjų vedybų metų vakarą. Kartais Įdomių Dalykų Dievas atneša į namus visiškai neįtikėtinų knygų. Skaitymas pasiglemžia tave nepastebimai. Sendamas jauti vis didesnį skaitymo alkį.
– Tai paaiškina, kodėl skaitote senovės graikus.
– Mūsų požiūris į tuos laikus keičiasi. Tie žmonės nebeatrodo kaip neįmanomai nutolusios kibirkštėlės atvirkštiniame laiko teleskope.
– Tai įsiminiau „Kauliniuose laikrodžiuose“. Nes Marinuso ir kitų horologistų, kurių sielos reinkarnuoja, nemirtingumas atrodė persmelktas vienatvės. Tu gyvenai amžinai, bet visi kiti mirė. Tarpusavio santykiai nutrūko. Likai visiškai vienas.
– Būdamas nemirtingas pasijustum labai vienišas. Lyg mokykloje – tu vienas augi ir bręsti, o kiti vaikai – ne. Tu pasilieki, sensti, tampi irzlus, tau ima želti plaukai tokios vietose, kur niekad nepagalvotum, kad įmanoma – beje, taip iš tikrųjų nutinka (juokiasi)... Nemirtingumas – tokia įtartina lazda dviem galais.
„Kaulinius laikrodžius“ rašiau ir dėl to, kad nuraminčiau save, jog senstu. Norėjau nuraminti save dėl to, ką, tiesą sakant, mes ir taip žinome – bet dažnai pamirštame – kad mirtis yra privaloma gyvenimo sutarties dalis. Neturime laikyti jos didžiule, baisia giltine. Nesivelk į kvailus ginčus, nepraleisk dienos apimtas baimės, neiššvaistyk visko tokioms nesąmonėms. Tiesiog nuramink, po velnių, savo ego, o visa kita nesvarbu.
Norėjau nuraminti save dėl to, ką, tiesą sakant, mes ir taip žinome – bet dažnai pamirštame – kad mirtis yra privaloma gyvenimo sutarties dalis.
– „Sleido namuose“, bent jau romano pabaigoje, kai mums leidžiama žvilgtelti, kas dedasi Jonah ir Norah galvose, atrodo, lyg šaipytumėtės iš pačios mirties idėjos. Nes jie panašūs į vapančius bukapročius.
– Tikrame pasaulyje pasirodantis blogis yra gana kvailas ir banalus. Jo pabaisos siaubingos, bet nelabai įdomios. Todėl penktojoje dalyje įvykiai pasakojami iš Džounos ir Noros požiūrio. Kai tik atsiduri jų kailyje, pamatai, kad, taip, jie yra neįtikėtino mechanizmo dalis, bet jie yra žmonės, o būti žmogumi kartais reiškia būti vapančiu bukapročiu. Skaitytojui jie daugiau nėra tik neaiškios miglotos būtybės. Jiems nauda ta, kad šie veikėjai tampa detalesni, labiau apčiuopiami žmonės, kurie yra įdomūs ir taip jais patiki labiau.
Parengė Marius Burokas.
