Šiame pokalbyje su poete kalbėjome apie jos vaikystę Švėkšnoje, sapnus bei šunį vaiduoklį.
– Uršule, tave nuo seno mačiau dalyvaujančią literatūriniame gyvenime – pirmąjį kartą susitikome prieš daugelį metų „Literatūros salose“. Sakei, kad studijuoji psichologiją ir sieki sujungti šias dvi disciplinas: psichologiją ir literatūrą. Kaip yra dabar? Ar vis dar svajoji apie tai?
– „Literatūros saloms“ jaučiu nostalgiją, man tai buvo tikra sala. Per tą laiko tarpą užbaigiau psichologijos studijas, šiek tiek dirbau vaikų ir paauglių psichikos sveikatos srityje, prirašiau pasakų. Manau, su psichologija dar šį bei tą nuveiksiu. Savo žinias dar papildžiau sociologijos studijomis, gilinuosi į meno lauką ir jo santykiu su socialiniu sluoksniu. Pajutau, kad norisi būti arčiau meno. Norisi kurti ir pačiai. Poezija mane visu šiuo laiku lydėjo ir tebelydi kaip ištikimas šuo. Ji man labai svarbi ir prasiveržia ten, kur esu. Teko gauti papeikimą, kad rašiau eilėraštį darbo metu.
– Labai daug rašai apie vaikystę, bet vaikystę, kurioje daug smurto ir vienatvės. Lyrinės „aš“ seseriai išnyra žandikaulis, brolis, į kurį kaimo girtuoklis sviedė kirvį, o galiausiai ji skęsta vonioje. Kodėl apie tai rašai? Ar tai susiję su tavo kaip psichologės darbo patirtimi, o gal pačiai vaikystėje teko matyti smurto?
– Poezija yra kaip smėlio dėžė, kurioje galima žaisti su tamsa. Keista, bet jau nuo mažens mumis traukia vaizdiniai, kurie nėra vien rožiniai. Tenka laiko praleisti su dukterėčiomis ir sūnėnais, pastebėjau, kad vaikus traukia filmukai, žaidimai su žiauriais motyvais, siaubo istorijos. Galbūt tas polinkis šešėliniams, baugiems, agresyviems vaizdiniams, kyla iš pačios žmogaus prigimties, siekio, ir kartu baimės, susidurti su mirties ar jai artimais vaizdiniais, o taip pat savo pačių tramdoma agresija, ko kiekvienas turim. Taip pat ir realybėje, ne tik vaizduotėje, kiekvienam tenka persikeisti šonais su sudėtingais įvykiais, išgyvenimais, pasaulyje yra daug smurto, matomo ar užslėpto. Gyvenau nedideliame miestelyje, o mažesnėse gyvenvietėse atviriau matomi ir girdimi dalykai, kuriuos miestuose įkapsuliuoja daugiabučio sienos ar institucijos.
– Kokiame miestelyje užaugai? Papasakok apie save ten: kuo domėjaisi, kokią vietą literatūra ir menas užėmė tavo ankstyvajame gyvenime?
– Užaugau Vakarų Lietuvos miestelyje, Švėkšnoje, ganėtinai didelėje šeimoje. Augau su dvejomis sesėmis ir dvejais broliais, kažkas panašaus kaip iš lietuvių liaudies pasakų. Esu mažiausia šeimoje, tad tiek mokykloje, tiek visur kitur, lygiavausi į savo brolius ir seses. Tekdavo nemažai paplušėti su darbais, padėti mamai, turėjom nedidelį ūkį. Kartu su keliais metais vyresne sese ir broliu sportuodavome, lankėme lengvosios atletikos treniruotes. Prieš prasidedant pamokoms bėgiodavome krosus, lydimi labradoro mišrūno Snagiaus. Daug laiko užėmė treniruotės, varžybos, turėjau trenerį, panašų, kaip iš filmo „Million dollar baby“. Mokykloje labiausiai patiko matematikos, lietuvių kalbos-literatūros bei istorijos pamokos, nors namuose dažniausiai mėtydavosi biologijos, chemijos knygos, nes sesės ir broliai tuo labiausiai domėjosi. Gal paauglystėje pradėjau daugiau skaityti grožinės literatūros, atradau ir kažkokių etikos vadovėlių namuose, kuriuose buvo keliami man rūpėję klausimai – kas aš esu ir pan. Na, ir pradėjau rašyti dienoraštį, kuriame vis atsirasdavo eilėraščių nuotrupos. Mano vyriausi brolis ir sesė lankė dailės mokyklą, abu labai gražiai piešė. Jiems pavydėjau, nes ir pati norėjau, bet daug laiko praleisdavau treniruotėse. Visgi, esu prikaupus pluoštą piešinių, piešiu ir iki dabar, ypač kai nuo žodžių pavargstu.
– Savo poezijoje apie namus kalbi kaip apie painią erdvę („Ir kodėl tokia paini ši erdvė/ vadinkim namais/ vadinkim beforme tuštuma/ ją plėšo į lėkštę/ ji byra į smėlį“). Kaip supranti namų sąvoką? Kas tau tau yra namai?
– Namai man siejasi su prisiminimais pakrauta erdve, žmonėmis, daiktais, jutimais. Daugiausiai tai visgi galvoje, nors ir fizinis bei santykių matmuo svarbus. Bandau rekonstruoti namus savyje ir aplink save. Namai man dar asocijuojasi ir su atskiru kambariu, kuriame būtų galimybė praplėsti fizinę erdvę vaizduote. Keista, bet vanduo man irgi asocijuojasi su namais. Gal dėl to, kad vaikystėje mano namas buvo prie tvenkinio. Nors esu ne kartą skendusi, vanduo vis tiek traukia.
– Tavo knygą įvertino literatūros kritikė Virginija Cibarauskė. Ji pažymi, kad tavo eilėraščių pasaulėvaizdį sudaro sapniškas pasaulis. Ar poezija tau yra eskapizmo forma?
– Būna visaip. Kartais rašau, nes norisi sukurti kitą ar paralelinę realybę. Visgi, kartais, kaip tik rašosi iš intensyvios patirties, nors ir ją, stengiuosi perkurti. Sapniškumo sluoksnį gal nevertinčiau kaip eskapizmo formos, veikiau tai būdas matyti bei viena iš realybės versijų.
– Kiek pati dažnai sapnuoji? Kokie siužetai dominuoja tavo sapnuose?
– Girdėjau tokį faktą, kad mes visi miegodami sapnuojame, tik neatsimename. Aš pakankamai gerai atsimenu, ką sapnuoju, nors ir miegu neramiai. Pastaruoju metu nemažai sapnuoju su karu susijusius siužetus, pavyzdžiui, kad kažkas veržias į namus arba plaukiu valtim pro tunelius. Nežinau, čia psichoanalitikai galėtų mestelti interpretaciją. Matyt įtempto pasaulio kontekstas veikia.
– Antrajame skyriuje atsiranda meilės temos („mes dar nepažįstami/ nors naktimis glaudžiamės/ glostome segmentais išgulėtas/ balintas paklodes“). Kas tavo požiūriu yra šis reiškinys? Galbūt liga?
– Manau, tai tiesiog lyrinio subjekto fantazija. Nemėgstu visko patologizuoti, ypač literatūros. Man patinka ir pasimėgauti tuo, ką žodžiais galima sukurti, kaip paveikslu ar filmu kadru.
– Kodėl nemėgsti „patologizuoti literatūros“?
– Manau, literatūra yra kur kas plačiau nei tik diagnostiniai kodai. Net jei ir rašoma apie sudėtingus išgyvenimus, psichikos sveikatos sunkumus, socialines dilemas, kas neretai ir būna poezijoje, apie ką ir pati rašau, skaitant, vis tiek norisi atrasti literatūros – tą manevrą, kurį gali žodžiai.
– Apskritai ko ieškai poezijoje? Ar jauti malonumą rašydama?
– Jei nejausčiau malonumo užsiimti peozija, manau, to nedaryčiau. Jaučiu malonumą, kai skaitau įdomiai parašytą eilėraštį, ištinka nuostaba, susitapatinu arba panyru į kitą pasaulį. Poezijoje pametu laiko pojūtį. Ji mane įtraukia į kelias realybes – į kitą realybę ir į šią, sakyčiau, tai tarpinė realybė. Leidžia būti pastabesniai tam, kas vyksta tiek mano, tiek kitų viduje, atidžiau matyti aplinką, matyti ją naujai. Rašant galiu tyrinėti, žaisti, kurti ir perkurti. Ir kalbėti. Poezija suteikia galią pasakyti. Ieškau formų, kaip pasakyti. Aišku, su žodžiais nevisad lengva. Neišeina pasakyti taip, kaip norisi, žodžiai bėga šalin kaip pasiutę gyvūnai. Kai redagavau knygą, tai naktimis atsikeldavau puolama raidžių dilemos. Bet poezija kartu yra ir tai, į ką galiu įsitverti tomis nemigos naktimis.
– Panašu, kad naktis – tavo kūrybiškiausias dienos laikas. Kaip atrodo tavo rašymo procesas? Galbūt netikėtai užklupusi eilėraščio idėja nugula ant servetėlės? O gal tai apgalvotas darbas su tekstu ramiai atsisėdus prie stalo?
– Naktis kūrybiškiausias laikas, bet ne pačiam rašymui, o miegui, sapnams. Vakare man kažkaip prastokai rašosi, esu labiau ryto žmogus, nors ir nevisad prabudęs. Skaitymas, rašymas, labiau apgalvotas darbas, nors būna ir netikėtų, įkvėpimo momentų – troleibuse, gatvėje, poliklinikose, iš esmės, bet kur. Dažniausiai įkvėpimas ateina, kai rašau, kai į tai panyru, nors nebūtinai atsispiriu nuo pačių žodžių.
– Kas yra šuo vaiduoklis? Ar tai yra knygos lyrinis „Aš“?
– Norėčiau, kad Šunį vaiduoklį patys skaitytojai iškoduotų. Vienas būdas skaityti, jog šuo vaiduoklis tai lyrinis subjektas arba lydėtojas, balsas, kuris ragina kalbėti. Šuo vis prabėga knygoje, kaip vaiduoklis. Šunį vaiduoklį galima sieti ir su Jarmuscho filmo intertekstu ,,Šuo vaiduoklis: Samurajaus kelias“. Filmą ir knygą galima surišti nesaugaus, skausmingo pasaulio, pasaulio, kuris veikiau primena sapną nei realybę, atmosfera, o kartu ir bandymu išlikti tokiame pasaulyje, griebtis už ryšio, vaizduotės, sekti sau reikšmingų dalykų pėdsakais. Taip pat šuo toks gyvūnas, kuris paleistas bastosi paribiais, mato dalykus, kurie dažniausiai užslėpti ar užkasti. Viliuosi, jog kiekvienas skaitytojas sukurs savas Šuns vaiduoklio versijas.
– Jei galėtum vienai dienai įžengti į vieną iš savo eilėraščių pasaulių, kurį pasirinktum ir ką pirmiausia norėtum ten išgyventi?
– Manau, pasirinkčiau „Jūros kriauklę„ ir bandyčiau surasti ,,tą vieną žodį tarsi pamestą batų raištelį“.
