Taip pat D.Norkūnas jau ne vienus metus stebina savo poezijos vertimais bei leidybine veikla neseniai įsikūrusioje „Bazilisko ambasadoje“.
Praėjusiais metais už meistrišką Jerome’o Rothenbergo eilėraščių rinktinės „Khurbn“ vertimą jis buvo apdovanotas Dominyko Urbo premija, taip pat drauge su M.Buroku išvertė ne vieną Nobelio premijos laureatės Louise‘s Gluck poezijos knygą.
– Kodėl tamsa yra aštuonkojis, bet ne, tarkime, voras?
– Puikus klausimas! Akirmirką net pabandžiau įsivaizduoti kokį paukštėdą tarantulą ir aštuonkojį, besigalynėjančius kovos ringe, tačiau šį vaizdinį bemat mečiau iš galvos, kadangi protingas, sumanus ir empatiškas aštuonkojis tikrai nesiveltų į nereikalingą konfliktą su šaltakrauju, į kanibalizmą linkusiu voru. Aštuonkojis kur kas grakštesnis ir elegantiškesnis nei voras, jo intelektas aukštesnis, galūnės lankstesnės, o pagautas ir patalpintas į akvariumą jis visada bandys ištrūkti, panašiai kaip žmogus, įgrūstas narvan. Taigi esu aštuonkojų komandoje.
– Be to, aštuonkojis knygos nugarėlėje apibūdinamas kaip „barokiškiausias gyvis“ žemėje. Kaip tavo vaikystė, jaunystė ir suaugusiojo gyvenimas Vilniuje prisidėjo prie barokiško pasaulėvaizdžio?
– Žmogus – tai įtakų raizginys, o viena svarbiausių to raizginio gijų, be jokios abejonės, yra gyvenamoji aplinka. Man be galo pasisekė, kadangi gimiau ten, kur noriu likti.
Beje, nuo vaikystės minant siauras, akmenimis grįstas gatveles ir stebint bažnyčių kupolus, mane gan anksti aplankė suvokimas, kad esu mieste, kuris čia buvo šimtus metų prieš man pasirodant šioje žemėje ir kuris čia tebebus mažiausiai antratiek, man iškeliavus. Į galvą ateina žodis „filotopija“ – vietos meilė. Vieta lemia daug, o tam, kuris savąją vietą mėgsta, išties nuskilo.
– Ar tavo poeziją galima apibūdinti lotyniška fraze memento mori?
– Platokas klausimas, mat ši frazė sietina ne vien su Baroko epocha, bet ir su viduramžiškuoju asketizmu. Šią savoką netgi galima būtų kildinti iš kai kurių Antikos filosofų. Na, o apskritai šitas posakis tinka viskam, kas laikina, mirtinga, o poezijos knygos juk taip pat dega ir dūlėja.
– „Diedulio mirties dienai“ subjektas atsimena savo senelio laidotuves. Ar tai bandymas vaiko akimis pamatyti karo žiaurumą, mirtį ir jos estetiką?
– Su karu šis eilėraštis tikrai nesusijęs. Tai vienas nedaugelio autobiografinių mano tekstų. Apskritai kūryboje vengiu autobiografiškumo, išskyrus tam tikras patirtis, kurios kiek universalesnės.
Šiuo atveju, tai pirmasis sąlytis su mirtimi. Eilėraštyje taip pat trumpai užsimenu ir apie senelio tremtį – Lietuvoje nemažai mano kartos žmonių turėjo senelių ar prosenelių, smarkiai nukentėjusių nuo karo ar sovietų okupacijos. Taigi šis motyvas irgi daug kam atpažįstamas.
Po dviejų metų sunkiųjų darbų Krasnojarsko srityje diedulis grįžo ir kaip įmanydamas stengėsi kabintis į gyvenimą.
Diedulio tėvų ūkis buvo šiek tiek didesnis nei aplinkinių, tad sovietai juos apskelbė buožėmis, o tai reiškė, kad jų laukė ilga kelionė gyvuliniais vagonais. Taigi prosenelis nusivedė žmoną ir dukras į slėptuvę miškuose, o mano diedulį paliko prižiūrėti ūkio, naiviai tikėdamasis, kad šešiolikmečio vaikino vieno niekas neištrems.
Po dvejų metų sunkiųjų darbų Krasnojarsko srityje diedulis grįžo ir kaip įmanydamas stengėsi kabintis į gyvenimą, viduje gniauždamas skaudžias patirtis, apie kurias – dėl akivaizdžių priežasčių – ilgus dešimtmečius vengė kalbėtis net su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Kalbant apie mirties estetiką, tai bent jau šiame tekste nieko panašaus išlaužti nebandžiau.
– Kodėl vengi autobiografiškumo?
– Tiesiog nesu išpažintinės poezijos mėgėjas. Nesakau, kad tokios poezijos nevertinu, tačiau pastaruoju metu jos yra per daug. Beje, Lietuvoje išpažintinė lyrika kažkodėl priimama palankiau, jeigu remiasi į traumines patirtis, o perteklinis kalbėjimas apie jas anksčiau ar vėliau ima atsibosti. Taip pat kyla klausimas, kokį šansą išsigydyti savo žaizdas turi šioje terapinėje išsipasakojimo fazėje užstrigęs kalbantysis. Vis dėlto literatūroje labiausiai vertinu vaizduotę. Kaip rašė amerikiečių poetas Wallace Stevens: „Poezija – tai pats didžiausias pramanas.“
– Esi įvertintas už Jerome`o Rothenbergo eilėraščių rinktinę „Khurbn“, kurioje skaudžiai nagrinėjamos Holokausto temos. Eilėraštyje „Šv. Valentinas, arba WWII“ subjekto mintys virsta „šarvojimo salėmis“, o išvydęs savo adresatą jis prisimena Holokaustą. Ar tai asmeninių meilės santykių paralelė, savo žiaurumu prilyginama XX a. tragedijai?
– Asmeninės meilės istorijos su Holokaustu čia tikrai nelyginu. Šio eilėraščio atsiradimo aplinkybės kitokios – prieš gerus penkerius ar daugiau metų dirbau vienoje girdymo įstaigoje, kurioje tąvakar buvo tuščia, o manęs aplankyti atėjo vienas bičiulis poetas (jei atmintis neapgauna, tai buvo Tomas Petrulis, taip pat rašantis poeziją).
Ieškoti atsakymo į klausimą, kaip galima rašyti poeziją po Aušvico, turėtų pabandyti kiekvienas.
Taigi tą vakarą, artėjant šv. Valentino dienai, pradėjome diskutuoti apie niūroką faktą, kad būtent šios šventės metu pasaulyje gerokai išauga savižudžių skaičius. Vadinasi, kaip tik šia proga, kurią tradiciškai siejame su meile ir aistra, itin glaudžiai persipina Eros ir Thanatos. Praėjus kelioms dienoms ir parašiau tavo minimą eilėraštį, didele dalimi atsispirdamas nuo to smagaus pokalbio.
– Kuo tau svarbi žydų tautos tragedija? Galbūt paties šeimoje yra iš kartos iš kartą perduodama istorija, savotiška transgeneracinė trauma?
– Mano šeimos istorija, laimei, su Holokaustu nėra susijusi, tačiau būtina pabrėžti, kad šis įvykis nėra vien žydų tautos tragedija, tai žmonijos tragedija – brutalios destrukcijos aktas, sutrupinęs ne vien gyvųjų likimus, bet ir ištisą vertybinę vertikalę, į kurią ligi tol rėmėsi mūsų sąmonė. Taigi ieškoti atsakymo į klausimą, kaip galima rašyti poeziją po Aušvico, turėtų pabandyti kiekvienas. Apie tai nesusimąstydami, paprasčiausiai ignoruotume praeitį.
O kalbant apie – kaip pati įvardiji – transgeracinę traumą, toks įvykis mano šeimos istorijoje veikiausiai būtų mano senelio tremtis, apie kurią užsimenu eilėraštyje „Diedulio mirties dienai“.
– Dominykai, kodėl knygą išleidai ne „Bazilisko ambasadoje“, bet Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje?
– Šio klausimo sulaukiu jau ne pirmą kartą... Leisti savo vertimus yra viena, tačiau užsiimti autorinės kūrybos savilaida vengiu, tai šiokia tokia riba, kuri telieka neperžengta.
Baziliskas čia ne prabyla, o veikiau klykteli.
Beje, leidžiant savo paties knygą, reikėtų ir pačiam kuruoti leidybos projektą, o tai užima nemažai laiko ir, manyčiau, trukdo susikurti tam tikrą distanciją, kuri gyvybiškai reikalinga dirbant su savo tekstais.
– Baziliskas prabyla ir šioje knygoje. Kas jis?
– Kaip suprantu, turi omenyje pirmąjį knygos eilėraštį – jis atsirado gerokai anksčiau, nei įkūrėme „Bazilisko ambasadą“. Sakyčiau, kad baziliskas čia ne prabyla, o veikiau klykteli, nors to klyksmo aidas kartkartėmis suskamba ir kitose rinkinio vietose. Vis dėlto šiame tekste kur kas svarbesnė yra angelo figūra. Tiesa, tai toli gražu ne krikščioniškas, bet „ateistinis“ (jei taip galima įvardyti) angelas – padaras, kurį greičiau išvystum ne bažnyčios kupolo freskose, o planetariume.
