Jo knygą savo apžvalgoje poetas ir vertėjas Marius Burokas apibūdina taip: „lyg iš kokio miesčionio buto pabėgusi laisvę mylinti papūgėlė tarp raibų, bet kiek vienodų miesto balandžių“. O poezijos veikėjai, pasak jo, – besidangstantys kaukėmis vienišiai tarp kiek gotikinių ar kiberpanko dekoracijų.
Interviu 15min su „Reivo“ poetu kalbamės apie „The Prodigy“ bei tai, kas ankstyvą rytą nutinka reivo vakarėliuose.
Kas yra reivas ir kur S.Bernotas tūsina?
– Papasakok, kaip dažnai, kur ir kaip mėgsti linksmintis?
– Labiausiai mėgstu baro bei kitokias neformalias erdves. O dažnumą sudėtingiau nusakyti (juokiasi). Paprastai, tai susiję su žmonėmis, kuriuos netyčia atrandi ir norisi su jais pratęsti bendravimą. Apskritai linksminimosi sąvoka gan kebli, nes nebūtinai tie vakarėliai, kuriems tu ruošiesi, būna smagūs. Dažnai būna visai atvirkščiai.
Vilniuje tikrai yra man artimų vietų, į kurias užeinu ir ten sutinku sau mielus žmones. Seniau įprasta šokių ir linksminimosi vieta buvo jau užsidaręs „Yucatan Bar“. Kai dar studijavau bakalaurą, mėgau „Baltus dramblius“, tačiau ši vieta pakito. Dabar užeinu į „Špunką“ arba, deja, tuoj užsidarysiančius, Vilniaus gatvės kultūriniu ramsčiu tapusius „Vėjus“. Galiausiai vieta nėra pati svarbiausia, nes esmė – ryšys su žmonėmis, bendrumo jausmas, kuris „veža“.
Linksminimosi sąvoka gan kebli, nes nebūtinai tie vakarėliai, kuriems tu ruošiesi, būna smagūs. Dažnai būna visai atvirkščiai.
– Skaitant eilėraštį „Reivas“ kyla mintis apie savo egzistenciją kontempliuojantį vyruką pačiame vakarėlio sūkuryje.
– Šis eilėraštis ir kilo po reivo Vilniaus mėsos kombinate, į kurį atėjome pačioje vakarėlio pabaigoje – ankstyvo ryto metu. Nepaisant paties poetizavimo ten nėra daug išgalvotų dalykų. Tačiau nereikėtų jo supaprastinti iki tam tikro realybės fiksavimo. „Reive“ vaizduojamas nepasitenkinimas, išeities ieškojimas. Aplinka, kurioje atsiduria subjektas, tampa tik garsų ūkimu, tai tarsi pirmykštis geismas ir troškimas, bet nežinant ko. Galbūt galima teigti, jog eilėraštyje vaizduojama bendrumo jausmo siekiamybė, noras būti savam. Juk tai ir yra reivo esmė.
– Turbūt esi girdėjęs, jog milenialai – vienišiausia karta. Ar pats taip jautiesi?
– Sudėtingas klausimas. Galų gale vis tiek lieki vienas. Greičiausiai nėra taip, jog jausčiausi absoliučiai vienišas. Juk nebūtinai tai, ką rašau, atspindi tikrovę, kurioje dabar gyvenu. Vadinasi, ir eilėraščiai iš įvairių gyvenimo periodų skiriasi, bet vis tiek sueina į kažkokią visumą.
– O kuo ypatinga tada buvo mėsos kombinato erdvė?
– Tą vakarėlį tiesiog pajutau. O šiaip ši „atšiauri“ vieta man artima, nes tai prie mano namų esanti ir nuolat besikeičianti erdvė. Anksčiau ten vyko parodos, reivo vakarėliai, o dabar ten stato loftus. Tai reiškia, kad ten, kur anksčiau skersdavo gyvulius, kažkas gyvens. Pats pastatas taip pat įspūdingas savo apleistomis patalpomis, įsigėrusio kraujo dėmėmis bei žmonėmis, švenčiančiais savo gyvenimą šalia anksčiau buvusios mirties. Šis groteskiškumas įkvėpė parašyti „Reivą“.
Nebūtinai tai, ką rašau, atspindi tikrovę, kurioje dabar gyvenu.
– Daug kalbi apie bendrumo jausmą, o vienas iš tavo eilėraščių yra apie komunizmą. Kaip tu jį supranti?
– Be to, kad tai yra politinė santvarka, paremta ideologija, komunizmas to eilėraščio atveju yra tam tikras būdas žaisti. Kadangi komunizme siekiama lygybės, tai laviruojant ideologiniais elementais parodomas šios santvarkos neįmanomumas. Tai eilėraštis apie rungtynes, kurių rezultatas – nulinis arba lygiosios.
Šį eilėraštį parašiau prisiminęs senelio pasakojimą apie vieno mokslininko straipsnyje aprašytą reiškinį – įvykusi pusiausvyra tarp dviejų skirtingų elementų panaši į mirtį, taip pat ir komunizmą. Šis straipsnis buvo išspausdintas sovietiniais laikais ir išnašoje buvo pažymėta, jog mokslininkas nusišneka ir jam, ko gero, ne visai gerai su protu (juokiasi).
Ką poetas „pavogė“ iš garsių muzikos grupių?
– Kodėl reikėjo parašyti knygą apie reivą?
– Ji nebūtinai yra apie reivą, tiesiog susigulėjo tokia knygos koncepcija. Skyrių pavadinimai „pavogti“ iš muzikos albumų pavadinimų, šalia jų konkrečių dainų, esančių tuose albumuose, citatos kaip epigrafai. Tai įvairiais gyvenimo etapais, daugiausia paauglystėje klausytos grupės „The Prodigy“, „Fatboy Slim“, „Talking Heads“. Nežinau, ar būtent jos darė įtaką mano kūrybai, bet muzikalumas plačiąja prasme – tikrai.
– Nepaisant to, kad siekei konceptualumo, kokį siužetą atskleidžią knygos skirstymas skyriais „Žemės riebalai“, „Pusiaukelėje tarp nuotekų ir žvaigždžių“ ir „Likti šviesoje“?
– Pirmojo skyriaus „The Fat of the Land“ vertimas yra pažodinis, kuris tiksliau lietuviškai reikštų „visuomenės grietinėlę“. Tačiau „Žemės riebalai“ tiesiog poetiškiau skambėjo ir labiau tiko. Šiame skyriuje eilėraščiai tamsesni, atskleisdami visuomenės problemas jie kritikuoja ideologijas, abejingumą, prisitaikėliškumą <…>. Antrojo skyriaus eilėraščiai skirti meilės temai, o trečiasis skyrius apibūdina siekiamybę likti šviesoje. Tai tarsi pasižadėjimas sau ateičiai. Šiame skyriuje bandyta ieškoti ramybės ir, pavyzdžiui, eilėraštyje „Serialas“ subjektas ieško susitaikymo su buvimu ne centre, o pariby. Kaip ir sakė mano knygos redaktorius G.Norvilas, stebėjimas iš šalies – mano kūrybos bruožas. Subjektas tarsi dalyvauja vakarėlyje, bet tik kaip šalia esantis žiūrovas.
Apskritai eilėraščių rinkinys perteikia judėjimą iš tamsos į šviesą – nuo „žemės riebalų“ iki „likti šviesoje“. Poezijos knygos skyrius taip pat yra „apsupę“ tekstai pavadinimu „preparty“ ir „afterparty“.
Eilėraščių rinkinys perteikia judėjimą iš tamsos į šviesą – nuo „žemės riebalų“ iki „likti šviesoje“.
– Nemanai, kad šis dangstymasis po garsių grupių vardais bei tikrai kabinantis pavadinimas „Reivas” yra poetinių netobulumų dangstymas?
– Aš nesidangstau, toks yra mano knygos konceptas. Man atrodo, kad visi eilėraščiai yra ištobulinti. Nežinau, apie kokius konkrečiai kalbi.
– Pavyzdžiui, eilėraštis „žvėriena“ gali būti panašus į nesuvaldytą sąmonės srautą, o sakinys, turėjęs tapti netikėta pabaiga, ne visai suveikė.
– Man regis, kad viskas gerai su šiuo eilėraščiu (juokiasi). Nesiekiau sukurti netikėtos pabaigos. Sąmonės srautas atskleidžia egzistencinę krizę. Lyrinis subjektas, tarsi Sizifas, blaškosi nuolatiniam betiksliam judėjime, nerimasty. Atsiskleidžia judėjimas link mirties ir būtis mirties akivaizdoje. Eilėraštis išsiskiria iš kitų savo dinamiškumu, forma ir taip papildo knygą.
Poetė Greta Ambrazaitė šį eilėraštį sugretino su kitu tekstu „Roršacho vakaras“. Roršacho teste yra viena dėmė, kurią dauguma žmonių apibūdina kaip nudirtą žvėries kailį. Eilėraščio „Žvėriena“ forma yra panaši į tą dėmę, padalintą pusiau. Šios interpretacijos dėka šiedu eilėraščiai tarsi susišaukia ir viens kitą papildo.
Išleisti pirmąją knygą – nesudėtinga
– Ar esi dalyvavęs „Pirmosios knygos“ (PK) konkurse? Kodėl nusprendei savarankiškai išleisti knygą?
– Esu dalyvavęs kelis kartus, bet šios knygos rankraštis labai skyrėsi nuo pirmojo. Manau, kad pateikus rankraštį PK konkursui, į jį žiūrima labiau ne kaip į potencialų darbą, o galutinį rezultatą. Mano knygos redagavimo metu bendru sutarimu atsisakyta nemažai eilėraščių, iš pirmojo rankraščio, nešto į PK konkursą, liko gal 10 eilėraščių, kai kurie buvo smarkiai redaguoti. Darbo su tekstais būta nemažai, bet tai man buvo malonus darbas. Tikrai dėkoju knygos redaktoriui G.Norvilui, kuris nemažai padėjo ir davė naudingų patarimų.
– Savarankiškai išleisti knygą nėra lengvas darbas, ypač debiutuojančiam poetui.
– Tai nėra sudėtinga, jeigu žmogus turi pinigų. Sunkiau yra knygą parašyti. Mano knyga gavo Kultūros tarybos paramą. Deividas Preišegalavičius pasiūlė parašyti projektą paramai gauti ir projektas buvo priimtas. Žinoma, pasiūlymu apsidžiaugiau, tačiau tai nėra iki galo mano iniciatyva. Esu dėkingas D.Preišegalavičiui ir leidyklai „Versus“ už pasiūlymą ir suteiktą galimybę.