Paveikslėlių knyga „Kas aš toks?“ – debiutinė Jūsų knyga. Kaip gimė noras rašyti vaikams ir ši istorija?
R.Razbadauskienė: Noras rašyti kirbėjo labai seniai. Tačiau trūko susikaupimo, kantrybės, laiko. Laiko trūksta iki šiol. Taip pat šiek tiek baiminausi. Juk tampi atsakingas už savo išsakytus žodžius. Visgi noras rašyti buvo stipresnis.
O ši istorija – tai žaidimas, kurį sugalvojau visiškai netikėtai sėdėdama kambaryje ant grindų, čiupinėdama medinės dėlionės detales – įvairių ir besikartojančių spalvų gyvūnus. Vėliau kilo idėja šį žaidimą paversti istorija. Pastebėjau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai labai domisi pasakojimais apie gyvūnus.
Ši iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija nėra tokia jau paprasta. Tai tiek psichologinio, tiek filosofinio pobūdžio kūrinys. Manau, jį galima būtų priskirti prie problemų prozos vaikams. Joje nagrinėjamas tapatumo klausimas. Pagrindinis veikėjas kelia egzistencinius klausimus „Kas aš esu?“, „Kur mano vieta šiame pasaulyje?“. Jis ne tik siekia sužinoti, kas jis, bet ir tikisi atrasti būtent tai, kas būdinga tik jam. Tai istorija apie savęs ieškojimą, savęs pažinimą. Norėjosi šį svarbų klausimą vaikams užduoti paprastai. Nenorėjau kalbėti suaugusiojo kalba. Bandžiau įsijausti į pagrindinį veikėją, kartu su juo išgyventi. Jo išgąstį, pasimetimą, vienišumą. Taip pat norėjosi, kad pagrindinis veikėjas išties elgtųsi kaip vaikas. Ir jis elgiasi: tikisi, nori pritapti prie kitų, liūdi, nuolat verkšlena, džiūgauja... Žinote, žvelgti, jausti iš vaiko pozicijos ne kiekvienam suaugusiajam pavyksta. Viliuosi, man kažkiek pavyko.
Tikiu, kad dažnai knyga išties padeda surasti savo tapatybę. Ne vienas vaikas galės tapatintis su personažu ar bent jį atjausti. Taip pat galės spėlioti, kas gi iš tiesų yra pagrindinis veikėjas?
– Eidvile, Kokios mintys aplankė pirmą kartą perskaičius Raimondos sukurtą istoriją „Kas aš toks“? Ar iškart mintyse pamatėte vaizdą, kaip knygos herojai galėtų atrodyti?
E.V.Buožytė: Tik pradėjus skaityti Raimondos pasakojimą, pirma mano mintis buvo – kaipgi iliustracijomis neišduoti, kas tas pagrindinis veikėjas? Taigi ėmiau ir paslėpiau jį už piešinių kraštų. Kitus herojus iškart įsivaizdavau. Jie lakstė, skraidė, šokavo ir giedojo mano galvoje. Ypač nekantravau nupiešti pikčiurną ondatrą!
– Kokia buvo Jūsų reakcija pirmą kartą pamačius „Kas aš toks?“ iliustracijas?
R.Razbadauskienė: Paskutiniu metu vizuali kalba perkrauta įvairiausių detalių gausa. Neretai paveikslėlių knygose iliustracijos atsiduria pirmoje vietoje, o tekstas tarytum pranyksta. Kai pamačiau Eidvilės iliustracijas, supratau: jos tokios, kokios ir turi būti. Iš karto jas pamilau. Prisipažinsiu, be galo nekantravau pamatyti iliustracijas. Smalsavau, kaipgi dailininkė susidorojo su iššūkiu išlaikyti paslaptyje, kas yra pagrindinis šios istorijos veikėjas. Manau, Eidvilei puikiai pavyko.
– Ar kurdama iliustracijas šiai knygai susidūrėte su iššūkiais? Jei taip, kokie jie ir kaip juos pavyko įveikti?
E.V.Buožytė: Knygos veikėjus norėjau pavaizduoti žaismingai, bet atpažįstamai. Knygoje minimus gyvūnus apžiūrinėjau nuotraukose, skaičiau apie juos. Turėjau priežastį artimiau pažinti, pavyzdžiui, vilpišį. Sužinojau, kad jis turi dryžuotą uodegą! Labai mėgstu skaityti apie gamtą, ją stebėti, tad šis iššūkis buvo tikrai malonus.
Knygos „Kas aš toks?“ pabaigoje skaitytojai ras trumpus aprašymus apie Raudonąją knygą, mūsų gamtoje dažnai sutinkamus ir jau išnykusius gyvūnus, perkūną, saulę, vėją, debesis... Raimonda, kaip manote, kodėl svarbu jaunuosius skaitytojus supažindinti su šiais reiškiniais ir miško gyventojais?
Pradžioje net negalvojau apie tai, kad ši istorija gali būti pažintinio pobūdžio. Pasakojimui norėjosi veikėjų, kuriuos rečiau sutinkame knygose. Todėl pasirinkau neįprastus gyvūnus ir gamtos reiškinius. Rinkdama informaciją apie gyvūnus supratau, kad ne vienas iš mano pasirinktų personažų realybėje jau išnykęs ir daugiau jų nebepamatysime mūsų šalies gamtoje. O kiti taip pat nykstantys ir yra įtraukti į Lietuvos raudonosios knygos sąrašą, kuris visai neseniai buvo atnaujintas. Kilo mintis ir vaikus supažindinti su šiais gyvūnais. Tad sudariau bendrą veikėjų aprašymą knygos gale. Manau, vaikams bus įdomu artimiau susipažinti su kiekvienu istorijos veikėju.
Taip pat noriu padėti vaikams suprasti, kad žmonės ir gyvūnai sąveikauja tarpusavyje. Kad kiekvienas mūsų veiksmas veikia gamtą. O nuolatinį ryšį su gamta palaikyti mes privalome. Negalime jo prarasti. Manau, visi žinome – kūrinija be žmogaus gyvuoti gali, o žmogus be jos – ne. Norėdami ir toliau būti šios nuostabios kūrinijos dalimi, turime puoselėti jos grožį. Rūpintis ne tik nykstančiomis rūšimis, bet ir visais gyvūnais, augalais, grybais. Mes galime prisidėti prie jų apsaugos. Tačiau apie tai su vaikais reikia kalbėti nuo mažų dienų.
– Kaip apibūdintumėte šios knygos skaitytoją ir ko jam palinkėtumėte?
E.V.Buožytė: Šios knygos skaitytojai yra smalsuoliai, mylintys gamtą. Linkiu jiems niekada neprarasti šių savybių, nenustoti domėtis, pažinti ir tyrinėti.
R.Razbadauskienė: Manau, kiekvienas rašytojas, norintis būti skaitomas, turi rasti savo skaitytoją. O mano skaitytojai, pirmiausia, vaikai. Vaikai, kurie nori išmokti skaityti. Vaikai, kurie mokosi skaityti. Vaikai, kurie mėgsta skaityti. Vaikai, kuriems patinka, kai skaito suaugę. Mylintys gamtą ar norintys to išmokti.
