Juk ir knygos pavadinimas „Demonas Variagalvis“ („Demon Copperhead“) nurodo įkvėpimo šaltinį – į pasaulinės literatūros aukso fondą įtrauktą Charleso Dickenso romaną „Deividas Koperfildas“ („David Copperfield“). Ką tik knyga pasirodė ir lietuviškai, romaną išleido BALTO leidybos namai, vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.
Šešiasdešimt devynerių Barbaros Kingsolver romanas „Demonas Variagalvis“, pernai įvertintas prestižiniu Pulitzerio apdovanojimu ir „Womens Prize for Fiction“ literatūros premija (beje, antrąkart – 2009 metais ja buvo pagerbtas romanas „The Lacuna“), pateko į geriausių 2022 metų „The New York Times“ knygų dešimtuką. Pati rašytoja priklauso Amerikos meno ir literatūros akademijai, yra pelniusi Humanitarinių laimėjimų medalį – garbingiausią JAV apdovanojimą už nuopelnus menui.
Devynių grožinių knygų ir kelių poezijos, eseistikos ir negrožinių kūrinių autorė Kingsolver rengėsi tapti pianiste, net gavo meno stipendiją, tačiau galiausiai perėjo į biologijos kursą. „Supratau, kad klasikiniai pianistai varžosi dėl šešių darbo pasiūlymų per metus, o likusieji gali skambinti Billie Holiday kompoziciją „Blue Moon“ viešbučio fojė“, – ironizavo ji 1993 metų interviu „The New York Times“.
Vaikystėje ji dvejus metus praleido Konge – gydytojas tėvas čia gydė žmones nuo raupų. Studentė dalyvavo protestuose prieš Vietnamo karą. Baigusi universitetą metus keliavo po Prancūziją, grįžusi dviem dešimtmečiams įsikūrė Tuksone, Arizonos universitete baigė ekologijos ir evoliucinės biologijos studijas. Taigi, kaip retas kuris išmano žmogaus dvasią, kūną ir raidą. (Kaip čia neprisiminsi panašiu kūrybiniu keliu atėjusios zoologės Delios Owens, garsiojo romano „Ten, kur gieda vėžiai“, autorės).
Devintasis romanas „Demonas Variagalvis“ pasiprašė į pasaulį anaiptol ne įprastu būdu. Ilgos kūrybinės krizės kamuojama rašytoja ieškojo įkvėpimo Europoje ir apsistojo Charleso Dickenso pajūrio namuose Brodsteryje, Kento grafystėje. Tada jau treji metai baudėsi parašyti romaną – rimtą istoriją apie prarastus vaikus – ir beveik prarado viltį, kad kas pavyks. Tačiau vieną tamsią, audringą naktį prie rašomojo stalo sėdinčią Barbarą aplankė pats klasikas.
„Per nugarą nubėgo ledinis upelis. Vėjas ūžė ir drebino langus, vyras kietai miegojo Dickenso miegamajame, o aš gūžiausi nuo lapkričio šalčio svarstydama, kodėl mes išsinuomojome šį būstą. Tada prasidėjo pokalbis. Jis [vaiduoklis] kalbėjo man tokius dalykus, kurie sklido ne iš mano galvos“, – išsitarė rašytoja „The Sydney Morning Herald“ žurnalistei Jane Sullivan.
Prie šio rašomojo stalo Dickensas parašė „Deividą Koperfildą“ – vieną garsiausių ir didingiausių britų grožinės literatūros kūrinių, kupiną biografinių detalių. Nėra prasmės girti klasiko – prieš 170 metų pasirodęs romanas apie berniuką, augantį tarp visuotinio skurdo, prievartos, sunkumų ir išnaudojimo, išleistas kone visomis pasaulio kalbomis. Ir nė kiek nepaseno – skurdas niekur nedingo ne tik iš Kongo, bet ir iš Apaleičijos, kur rašytoja su vyru turi ūkį. Taigi Barbarai tereikėjo perrašyti istoriją – papasakoti apie berniuką, išvydusį pasaulį ne Viktorijos laikų Londono, o nūdienos Amerikos provincijoje.
„Dickensas pasakoja istoriją vaiko lūpomis. Kas suabejotų vaiku?“ – pabrėžia autorė. Ir neslepia literatūrinių žaidimų. „Demonas Variagalvis“, romanas išgyvenusiesiems, prasideda „Deivido Koperfildo“ citata: „Nėra prasmės prisiminti praeities, jeigu ji nedaro įtakos dabarčiai.“ Knygos pavadinimas, kaip ir raudonplaukio veikėjo vardas, – taip pat dikensiškas pokštas, o istorija ir personažai, kurių vardai primena Deivido draugus ir priešus, glaudžiai susiję su originalu.
„Dickensas, tikras siužeto meistras, puikiai išmanė, ką darąs“, – sako rašytoja, nuo seno dievinanti brito humorą. Dvylikos ji įkalbėjo brolius ir seseris savaip pastatyti lėlių spektaklį „Kalėdų giesmė“. O rašydama net parengė lentelę su visų 66-ių „Deivido Koperfildo“ skyrių išrašais ir savo pastabomis, kas nutiks kiekviename iš jų. Antra vertus, norint įvertinti „Demoną Variagalvį“ nebūtina pradėti nuo Dickenso: Kingsolver nekopijuoja savo nuostabiojo draugo (kaip vadina klasiką). Ir Demonas Variagalvis – ne Deividas Koperfildas, aklai perkeltas į naująjį pasaulį.
Augantis Deividas plačiai atmerktomis akimis stengiasi įžvelgti žmonių gerumą. Demonas – mirusios narkomanės sūnus – kur kas apsukresnis, juolab jam teko nugyventi tokį sunkų gyvenimą. Jis greitai nusivilia suaugusiaisiais, kurie niekada netesi savo žodžio – per visus knygos puslapius ant rankos pirštų suskaičiuotum žmones, kuriais vaikis gali pasikliauti. „Visi žino, kad šiame pasaulyje gimusieji paženklinti nuo pat pradžių, vieni išlošia, kiti pralošia“, – filosofiškai svarsto jis atsimindamas savo gimimą gyvenamojoje priekaboje.
Šiuolaikinis augimo romanas kupinas sunkios tiesos apie Jungtines Amerikos Valstijas. Ir apie tai, kaip mažai dėmesio ši didi šalis skiria savo jaunajai kartai. Demonas – vienas iš daugelio likimo nuskriaustų vaikų, vienišos narkomanės kūdikis, skriaudžiamas patėvio, išvežtas į siaubingus globos namus ir malamas nuožmios globėjų ir pakaitinių šeimų sistemos. Kurį laiką atrodo, kad vaikį išgelbės sportininko talentas ir stipendija, bet trauma jį vėl nubloškia į dar baisesnį pragarą.
Šį pragarą – priklausomybę nuo opioidų, ypač būdingą Amerikai, – Kingsolver vaizduoja su visu siaubu ir nedailina žiaurios tikrovės. Viskas, ką patiria Demonas, nutiko jos pažįstamiems – ne vienas mirė perdozavęs arba tiesiog susinaikino ir įkandin nusitempė visą šeimą. Rinkdama medžiagą autorė daug kalbėjosi su sveikstančiais narkomanais, smulkiai aiškinosi, kaip svaiginamasi, koks jausmas, kai venomis teka kvaišalai. Nuo kai kurių istorijų šiurpo odaa ir plūdo ašaros.
Baisiausia, kad ši priklausomybė beveik visada prasideda nuo gydytojo paskirtų skausmą malšinančių vaistų. Apie vaistų gamintojus, kurie spaudžia pervargusius gydytojus, esą vienos ar kitos tabletės yra saugios, sukurtas ne vienas dokumentinis ar tikra istorija pagrįstas filmas.
Apaleičiją krečia priklausomybių ir socialinių bėdų epidemija: gerą šimtmetį visa krašto ekonomika priklausė nuo anglių bendrovių, kasyklose dirbo ištisos kartos. Kai iškasamojo kuro poreikis sumenko, darbininkus atleido – ir būtis tiesiog sustojo. O vienokia ar kitokia priklausomybė pasirodė lengva išeitis, leidžianti užsimiršti ir nepiktnaudžiauti ilgais gyvenimo metais.
Kentukio kaime užaugusi ir pietvakarių Virdžinijoje ūkininkaujanti rašytoja nuoširdžiai myli šį Dievo ir aktyvistų pamirštą kalnų kraštą, apimantį dalį Kentukio, Virdžinijos ir Tenesio valstijų. „Dažnai sakoma, kad dėl visko kalti patys žmonės – tingūs, patiklūs, neišmanėliai, iš kurių nuolat tyčiojasi populiarioji kultūra, klijuojanti jiems kaimiečių, kalniečių, varguomenės ar tiesiog baltųjų nevykėlių etiketes. Demonas taip pat tuo patiki, kol keli geri žmonės atveria jam akis“, – sako Kingsolver.
„Prisikišau veidu prie lango, kad niekas nepastebėtų, jeigu apsibliaučiau. Ar dabar šitaip ir bus, visą gyvenimą? Užimsiu vietą, nors visi aplink nenorės, kad čia būčiau? Kadaise buvau kažkas, o paskui pagedau tarsi sugižęs pienas. Mirusios narkomanės vaikas. Papuvęs amerikietiškojo pyrago gabalėlis, visi nori, kad jį būtų galima tiesiog – suprantat. Išmesti“, – svarsto Demonas vienoje už širdies griebiančioje romano vietoje.
Deividas Koperfildas klausia, ar pasirodys esąs savo paties gyvenimo herojus. Demonas Variagalvis užduoda kitokį klausimą: kas išties yra didvyriškumas? Vaikas, gimęs be pasirinkimo laisvės ir išgyvenęs, jau vien dėlto vertas didvyrio vardo. Dickenso laikų Londone, XXI amžiaus Amerikos provincijoje. Konge, Sibire, Indijoje ir net Lietuvos kaime, kurio gyventojams irgi lengva ranka lipdome nevykėlių etiketes. Nė nepastebi, kaip puiki teksto meistrė Kingsolver priveda prie tokios išvados.
Poetiška, vaizdinga ir drąsi kalba, nepriekaištingai perteikta talentingosios vertėjos Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės, prideda skaitymo malonumo. Ir įtikina gal net labiau nei rašytojos nuopelnai literatūrai. Beje, Kingsolver tiki teksto galia. Jos žodžiais, gerai sukaltas romanas ištraukia skaitytoją iš jo gyvenimo ir perkelia į kito žmogaus smegenis.
„Jokia kita meno forma taip nepajėgtų. Ši neaprėpiama galia beveik baugina. Todėl gerai apgalvoju, kur ir kodėl ketinu perkelti skaitytoją. Taip pat gerbiu jo laiką. Jei teks praleisti 10 valandų kito žmogaus kailyje, tegu tai bus vertos valandos. Mano tikslas – ne tik linksminti, bet leisti skaitytojui grįžti nuo knygos į savo tikrovę su naujais išgyvenimais, kurių nė nesitikėjo“, – sako ji.
