Pirmą kartą apie knygą, kurioje slaptus reikalus narplioja žurnalistas, Dovydas pagalvojo prieš gerus septynerius metus. Mintys sukosi apie tikrą romaną, o ne į knygą sudėtas žurnalistines patirtis. Tuo metu iš Šilutės į Vilnių gyventi persikėlusiam jaunam žurnalistui laiko ją rašyti nebuvo – Dovydas išvyko į Ukrainą, dalyvavo Maidano įvykiuose.
„Tuomet ir skaityti negalėjau, ką jau kalbėti apie rašymą“, – prisimena ir pasakoja, kad Ukrainoje matyti karo baisumai vėliau natūraliai nugulė publicistinėje knygoje „Kiborgų žemė“. Pirmoji knyga tarsi ir leido pasitikrinti, ar jis galįs suvaldyti didžiulės apimties tekstą, perteikti emocijas.
„Po „Kiborgų žemės“ gavau nemažai skaitytojų atsiliepimų, jog jie žurnalistines mano patirtis skaitė tarsi romaną. Bet aš visada siekiau rašyti romaną. Ir pirmoji knyga, ir „Kabinetas 339“ buvo apšilimas, bandymas, praktika“, – sako Dovydas.
Daugiau nei prieš dvejus metus pradėtas rašyti romanas „Medžiojant tėvą“ ilgą laiką pragulėjo stalčiuje. „Buvo nuostabi vasara, – prisimena žurnalistas, – mano draugai turi namelį Molėtuose, išvažiavome su šeima pailsėti, aš pasiėmiau romano rankraštį. Kiekvieną dieną jį skaičiau, redagavau, braukiau ir iš naujo rašiau, kol supratau, kad jis – nieko vertas. Kad iš tiesų parašiau visai ne tai, ką norėjau, kad nesugebėjau perteikti manipuliatyvios atmosferos, kai nežinai, kas yra tiesa, kas netiesa, kai viskas slogu, keista, kai kiekvienas knygos personažas atrodo pavojingas ir įtartinas“.
Kartais laikas išeina į gerą, o per dvejus metus susikaupusios patirtys sudėlioja visus taškus. Taip, rodos, nutiko ir Dovydui. Grįžęs iš savo kūrybinių atostogų, jis pradėjo naują žurnalistinį tyrimą, kurio pagrindiniu personažu tapo tuometinis ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. „Tikrai nepagražinsiu sakydamas, kad rankos buvo užimtos Skvernelio reikalais, tačiau mintys galvoje sukosi ir apie romaną. Dėliojosi, kaip viskas turėtų būti, kaip turėčiau perteikti atmosferą. Taip nutiko, kad savo tyrimą su Birute sudėjome į knygą, kuri pasirodė praėjusių metų pabaigoje. Pavasarį, kai prasidėjo karantinas, kai tapo aišku, kad išgyventi nebus lengva, kai žurnalistams nubraukė atlyginimus, supratau, kad kūrybinės atostogos, kurias galėčiau paskirti rašymui, man yra geriausia išeitis“.
Nors jau daug metų gyvenu Vilniuje, jaučiu, kad Šilutė yra tikrieji mano namai, – sako Dovydas.
Prieglobstį kūrybinėms Dovydo atostogoms suteikė žmonos Giedrės tėvai. Šilutėje jis įsikraustė į buvusios prūsiškos mokyklos palėpę, žmonos vaikystės kambarį. Šalia miško, name su dideliu kiemu, visi kartu praleido tris mėnesius. „Rašiau kasdien, karantino nė nepajaučiau, o aplinka ir ypatinga Vakarų Lietuvos atmosfera padiktavo estetinius sprendimus ir sumanymus“, – sako Dovydas.
Romano „Medžiojant tėvą“ veiksmas vyksta tarp Vilniaus ir gimtosios Dovydo Šilutės. „Nors jau daug metų gyvenu Vilniuje, jaučiu, kad Šilutė yra tikrieji mano namai. To krašto architektūra, nuolatinis vėjas, lietus ir drėgmės jausmas asocijuojasi su saugumo jausmu, su vaikyste. Man visada būdavo sunku suprasti, kodėl žmonėms, kurie to nematė, šis kraštas atrodo keistas, kitoks. Dėl to kitoniškumo ir dėl to, kad man tai yra artima, sugalvojau, jog romano veiksmas gali vykti tarp politinių intrigų pilno Vilniaus ir vilniečiams sunkiai suprantamos, vėjų pilnos periferijos“, – pasakoja.
Kada nors visą savo energiją norėčiau skirti rašymui, – prisipažįsta Dovydas.
Romane „Medžiojant tėvą“ tikroviška žurnalistinė istorija panyra į keistą, vietomis netgi mistinę atmosferą. Skaitytojas įtraukiamas į manipuliacijų žaidimą, kuriame neaišku, kas yra neginčijami faktai, o kas – kliedesiai. Tai knyga apie mirtį, šeimą ir beprotybę.
„Kas šioje film noir dvasia pasakojamoje gyvenimo versijoje yra tikra, o kas – tik pagrindinio personažo vidinių kovų ir baimių žaismas? Rašytojas skaitytojui siūlo dėlionę, skaitytojas renkasi variantus. Tikėtina, kad laimi abu“, – taip apie naująjį romaną sako rašytojas, teatro ir kino režisierius Arvydas Šlepikas.
Trečiąją knygą ir pirmąjį savo romaną išleidęs Dovydas neslepia, kad kompiuteryje guli dar dvi, gana senos ir jau išnešiotos idėjos. „Kada nors visą savo energiją norėčiau skirti rašymui, – prisipažįsta. – Nesakau, kad man būtinai pavyks ir pasiseks iš karto, tačiau tikiuosi, kad turėsiu užtektinai drąsos bent jau pabandyti tapti rašytoju.“
Siūlome paskaityti Dovydo Pancerovo romano „Medžiojant tėvą“ ištrauką.
1 SKYRIUS
Iš tamsos automobilio žibintai švietė į lapuočių kamienus ir krūmokšnius, o tolėliau, miško gilumoje, spindėjo cinkuotas kibiras, kabantis ant beržo šakos tarytum apverstas varpas. Kibiras, nors ir tankumoje, buvo aiškiai matyti iš automobilio – tviskėjo tarp medžių kaip veidrodžio šukė, kaip peraugęs naktinis vabzdys. Vairuotojas palinko į priekį ir, nepaisydamas į prietaisų skydą įremtų džinsuotų keleivio kojų, atlapojo daiktadėžę. Nematomis ėmė joje dešine ranka makaluoti ir brazdinti. Sučiupęs, ko ieškojo, smarkokai trinktelėjo dangtį ir atsilošė sėdynėje. Prisikišo prie dantų cigarečių pakelį ir sukandęs vieną išlupo. Tada visu ilgiu ištiesė kojas ir iš flanelinių kelnių kišenės išsitraukė degtukų dėžutę. Įbrėžė vieną – liepsna švystelėjo palei šiurkščius ūsus ir užgeso mostaguojama salone. Vairuotojas išpūtė tirštą dūmą. Besirangantys tumulai lėtai plūdo į purpurinės šviesos juostą, įsikirtusią tarp jo ir keleivio. Keliskart giliai įtraukęs, jis visiškai atvėrė durelių stiklą ir pakabino ant jo savo alkūnę.
– Tai ką darysit? – prabilo. Už atidaro lango girdėjosi laukinė naktis. – Jokio namo čia nėr. Ką darysit? – Kažkur tolumoje suklykė paukštis, regis, kiras. – Ar girdit? Sakykit, ką darot, ir baigiam šitą nesąmonę, nes mums taip dykai sėdint vėl audra pakils.
Kol važiavo pro laukus ir užlietas pievas, smarkūs vėjo šuorai lenkė prie žemės žolę ir šiaušė pelkių vandenis, bet kai mašina įsuko į mišką ir sustojo tankmėje tarp lapuočių, kur vėjas bemaž neprapūtė, audra rodėsi jau nuslinkusi. Pro nuleistą durelių stiklą – pro tą juodą kvadratą, kuriame silpnai dūlavo ūsuotas vairuotojo profilis – į vidų plūdo nakties vėsa, sumišusi su tabako dvoku. Keleiviui, kuris sėdėjo įsispoksojęs į miške kabantį kibirą, regis, pasidarė šalta, nes ūmai sukruto ir ėmė muistytis: nerangiai atsisegė saugos diržą, atidarė dureles ir išsirioglino lauk, sujudindamas automobilį lyg nuristas sunkus nešulys. Akimirką vyras prapuolė tamsoje, o tada atlapojo galines dureles ir pačiupo nuo sėdynės kuprinę, prie kurios buvo prisegtas plastikinis vabalas. Vairuotojas, lig tol tylomis stebėjęs, kas vyksta, dabar akimoju sviedė cigaretę pro langą ir, atplėšęs duris, iššoko lauk ant žvyrkelio.
Keleiviui, kuris sėdėjo įsispoksojęs į miške kabantį kibirą, regis, pasidarė šalta, nes ūmai sukruto ir ėmė muistytis: nerangiai atsisegė saugos diržą, atidarė dureles ir išsirioglino lauk, sujudindamas automobilį lyg nuristas sunkus nešulys.
– Kur susiruošėt? – sušuko. – Sumokėkit. – Vairuotojas regėjo, kaip raudonų žibintų migloje ana žmogysta pėdina keliuku atgal, iš kur jiedu atvažiavo. Netrukus keleivis prašapo naktyje. – Ė! – šūktelėjo vairuotojas, nors nieko neįžiūrėjo. – Ar girdit mane? Sumokėkit! – Tamsoje tolo sunkūs lėti žingsniai. Vairuotojas prišoko prie bagažinės, tarsi jam staiga kažko prisireikė, bet nė nespėjęs atplėšti atsigręžė ir vėl sužiuro ten, kur gurgždėjo žvyras. Į tamsumą žlibino kiek išgalėdamas, rodėsi, veido raumenys tuoj iš akiduobių ištrėkš akių lėliukes, tačiau vis tiek nieko neįžiūrėjo. – Jūs kažkur čia? – prakalbo vairuotojas prislopinęs balsą. – Jūs grįžtat? – Raudonai apšviestame keliuko ruože, tarp provėžų ir akmenų, švystelėjo storapadžiai keliauninko batai, nešantys anas šleivas kojas, o po akimirkos iš nakties išniro ir visa sukumpusi keleivio figūra. Rankas susikišęs į lietpalčio kišenes, kuprinę pasikabinęs ant dešiniojo peties, jis prašiūrino pro vairuotoją nė nedirstelėjęs. – Ė, klausykit, – tarė vairuotojas, tūžmingą žvilgsnį įbedęs keleivio nugaron, – kartoju paskutinįkart: sumokėkit, ir aš važiuoju atgal, o tai...
Keleivis nuėjo prie mašinos kapoto ir ten sustojo. Kurį laiką nekrutėdamas žiurksojo į priekinių žibintų nutviekstą žalumą, kuri, permerkta lietaus ir įrėminta nakties juodumo, blizgėjo tarytum nutapyta aliejumi. Keleivis šlumštelėjo į šlapią žolę ir puolė dairytis, lyg ko ieškodamas tarp silpnai apšviestų krūmokšnių ir styrančių šakų.
– Ko jūs ten ieškot? Kelrodžių ženklų? – riktelėjo vairuotojas. – Aš vietinis, ir aš jums kartoju: jokio namo čia nėr. Varlės šiknon tuos jūsų žemėlapius, nėr čia jokio namo, nėr! Sumokėkit, ir aš dingstu. Keleivis visu ūgiu atsisuko į vairuotoją, stovintį prie bagažinės, ir, pakeltu kairės rankos dilbiu nuo šviesos prisidengęs akinius, šūktelėjo:
– Gal turit prožektorių?
Vairuotojo galva mėšlungiškai trūktelėjo, lyg į kaklą būtų įsisegęs vabzdys.
– K-ką?
– Prožektorių. Gal mašinoje turit prožektorių?
Vairuotojo kūnas sustingo lyg žemėn įkaltas strampas, o sužvarbę delnai nevalingai trynė flanelinėmis kelnėmis aptemptus klubus.
– K-klausyk, tu, iškrypėli, arba tuoj pat sumoki, arba aš t-tau grobus paleisiu.
– Nurimkit, aš tik prašau prožektoriaus.
Keleivis išbrido iš šlapios žolės ir ėmė sunkiai artintis prie vairuotojo, o šis su kiekvienu nepažįstamojo žingsniu stybo tamsoje lyg užspeistas žvėris. Staiga, kai besiartinantis buvo jau visai arti, vairuotojas tvojo kumščiu per bagažinės užraktą, dangtis šovė viršun ir vairuotojas puolė knistis atsivėrusioje ertmėje.
– K-ko tu iš manęs nori, iškrypėli? – išlemeno vairuotojas, iš bagažinės išsitraukęs metalinį strypą.
– Prožektoriaus, – keleivis sustojo ir pakėlė rankas prie krūtinės. –
Noriu apsidairyt. Kažkur už miško turi būti marios. Girdit, ten klykia kiras. Va, ir vėl, – keleivis užvertė galvą, lyg tikėdamasis tamsiai mėlyname danguje išvysti sklendžiantį paukštį.
– T-traukis, rupūže.
– Prašau nurimti, – tarė keleivis. – Aš jums sumokėsiu papildomai. Kiek norit už prožektorių?
Kažkur už miško turi būti marios. Girdit, ten klykia kiras.
– Traukis gražiuoju, sūka, o tai kai t-tvosiu gelažu, maža nepasirodys.
– Gerai, traukiuosi, – keleivis žingtelėjo atatupstas. – Nurimkit pagaliau, aš jums sumokėsiu.
– Tu dar už kelionę nedavei, – sušvokštė vairuotojas.
Pademonstravęs tuščius delnus, keleivis lėtai užkišo dešinę ranką už lietpalčio skverno ir po akimirkos išsitraukė piniginę. Parodė ją strypu ginkluotam vyrui ir ištraukė vieną banknotą.
– Va, – kyštelėjo vairuotojui, nors tas buvo per toli, kad paimtų, – penkiasdešimt užteks?
– K-koks penkiasdešimt, – prakaulūs vairuotojo pirštai maigė metalinį strypą. – K-kaip kokie kontrabandistai visą valandą t-trankėmės po šitas p-prakeiktas pelkes, po šituos miškus ir š-šabakštynus. K-koks penkiasdešimt!
Keleivis iš piniginės ištraukė dar vieną banknotą ir vėl atkišo vairuotojui.
– Duosiu šimtą, bet man reikia prožektoriaus.
Dešinės rankos pirštai maigė metalinį strypą, kairės rankos pirštai kišenėje graibė cigarečių pakelį, iš kurio iššiepti dantys išlupo vieną cigaretę, bet prisidegt nebuvo kaip – trūko rankų.
– Prožektoriaus neatiduosiu, pats pašviesiu kelią, – pasakė vairuotojas.
– O dabar padėk pinigus ant stogo ir traukis.
Keleivis priėjo prie automobilio ir, regis, jau tiesė ranką padėti banknotus ant stogo, bet ūmai pasilenkė prie žvyrkelio ir dvilinkas ėmė kažką graibyti. Atsitiesė saujoje laikydamas akmenį. Padėjo pinigus ant automobilio stogo ir prispaudė akmeniu. Metalinis stogo paviršius buvo šlapias, lašuose, nukritusiuose nuo lapų ir šakų, silpnu geltoniu atsispindėjo taksi plafonas.
– Pasitraukit, – paliepė vairuotojas, dantyse laikydamas nepridegtą cigaretę, pirštais maigydamas metalinį strypą. Ir kai keleivis atsitraukė per saugų atstumą, vairuotojas išsyk pripuolė prie mašinos, nusviedė akmenį, pačiupo banknotus ir įsigrūdo kišenėn. Tada atbulas grįžo ten, kur stovėjęs, iš bagažinės ištraukė portatyvinį prožektorių ir guminius batus. Visus daiktus laikydamas ta pačia ranka, užtrenkė bagažinės dangtį. – Palaukit, – paliepė keleiviui. Padėjęs prožektorių ant užvožtos bagažinės, strypą pasikišęs po pažastimi, nusispyrė savo aulinukus ir įgrūdo kojas ligi kelių į guminius. Tada prisidegė cigaretę ir įtraukė kelis dūmus. Atlapojo galines mašinos dureles ir įmetė vidun aulinius. Ir kai jau atrodė pasiruošęs kelionei, vairuotojas prakalbo: – Jūs rodykit kelią, o aš eisiu pridurmu, iš nugaros pašviesiu.
Keleivis užsidėjo kuprinę ant pečių ir, atsukęs nugarą vairuotojui, pirmas patraukė tankmėn. Po smarkių liūčių, kurios šiame krašte nesiliovė, regis, savaičių savaites, žemė buvo minkšta, lipo prie batų, kaip ir nušiurusi žolė. Peršokęs vandens išgremžtą griovą, keleivis kluptelėjo ant nulūžusios šakos ir vos išsilaikė nepargriuvęs.
– Atsargiau, neįrioglinkit į pelkynę, – pro cigaretę sukandusius dantis iškošė vairuotojas.
Dūlindamas paskui keleivį, strypą pasikišęs po pažastimi ir prožektoriumi šviesdamas kelią, jis priminė ginkluotą prižiūrėtoją. Kurį laiką jiedu šlempino tylomis, tik pomiškis traškėjo naktyje.
Po smarkių liūčių, kurios šiame krašte nesiliovė, regis, savaičių savaites, žemė buvo minkšta, lipo prie batų, kaip ir nušiurusi žolė.
– Kas šitą ant šakos paliko, – vėl prabilo vairuotojas, klampodamas pro cinkuotą kibirą. – Gal žvejai, – pats atsakė į savo klausimą.
Prisiartinęs prie beržo šakos, iš visos sveikatos tvojo strypu per kibirą, skardžiu žvangesiu išbaidydamas naktinę gyvybę; kibiras barškėdamas nusirito į papartyną ir pasiliko gulėt po nukarusiais lapais.
Jiedu klampojo mišku, kur oras aitriai dvelkė garšvomis, tarsi šios būtų šviežiai nupjautos, o kai priėjo spygliais kvepiantį pušyną, kurio erdvė tamsoje liko nematoma, bet jaučiama, tartum marios naktį stovint ant kopos, kažkur netoliese vėl suklykė kiras. Prožektoriaus šviesulys ritinėjosi tarp kamienų nelyginant pilnaties mėnulis ir vaiskiu baltumu gobė spygliuotas šakas, kurių juodi šešėliai slankiojo per miško paklotėje riogsančius krituolius ir per samanom apžėlusias smėlio kauges. Šioje vietoje miškas buvo poretis, o pušys laibos ir išstypusios, todėl jų viršūnės, dangaus fone įsirėmusios viena į kitą, siūravo girgždėdamos ir kalendamos nelyginant geniai. Jiedu pėdino pušynu, po batais traškėjo skujos, o virš galvų šniokštė ir šniokštė, tarytum marios tvenktųsi į milžinišką bangą, tuoj tuoj lūšiančią virš medžių ir nušluosiančią visą mišką, pomiškį ir tuos du nepažįstamuosius.
– Klausykit! – sušuko vairuotojas. Keleivis atsigręžė pajutęs, kad anas sustojo, bet akinamas prožektoriaus nieko neįžiūrėjo. – Jokio namo čia nėr, – riktelėjo vairuotojas. – Aš senų seniausiai išvaikščiojau šitus miškus skersai ir išilgai, todėl puikiai žinau, kad jokio namo čia nėr. – Jiedu stovėjo per pusšimtį metrų vienas nuo kito, erčioje šniokštė pušys, viršum galvų trankėsi medžių viršūnės. – Aš toliau nebeisiu, keliaukit vienas, jei jums taip rodosi, – šaukė vairuotojas, – o jei ir jūs atgal panūdot, tai va šitas kelias, – jis pašvietė prožektoriumi į kirtavietę kairėje. – Jeigu norit grįžt su manim kartu, tai keliaukit šitom miškavežio provėžom pirmas, o aš eisiu pridurmu ir pašviesiu.
Šioje vietoje miškas buvo poretis, o pušys laibos ir išstypusios, todėl jų viršūnės, dangaus fone įsirėmusios viena į kitą, siūravo girgždėdamos ir kalendamos nelyginant geniai.
Paliktas vienas neperregimoje tamsoje, keleivis apgraibomis slinko tarp kamienų, žievę liesdamas delnais, o šlapias šakas prilaikydamas pirštais, kad netvatintų per veidą ir nebraižytų. Kurį laiką jis už nugaros girdėjo šaukiant: „Jokio namo čia nėr. Nėr!“, ir kai šauksmus vėjo gūsiai išsklaidė po mišką nelyginant šlapių dūmų kvapą ir per šlamantį šniokštimą nebesigirdėjo net nutolusio svetimų žingsnių pokšėjimo, keleivis priešais save išvydo geibų švytėjimą, tarytum juodoje plokštumoje boluotų mėnesienos kolonos. Jis ėmė skubėti ir žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio, klupdamas ir kliūdamas, išpuolė į atvirą naktį.
Pirmiausia tu pamatai dangaus skliautą ir mėnulį ir tik tada įžiūri tolumoje tamsuojantį bokštą. Ir namą. Jokių abejonių, tai yra tas namas. Raudonasis namas prie marių.
Tu pasileidi klampoti per vandeningą lauką, o žemė tyžta po sunkiais batais. Aukšta žolė, braukianti per lietpalčio kišenes, kupina raistinių spragtukų svirpimo, rodosi, ant kiekvieno šapo tupi po vabzdį. Nuėjęs gerą galą, tolumoje įžiūri žvyrkelį, baltuojantį naktyje lyg žalčio išnara, ir, išbridęs iš žolės, padaužai purvais apėjusius batus į greiderio nugremžtą dangą. Keliukas tiesus ir lygus, o tolumoje įsilieja į juoduojančią bokšto liniją. Prieini visai arti. Namas mažesnis, nei atrodė iš tolo. Tai senas švyturys, o gal paukščių žiedavimo stotis: raudonų plytų, plačiu stogu, iš kurio čerpių kyšo medinis erkeris su dviem langais. Iš už namo dangun kyla prožektorių apšviestas bokštas: raudonplytis, aštuonkampis, besibaigiantis įstiklinta apžvalgos aikštele ir pačiame bokšto stogo smaigalyje – vėjarode, raudonais ir baltais ženklais. Teritoriją juosia degtų plytų tvora su žalvariniais raštais, išsirangančiais į tokio pat stiliaus vartus. Vartai primena kapines.
Jie plačiai atverti.
