Tačiau rašytojas nuramina ir naujus Deivido Hanterio karjeros bei asmeninio gyvenimo vingius nagrinėja jau penktoje šios serijos knygoje „Neramūs mirusieji“. Ne tik apie naujausią Deivido Hanterio istoriją, bet ir visą seriją, taip pat naują personažą Džoną Kolį – šiame specialiame interviu.
– Daug skaitytojų jus pažįsta iš knygų serijos apie tyrėją Deividą Hanterį. Šios knygos sulaukė daug dėmesio ir Lietuvoje. Neseniai lietuviškai pasirodė pirma naujos serijos apie personažą Džoną Kolį knyga „Dingęs be žinios“. Ar pavargote nuo Deivido Hanterio serijos, kad ėmėtės naujos?
– Nuovargis tikrai nebuvo priežastis. Mėgstu Deivido Hanterio personažą. Apie jį sukūriau šešis romanus, paskutinis „Mirties kvapas“ (kuris greitai pasirodys ir lietuviškai) paliko atvirų pasakojimo gijų, leidžiančių kada nors sugrįžti prie Hanterio istorijos. Kurį laiką mąsčiau apie šiek tiek kitokį rašymą, norėjau imtis ko nors naujo. Mėgaujuosi pasakodamas Deivido Hanterio istoriją, tačiau jis išskirtinis personažas, ne visos mano sumanytos istorijos linijos tiktų jo asmenybei. Dėl to sukūriau naują charakterį, kuris pasineria į naujas istorijas ir patirtis.
– Viename interviu sakėte, kad naujo personažo Džono Kolio ir knygos „Dingęs be žinios“ idėja kilo plaukiojant. Papasakokite, kaip kuriate naujas istorijas. Ar visos jos prasideda nuo personažų, o galbūt ir nuo tam tikrų siužeto linijų?
– Vis pagalvodavau apie naują istoriją ir vieną dieną per pertrauką išėjau paplaukioti. Būtent beplaukiojant gimė labai aiški Džono Kolio istorijos pradžia. Taigi leidžiu dalykams tekėti sava vaga. Norėčiau pasakyti, kad turiu įprastą rašymo rutiną, deja, taip nėra. Visos istorijos gimsta skirtingai. Vienos prie rašomojo stalo, kitos iš tyrinėjimų. Būtent iš tyrinėjimų gimė ir pirmo romano apie Deividą Hanterį idėja. Dažniausiai rašydamas vieną romaną jau mąstau apie būsimas idėjas.
Dažniausiai rašydamas vieną romaną jau mąstau apie būsimas idėjas.
– Jūsų knygose daug informacijos ir detalių apie įvairias policijos darbo procedūras. Giliai pasineriate į šias temas. Kaip renkate informaciją? Ar tam padeda jūsų žurnalistinė darbo patirtis? Yra daug pavyzdžių, kai žurnalistai tampa kriminalinės literatūros kūrėjais. Kaip manote, kodėl taip įvyksta?
– Visą laiką norėjau tapti rašytoju, o ne žurnalistu. Žurnalistika tapo pagrindiniu mano užsiėmimu ir pajamų šaltiniu, nes turėjau apmokėti sąskaitas. Kaip rašytojas debiutavau tik prieš kelerius metus, iki to publikuoti savo kūrinių man nepavyko.
Žurnalistika man padėjo išmokti ieškoti informacijos, kartais klausti net ir labai keistų klausimų, supratau, kad kai ko nors nežinau, turiu kreiptis į tuos, kas gali suteikti atsakymą. Šią metodiką naudojau ir pradėjęs rašyti Deivido Hanterio seriją, kurioje labai svarbios detalės. Be to, žurnalistas moka dirbti skirtingu tempu, tad tai labai gera treniruotė rašančiam romanus.
– Sakėte, kad visada norėjote būti rašytoju, o ne žurnalistu. Tačiau, kai baigėte rašyti pirmą knygą, ar įsivaizdavote, kad tapsite populiariu rašytoju, jūsų romanai bus bestseleriai, galėsite atsisakyti žurnalisto darbo ir atsidėti kūrybai?
– Deivido Hanterio serija nebuvo mano pirmieji kūriniai. Bet kai pasirodė pirmas šios serijos romanas, buvau maloniai nustebintas, buvo nuostabu išvysti fizinį knygos egzempliorių. Tačiau tuo metu dar neketinau atsisakyti žurnalistikos, nes kaip rašytojas neuždirbau stabilių pajamų. Dar ilgą laiką derinau abu darbus ir tik gana neseniai, kai knygų apie Deividą Hanterį serija sulaukė sėkmės, daugiau laiko galėjau skirti rašymui, informacijos ir skirtingų pasakojimo kampų paieškoms. Tuomet žurnalistika pasitraukė į antrą planą, šiuo metu esu susitelkęs į romanų rašymą.
– Norėjau paklausti apie psichologijos svarbą jūsų knygose. Egzistuoja skirtingi kriminalinės literatūros tipai. Vieni rašytojai sako, kad svarbiausia išspręsti nusikaltimą. Tuo tarpu jums, atrodo, labai svarbūs psichologiniai niuansai. Ar aš teisus?
– Taip, jūs teisus. Psichologija visada mane žavėjo, vienu metu net galvojau studijuoti psichologiją. Kai pasakoju istoriją, man svarbiausia personažų psichologija, ji neatsiejama nuo to, kas vyksta. Nemanau, kad istorija gali egzistuoti be psichologinių niuansų, jie varomoji pasakojimo jėga. Žmonės neveikia vakuume. Kažkas juos priveda prie tam tikro taško ir reakcijų. Man svarbu atskleisti personažų asmenybes. Tai svarbi siužeto dalis.
– Kai kurie detektyvų autoriai sako, kad rašant būtina į pasakojimą įtraukti šokiruojančių scenų. Kokia jūsų nuomonė?
– Nemanau, kad kas nors yra būtinybė. Tai priklauso nuo rašomos knygos tipo. Jei pažvelgtumėte į kriminalinės literatūros istoriją, tikrai ne visa literatūra brutali. Mano požiūriu, jei žiaurumas yra istorijos dalis – tada viskas gerai. Aš pasitelkiu žiaurumą, kai noriu sukurti šokiruojančią istoriją, bet nenoriu piktnaudžiauti žiaurumu, paversti jo rutinos dalimi.
Knygoje „Dingęs be žinios“ žiaurumo daugiau nei Deivido Hanterio knygų serijoje, kur nusikaltimai įvyko prieš kurį laiką ir personažas stengiasi juos išaiškinti. „Dingęs be žinios“ veikėjas Džonas Kolis jau nuo pat pradžių pasineria į įvykius, susiduria su žiaurumu čia ir dabar. Taigi viskas priklauso nuo knygos tipo.
– Kriminalinio žanro literatūra visuomet kalba apie nusikaltimus, tačiau šių knygų autoriai dažnai teigia, kad šalia yra ir daugiau pasakojimo sluoksnių bei temų. Viena jų – gėrio ir blogio dvikova. Skandinavų rašytojai mėgsta sakyti, kad kriminalinė literatūra nurodo ir tam tikras socialines problemas. Kokias problemas ir pasakojimo sluoksnius knygose svarbu aptarti jums?
– Pastaruoju metu rašydamas naują knygą daug apie tai galvojau. Knygose aptariu socialinius klausimus, nes noriu, kad siužetas vyktų tarsi tikrame pasaulyje. Visose mano knygose ryški ir neužtikrintumo idėja, kad viskas, ką laikome normaliu kasdieniame gyvenime, gali apvirsti aukštyn kojomis ir staiga pasikeisti. Į šiuos klausimus žvelgiu iš kriminalinės literatūros perspektyvos. Jei pagalvosime apie nusikaltimų aukas, dauguma jų ryte atsikelia nesitikėdami, kad jiems nutiks kas nors blogo. Neužtikrintumas ir netikrumas dėl kasdienės egzistencijos – dažnai mano knygose pasikartojančios temos.
– Šį interviu skaito ir tie, kurie dar neskaitė jūsų knygų, tačiau yra smalsūs ir jomis domisi. Nuo kurios knygos rekomenduotumėte pradėti skaityti žmonėms, kurie nėra skaitę jūsų romanų ir nori pasinerti į juose kuriamą pasaulį?
– Pirmiausia pasiūlyčiau rinktis „Dingęs be žinios“, nes tai naujausia mano knyga. Manau, kad „Dingęs be žinios“ yra kažkas naujo mano kūryboje. Jei žmonėms ši knyga patiks, jie gali išbandyti ir Deivido Hanterio seriją, kuri šiek tiek kitokia. Ji prasideda romanu „Mirties chemija“, tačiau šią seriją galima pradėti nuo bet kurios iš šešių knygų, eiliškumas nesvarbus.
– Tikriausiai žinote rašytoją Samuelį Beckettą. Ar nebūna, kad kartais jus painioja?
– Taip, kartais taip nutinka iki šiol. Prisimenu, kad net atmesdamas vieną iš mano pirmų knygų leidėjas atrašė kreipdamasis Brangus Samueli Beckettai. Studijavau anglų literatūrą, tad taip, skaičiau Becketto „Belaukiant Godo“ ir kitus kūrinius. Jis – vienas geriausių rašytojų.
