Dienoraščius D.Kajokas rašo nuo keturiolikos ir rašo po šiai dienai štai jau beveik šešis dešimtmečius. Pirmą kartą jų ištraukos kultūrinėje spaudoje buvo publikuotos tik prieš kelerius metus. O dabar sulaukėme išsamaus 700 puslapių tomo, kuris apima dvidešimt rašytojo gyvenimo ir kūrybos metų.
Šios knygos chronologija – nuo pirmosios eilėraščių knygos „Žeme kaip viršūnėmis“ rašymo 1979 m. iki poeto pripažinimo 1999 metais jam gavus Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Dienoraščius galima skaityti ir kaip laikmečių pjūvį: tai ir paskutinis sovietmečio dešimtmetis, Atgimimo, permainų laikotarpis ir beveik dešimt pirmųjų nepriklausomybės metų.
Knyga sklidina visko – poezijos, meditacijų, filosofavimų, sapnų – būtent tai D.Kajokas ir įvardija realybe. Tai, visų pirma, ne faktų istorija, bet savikūros, egzistencinių patirčių ir buvimo metraštis.
– Donaldai, jei gerai suprantu, dienoraštis yra jūsų pirmasis tekstas, kurį teberašote iki šiol. Gal galite prisiminti, kas nulėmė, kad beveik prieš šešis dešimtmečius būdamas keturiolikos ėmėtės fiksuoti savo kasdienes mintis bei įvykius?
– Dienoraščius ėmiau rašyti dėl gan paprastos priežasties – aštuntoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad tiems, kurie atneš jai savo dienoraštį, pakels pažymį. Tai aš ir pradėjau rašyti, o trimestro pabaigoje įteikiau mokytojai. Turbūt, kaip žadėjusi, pažymį ir pakėlė – šito jau nebepamenu. Bet tuomet supratau svarbų dalyką – tas dienoraštis, kurį rašiau mokytojai, nieko vertas. Reikia rašyti sau.
Ir pradėjau. Pats rašymas tapo mano vidine praktika: rašydamas analizavau save, rikiavau mintis, bandžiau brėžti planus ir taip, palengva, mano gyvenime ėmė rastis tam tikra struktūra. Keturiolikos, penkiolikos metų jaunuoliui tai buvo labai naudinga patirtis.
Beje, tarp aštuntokų buvau ne vienas toks dienoraščiu bandantis pasikelti pažymį. Tačiau didžiai mano nuostabai, kai kurie žengė gerokai toliau nei aš ir rašė net ir apie tokius dalykus, kaip pirmoji meilė. Stebėjausi, kad apie tai galima duoti skaityti kitiems. Po kurio laiko ir pats pradėjau kažką panašaus rašyti, įsileidau slaptesnių pasvarstymų, intymesnių faktų, tačiau tada jau žinojau, kad dienoraštis yra tik man ir niekam kitam.
Knyga „Leistinas privatumas“ pirmiausia yra mano kaip rašytojo dienoraštis. Ji apima dvidešimt gyvenimo ir kūrybos metų – nuo tada, kai supratau, kad rašymas, ypač poezija, yra man labai svarbu. Tada prasidėjo mano intelektualinis ir dvasinis brendimas, tam tikra vidinė kelionė.
Šią kelionę, o kartu ir patį dienoraščių rašymą, gan gerai atspindi mano mėgstama korėjiečių istorija. Jodamas žirgu generolas vidury kelio pamatė medituojantį vienuolį. „Ei, kirmine, – sušuko, – ar nematai, kas prieš tave? Esu tas, kuris nė nemirktelėjęs gali nužudyti.“ Vienuolis pakėlė galvą, nusišypsojo ir pasakė: „Tai tu nematai, kas prieš tave. Aš esu tas, kuris nė nemirktelėjęs gali numirti.“
Dienoraščio rašymas man kaip tik ir yra ta kelionė nuo generoliško požiūrio, kai rodos, savo jėgomis gali pakeisti visą pasaulį, link vienuolio, kuris žino, kad vien išorinės priemonės mažai ko vertos.
– Ne kartą dienoraštyje prisipažįstate, kad vis atsiverčiate paskaityti šiuos savo sąsiuvinius. Kartais užsigalvojate: įdomu, ką po jūsų mirties skaitydami šiuos užrašus galvos žmonės – laikys jus pamišėliu, o gal mistiku. Kartais sau pripažįstate, kad šie tekstai – didžiausia jūsų vertybė. Sakykite, o kas paskatino dalį savo dienoraščių paviešinti būtent dabar?
– Dienoraščių esu prirašęs 200 storų sąsiuvinių. Šioje knygoje – tik nedidelė jų dalis, o vis tiek susidarė net 700 puslapių. Tad galite įsivaizduoti, kiek ten visko prirašyta...
Rašantis dienoraštį visada bando parodyti save iš gražesnė, tauresnės pusės. Žinoma, nebūtinai sąmoningai – toks instinktas slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Vis dėlto, rašant ilgą laiką, norom ar nenorom, rašantysis vis tiek save atskleidžia, išduoda ir pasako teisybę.
Rašantis dienoraštį visada bando parodyti save iš gražesnė, tauresnės pusės. Žinoma, nebūtinai sąmoningai – toks instinktas slypi pačioje žmogaus prigimtyje.
Vis dėlto, net ir pats atidžiausias skaitytojas tuose 200 sąsiuvinių gali nepastebėti tų subtilių atsivėrimų. Tuo tarpu, tarkim, dirbtinis intelektas, matantis visus niuansėlius ir kiekvieną jų išsaugantis savo programinėje atmintyje, apie dienoraščių autorių gali padaryti labai rimtų ir svarių išvadų.
Savo dienoraščių nelaikau meno kūriniu – jie man įdomūs kaip vienas iš būdų šį tą suprasti apie žmogų ir gyvenimą. Būtent todėl dienoraščio rašymas man yra vertybė. Bet tik šia prasme. Mat žvelgiant iš kitos pusės, geriausia, ką galima būtų padaryti su šiais sąsiuviniais, tai pasielgti panašiai, kaip su mandala – parašei, sukrovei viską į krūvą ir sudeginai... Tai būtų gražiausias veiksmas, bet aš to nepadariau.
Kodėl dalį dienoraščių paviešinau dabar? Atsakysiu kiek iš toliau. Turiu draugą, gerą poetą, kuris kasdien, po pietų, telefonu man perskaito tos dienos savo eilėraštį. Būdamas aštuntoje dešimtyje jis rašo jau silpniau nei anksčiau. Nepaisant to, jis rašo ir šitaip bando pateisinti savo gyvenimą. Gal tai nėra blogai – juk jis nedrybso vien lovoje priešais televizorių, bet daro tai, ką moka geriausiai. Jis puikiai suvokia, kad menine prasme tie eilėraščiai nėra didelė vertybė, bet, nepaisant to, rašo.
Panašiai, matyt, elgiuosi ir aš. Jau anksčiau supratau, kad poezija man yra nebepavaldi – iki šiol esu įsitikinęs, kad poezija rašoma daugiausia iki 50 plius minus dešimt metų. Prozą irgi jau nelengva rašyti, nors dar turiu vieną nebaigtą sumanymą. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad jėgos jau nebe tos.
Na, o iš jau anksčiau parašytų tekstų kažką atrinkti ir sudėlioti dar gebu. Tad kaip mano draugas kasdien teberašo eilėraščius, taip ir aš šį bei tą surinkau iš senų sąsiuvinių ir išleidau knygą.
– Ar teisingai supratau, kad apsisprendęs publikuoti dalį dienoraščių, šiuos tekstus atidžiai peržvelgėte, kai ką redagavote, koregavote ir atskyrėte leistiną privatumą nuo to, kas ir toliau lieka už viešumo ribų?
– Kol rašai dienoraštį į stalčių – tai yra asmeninis tavo reikalas. Bet kai apsisprendi tuos tekstus publikuoti, iškart atsiduri po Damoklo kardu. Juk rašai ne tik apie save, bet ir apie žmones, kuriuos sutinki įvairiose gyvenimiškose situacijose.
Kartais tenka pamatyti ir šešėlinę jų pusę, kurią taip pat aprašai. O juk žmonės nebūtinai nori, kad kažkas apie tą jų pusę kitiems pasakotų, ją atskleistų. Tad tokie tekstukai gali sukelti nuoskaudą, pyktį, neteisybės jausmą, maždaug, kokius čia niekus ir nesąmones autorius rašinėja, viskas buvo kitaip nei jis papasakoja ir t.t. Tikriausiai ir mano dienoraščiai gali sulaukti panašių reakcijų. Nepaisant to, manau, kad tai yra „leistinas privatumas“ – tai, ką galima buvo paviešinti.
Neabejotinai mano dienoraščiuose liko nemažai tekstų, kurių niekados nebus galima publikuoti. Bet ir tai, kas yra šioje knygoje, manau, kai kam gali nepatikti.
Neabejotinai mano dienoraščiuose liko nemažai tekstų, kurių niekados nebus galima publikuoti. Bet ir tai, kas yra šioje knygoje, manau, kai kam gali nepatikti. Štai kodėl peržiūrinėdamas tekstus kai kur bandžiau maskuoti žmonių vardus ir pavardes – kiti gal nesupras, o aprašytieji žmonės, tikėtina, save atpažins. Tad Damoklo kardas jau kabo virš mano galvos. Na, bet jei apsisprendžiau šiuos tekstus skelbti, tuomet reikia tai ir ištverti...
– Viename 1996 metų įraše teigiate: „Keista. Kuo toliau, tuo mieliau dienoraštyje aprašau dienos detales, buities smulkmenas, ne kokius filosofavimus, neva itin prasmingus silogizmus. Šie neturi spalvos, kvapo, o smulkmenos turi. Todėl jos ilgiau lieka gyvos, o silogizmai miršta tą patį mirksnį, kai tavo protas juos išauga kaip vaikiškus drabužėlius.“ Tad kaip per šiuos dešimtmečius keitėsi tai, ką skirtingais metais jums atrodė svarbu užfiksuoti savo dienraštyje?
– Seniai pastebėjau, kad ankstyvieji mano dienoraščiai, kuriuose filosofiškai bandžiau sau paaiškinti šį pasaulį ir žodžiais nutverti Pradmens Pradmenį, po kurio laiko atrodo pasenę ir mažai ko verti. Tuo tarpu įprastos kasdienybės smulkmenos, nereikšmingos detalės su laiku tampa labai iškalbingos ir daug turiningiau papasakoja apie buvusį gyvenimą.
Pavyzdžiui, viename sename įraše perskaitęs, kad tą dieną pas mus su mopedu atvažiavo pusbrolis, aš iškart prisimenu konkretų įvykį, kuris dėl tos smulkios detalės kaipmat sužiba ryškiomis spalvomis.
Na, o klausimai apie tai, kas pirminis – dvasia ar materija, sąmonė ar pasąmonė – tokie išvedžiojimai ir pasamprotavimai po kurio laiko atrodo tušti niekučiai, iš jų išaugama. Matyt, teisus buvo R.Barthes’as, kuris apie vieno asmens dienoraščius yra pasakęs: „Jei kas ir nepaseno, tai Ženevos ežero klimato aprašymai, o ne jo filosofija.“
– Skaitant knygą į akis krito tai, kad sovietmečio laikotarpiu jūsų dienoraščiuose dominavo vidinio pasaulio apmąstymai, meditacijų patirtys, poezijos reikalai ir pan. Tuo tarpu sovietinė tikrovė, rodos, išvis jums neegzistuoja. Štai 1979 m. įraše rašote: „Aplink kažkas vyksta, žybčioja, verda, bet pats nesu aktyvus dalyvis, gyvenu vidiniuose procesuose, išorė manęs beveik neliečia.“ Tačiau permainų, Atgimimo, Nepriklausomybės pradžioje tos išorės pasaulio atsiranda vis daugiau – tai ir svarbiausi politiniai įvykiai, ir socialinės tikrovės atspindžiai, ir darbas „Nemuno“ redakcijoje, ir daugybė kitų istorijų, nutikimų, pastebėjimų. Kaip jūs pats galėtumėte paaiškinti tokią akivaizdžią perskyrą, kurią nulėmė epochų lūžiai?
– Sovietmečiu, iki Atgimimo, mes gyvenome šiek tiek kitaip nei dabar. Daugelis žinojome, kad radijas, televizija ir laikraščiai meluoja. Kone visų algos buvo panašios – 100–130 rublių, o tie, kas gaudavo daugiau, buvo arba nomenklatūros atstovai, arba slapti biznieriai ar sukčiai. Visi likę daugiau ar mažiau buvome vienodi, o mūsų išorinis pasaulis – nuspėjamas, todėl nevertas didelio dėmesio.
Būtent tai ir nulėmė, kad kur kas įdomesnė man tapo vidinė kelionė ir pastanga patyrinėti, kas slypi manyje pačiame. Iš čia ir tos meditacijos, ir filosofiniai klausimai, ir, galų gale, kalbos problema – kiek ja įmanoma išreikšti esmines egzistencines bei dvasines patirtis.
Atėjus Atgimimo laikotarpiui išorinis pasaulis ėmė tiesiog kunkuliuoti. Prasidėjo veiksmas, o nuspėjamą sovietmečio kasdienybę pakeitė sunkiai prognozuojami, tačiau svarbūs įvykiai. Staiga pasaulis tapo labai įdomus savo detalėmis, netikėtais judesiais, spalvingumu, įvairove, netikėtumais.
Atėjus Atgimimo laikotarpiui išorinis pasaulis ėmė tiesiog kunkuliuoti. Prasidėjo veiksmas, o nuspėjamą sovietmečio kasdienybę pakeitė sunkiai prognozuojami, tačiau svarbūs įvykiai.
Kai 1990 metų kovo 11-ąją buvo paskelbta Nepriklausomybė, aš mačiau – ir savo dienoraštyje tai aprašiau – ne tik besidžiaugiančius, tačiau ir gerokai įsitempusius žmones. Ne visi suprato, kas čia dabar nutiko, niekas nežinojo, kas bus toliau. Iki tol atrodė, kad mums tereikia peržengti Nepriklausomybės slenkstį ir kaipmat visi gyvensime tartum rojuje. Bet tada pamatėme, kad čia tik kelio pradžia ir dabar reikės spręsti daugybę politikos, ekonomikos, socialinių klausimų.
Tik prasidėjus Nepriklausomybei, garsiai ištarus žodį laisvė, į paviršių pirmiausia iškilo daug nešvarumų – visa tai reikėjo išgyventi, ištverti, išbūti. Bet tai buvo įdomu. Jei tu rašai dienoraštį, negalėjai to nematyti, nefiksuoti, neapmąstyti. Būtent todėl vidinė kelionė tuomet tartum atsitraukė į antrą planą, nors, žinoma, visiškai niekur nedingo.
– O kokie užrašai dominuoja jūsų dabartiniuose dienoraščiuose – vidiniai apmąstymai, meditacijos ar labiau išoriniai įvykiai, kurių šiandieninėje mūsų tikrovėje taip pat netrūksta?
– Taip, pasaulis už lango yra sklidinas įvykių, tačiau ir asmeninis laikas nestovi vietoje... Kai imi artėti prie mirties vartelių, svarbūs tampa visiškai kiti dalykai.
Papasakosiu dar vieną istoriją. Po miestą vaikšto žurnalistas ir visų sutiktų klausia, kas yra svarbiausia pasaulyje. Vieni atsako, kad tai turtai, kiti – sveikata, treti – taika ir t.t. ir pan. Priėjęs prie budistų vienuolio žurnalistas užduoda jam tą patį klausimą. Tuomet vienuolis jam sako: „Kas tu toks?“. Žurnalistas: „Aš žurnalistas.“ „Ne, – sako vienuolis, tai tavo profesija. Kas tu toks?“ „Aš Jonas Jonaitis“, – sako žurnalistas. „Tai tavo vardas ir pavardė. Kas tu esi?“ – toliau tęsia vienuolis. Žurnalistas susimąsto. Po kurio laiko sako: „Aš lietuvis.“ „Čia tavo tautinė priklausomybė. Kas tu toks?“ – klausia vienuolis. „Žmogus“, – galiausia sako žurnalistas. „Tai tavo biologija. Kas tu toks?“ – nenustoja kamantinėti vienuolis. Tuomet žurnalistas gūžteli pečiais, o vienuolis jam sako: „Va šitai ir yra svarbiausia pasaulyje“. Tai ir man dabar panašiai: socialiniai, kultūriniai, politiniai reikalai pasitraukė į šalį, liko vienas klausimas: „Kas aš esu?“ Artėdamas prie neišvengiamos ribos savo dienoraščiuose šiandien apie tai turbūt daugiausia ir rašau.
Pasaulis už lango yra sklidinas įvykių, tačiau ir asmeninis laikas nestovi vietoje... Kai imi artėti prie mirties vartelių, svarbūs tampa visiškai kiti dalykai.
– Šioje knygoje sudėjote dienoraščius, kurie siekia XX amžiaus pabaigą. Ar galima tikėtis, kad po kurio laiko sulauksime ir antrojo dienoraščių tomo?
– Bandydamas pateisinti savo kūrybinį buvimą ir dabar po truputėlį lesioju savo vėlesnių metų dienoraščius. Viliuosi taip pamažu ateiti iki kokių 2012 metų. Žinoma, ten mažiau prirašyta nei šioje knygoje, tačiau ir čia randu sau įdomių ir svarbių dalykų.
Tad lesioju tuos senus užrašus, bet ar sulesiojęs ką nors iš to spausdinsiu – nežinau. Atvirai sakant, nesu tikras, ar tokie dalykai išvis reikalingi. Mat Damoklo kardas jau kabo virš manęs ir nežinia, kuo viskas baigsis.
