Užaugęs Vilniuje, tačiau jau daugiau kaip dvidešimt metų Vankuveryje, Kanadoje gyvenantis lietuvių autorius Laimonas Briedis, parašęs knygą „Vilnius: City of strangers“ (ši knyga prieš Leipcigo knygų mugę išversta ir į vokiečių kalbą), sakė, kad kai pasižiūri į savo šeimą, jam sunku pasakyti, kur yra jos namai. „Man išvykimas iš Lietuvos buvo naujų namų atradimas“, – sako L.Briedis.
Man išvykimas iš Lietuvos buvo naujų namų atradimas.
Daktaro disertaciją Britų Kolumbijos universitete apgynęs mokslininkas sako, kad faktas, jog apie Vilnių jis rašo anglų kalba, suteikia galimybę iš tam tikro atstumo žiūrėti į kūrinio temą.
„Rengdamas tyrimus apie Vilnių aš į šį miestą sugrįžtu, žvelgdamas į jį svetimšalio akimis“, – sakė L.Briedis. Tačiau jis visgi pripažino, kad nors ir mėgina į Vilnių žvelgti iš tolimesnės perspektyvos, jo kūrinyje yra autobiografiškumo.
„Tai kartu ir suvokimas, ką mes praradome, koks Vilnius galėjo būti“, – diskusijos metu teigė L.Briedis. Beje, jis teigė, kad nors Vilnius ir Vankuveris yra gana skirtingi miestai, visgi pažiūrėjus giliau, galima atrasti nemažai ypatumų. „Abu šie miestai yra labai multikultūriški, taigi, galima sakyti, kad gyvenimas Vilniuje mane paruošė gyvenimui Vankuveryje“, – sakė L.Briedis.
Daugiau kaip ketvirtį amžiaus Kipre gyvenanti rašytoja Dalia Staponkutė sako, kad gyvenimas kitoje aplinkoje įkvepia, atveria erdves, leidžia pamatyti save bei gimtąją šalį kitoje šviesoje. Tiesa, ji įžvelgia ir tam tikrus pavojus. „Tiek laiko gyvenant užsienyje gimtoji kalba gali emigruoti iš tavęs“, – sakė D.Staponkutė. Ji sako lietuvių kalbą susigrąžinusi ėmusi versti iš graikų į lietuvių kalbą.
D.Staponkutė sakė, kad sunku kalbėti apie emigraciją apibendrintai, nes visų iš gimtosios šalies išvažiuojančių žmonių istorijos yra individualios, o jos pačios pasirinkimą nulėmė pažintis su būsimuoju vyru.
„Tačiau jau gyvendama Sovietų Sąjungos laikais aš labai domėjausi globaliais dalykais, tuo, kas vyksta pasaulyje. Todėl išvykti į užsienį man atrodė visiškai normalu. Dabar mes stebime, kad sienos vėl uždaromos“, – sakė D.Staponkutė.
Visgi ji pacitavo lenkų rašytoją Witoldą Gombrowiczių, kuris teigė, kad rašytojui reikia laisvės, bet per daug laisvės gali jį ir pražudyti.
Su tuo, kad kalbėti apie emigraciją apibendrintai yra sunku, sutiko ir Londone daug metų gyvenanti menininkė Paulina Pukytė.
„Aš esu rašytoja, menininkė, ir taip jau nutiko, kad šiuo metu gyvenu kažkur kitur, ne gimtinėje. Tai tiesiog gyvenimo būdas, ir aš anksčiau visai neplanavau išvykti“, – sakė ji.
Išvykimas iš Lietuvos jai atvėrė naujas kūrybines erdves. Tik išvažiavusi iš Lietuvos ji ėmė rašyti knygas.
„Aš staiga pasijaučiau esanti be konteksto, tai buvo visiška laisvė, nebeturėjau būti tuo, kuo buvau namie. Aš nestudijavau literatūros, ir turbūt Lietuvoje, kaip ir nemažoje dalyje kitų nedidelių šalių, nebūčiau galėjusi tapti rašytoja. O čia manęs niekas negalėjo sustabdyti. Aš pradėjau rašyti tai, kaip jaučiuosi, kaip aš, gyvendama užsienyje, vertinu aplinkinius, kurie atrodė kaip svetimieji, o taip pat galėjau pažiūrėti į save iš šono, – pasakojo P.Pukytė. – Antroji mano knyga buvo labiau nukreipta į savęs vidų. Aš pati tapau „svetimąja“ ir galėjau iš šono žiūrėti į lietuvius. O trečioji knyga buvo jau nebe apie mano pačios patirtis, o apie kitus žmones. Ir nors ji buvo apie užsienyje atsidūrusius lietuvius, iš esmės tai knyga apie pasijautimą svetimu, apie žmones, kurie atsidūrė keistose, neįprastose situacijose“, – pasakojo menininkė.
Ji sako, kad gyvenimas užsienyje pakeitė ir jos lietuvių kalbos suvokimą: „Aš rašau lietuviškai, bet pradėjau žiūrėti į kalbą kiek kitaip, formaliau. Pradėjau rašyti labiau eksperimentiškai, mano kalba nebe tiek susijusi su tradicija“.
Visgi ji pacitavo lenkų rašytoją Witoldą Gombrowiczių, kuris teigė, kad rašytojui reikia laisvės, bet per daug laisvės gali jį ir pražudyti.
