Skaitydami švaistome laiką
„Jeigu remčiausi tokiu apibrėžimu, esu laiko švaistytoja nuo pat mažumės, nes grožis, literatūra, kultūra jokiais laikais nebuvo racionalu. Jeigu pažvelgtumėme iš kitos pusės – kas mums lieka? Galbūt, tik tos iššvaistytos, nenaudingos akimirkos, mus suformavusios knygos, pasivaikščiojimai?“ – klausė V. Lanskoronskytė-Stanienė.
„Aš nė minutės nesijaučiu lyg švaistyčiau laiką. Man kiekviena knyga yra kaip bilietas į kitą pasaulį. Turbūt, sudėtinga nukeliauti į visas pasaulio šalis, o per tekstą galiu pažinti kultūrą, žmones, kartais net maistą, jeigu autorius rašo įtaigiai. Ši mintis yra labai gaji visuomenėje ir pirmiausia ką išgirstu dalindamasi savo skaitymo įpročiais yra tai, jog neturiu ką veikti, – pasakojo daugiau, negu 120 knygų per metus įveikianti N.Sudarytė. – Deja, aš turiu ką veikti – aš skaitau. Šiais metais planavau vestuves ir turėjau įvairios veiklos, bet perskaičiau dar daugiau. Knygas įpinu į savo gyvenimą, kaip vieną iš tų reikalingų veiklų. Aš taip mokausi.“
Tikroji romantika – tai seksualūs apatiniai
„Vienaip romantikos apibrėžimas skamba žodyne, bet įvedus į „Google“ rezultatai rodo, kad tai seksualūs apatiniai, o vyrai ir romantika – nesuderinami dalykai“, – provokuoja V.Grigas.
N.Sudarytė teigė, kad tikroji romantika yra toli nuo taip apibūdinto seksualumo. Jos nuomone, sąvoką labiausiai atitinka tai, kas yra svajinga. Netgi pats skaitymas yra labai romantiška veikla, nes užvertusi knygą tinklaraštininkė ima svajoti. V.Lanskoronskytė-Stanienė aptardama šią temą kvestionavo tikrojo pasaulio sąvoką: „Ar jis apibrėžiamas statistika? Daugumos nuomonės formavimu? Man tikrasis pasaulis yra manyje, pavyzdžiui, jau prieš 10 metų susimąsčiau per ką aš jį pažįstu: tekstą per supančią realybę ar realybę per supantį tekstą?“.
Auditorija iškėlė klausimą, ar daug romantizmo esama šiandieninėje literatūroje. N.Sudarytės manymu, mažiau, negu anksčiau, nes šiandien koncentruojamasi į aktualijas. V.Lanskoronskytė-Stanienė atkreipė dėmesį, kad romantizmo laikais vartotas stilius šiandien paprasčiausiai nebeturėtų jokios vertės. O „romantikos“ kiekį dabartinėje literatūroje yra sunku pamatuoti, kadangi dar negalime turėti objektyvaus žvilgsnio.
Technologijos ir skaitymas: „Net patiems gabiausiems tai yra darbas“
Neseniai portaluose pasirodė apklausa, skelbianti paauglių, skaitančių savo malonumui mažėjimą. Dauguma vietoje rašytinio teksto renkasi tokias internetines platformas, kaip „YouTube“ ar „Netflix“. Pokalbyje „Skaitymo romantika“ bandyta išsiaiškinti kaip visuomenė priima ir supranta skaitymą. Be abejo, paliesta ir technologijų tema. V.Lanskoronskytė-Stanienė sakė, kad žmogus turi valdyti technologiją, o ne technologija žmogų. Todėl būdama mokytoja stengiasi vaikus ne atgrasyti, bet išmokyti saikingo vartojimo: „Vaikai nėra labai atsparūs, kartais jie nebeatskiria kur yra tikra, o kur virtuali realybė.“
Pokalbio dalyviai bandė palyginti skaitymo įpročius prieš ir po technologijų atsiradimo. Mokykloje dirbanti V.Lanskoronskytė-Stanienė teigė, kad šiuolaikiniai vaikai yra pasikeitę. Nors ją ir mokinius skiria tik nedidelis amžiaus skirtumas, skaitymo kultūra atrodo pakitusi: „Aš savo vasaras leisdavau pas senelius ir knygos buvo mano pasaulis. Pavyzdžiui, su savo klase praktikuojame perskaitytų tekstų apžvalgas, nes noriu, kad knyga taptų ir jų gyvenimo dalimi. Net ir patiems gabiausiems skaitymas yra užduotis, darbas. Aišku, vaikai atranda džiaugsmą, bet dabar renkasi lengvesnio turinio knygas, negu aš savo laikais. Tarkime, antros klasės mokiniui Astrid Lindgren pasiduoda ganėtinai sunkiai.“
„Mano galva, šiandien sunkiai apsieitume be technologijų, tiesiog reikia atsirinkti, ką veikti su tais daiktais. Jeigu žmogus skaito, pavyzdžiui, knygų apžvalgas – aš esu už, tačiau galima visą dieną žaisti „Candy Crush“. Telefonai nėra blogis, tai yra informacinė priemonė“, –pasakojo N.Sudarytė.
Popsas užkniso juodai, arba Kur yra riba tarp „rimto“ ir „nerimto“ skaitinio
Čia diskusijos dalyviai susidūrė su rimtosios ir nerimtosios literatūros apibrėžimo problema: kaip žinoti kur yra riba?
V.Lanskoronskytė-Stanienė mano, kad net ir populiariajame mene galima rasti daugiasluoksniškumo, todėl labai sudėtinga nubrėžti aiškią ribą. N.Sudarytė netiki, kad apskritai tokius dalykus galima atskirti: „Vienam gali pasirodyti labai lengva, o kitas nesupras apie ką kalbama. Tačiau dažnai žmogus, išgirdęs žodį „klasika“ galvoja, kad tai labai sunkus sudėtingas kūrinys ir bijo jo (tai yra tie, rimtieji kūriniai, kurie per ilgą laiką išliko). Prie lengvųjų paprastai priskiriami meilės romanai ir įvairios novelės. Tai yra stereotipinė skirtis. Be abejo, gali būti ir labai lengvas klasikinis kūrinys, tačiau net į meilės romaną žmogus gali žiūrėti stačiomis akimis.“
Diskusijos metu buvo pateikta filosofo Jurgeno Habermaso mintis, kad bibliotekos švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, pirkdamos knygas laisvalaikiui. N.Sudarytė pasakojo: „Dirbdama bibliotekoje pastebėjau, kad žmonės bijo prisipažinti, kad skaito meilės romanus. Galbūt tokios knygos neturi didelės literatūrinės vertės, tačiau aš skatinu tai daryti, nes tokia literatūra teikia laimę. Juk ne visi turi galimybę išeiti į teatrą ar kiną“.
Papildydama kolegę V.Lanskoronskytė-Stanienė pasakė, kad neverta dangstytis vien po sudėtinga knygos klasika – juk tame irgi gali būti daug snobizmo ir tuštybės. Visiems reikia ir paprasto gyvenimiško džiaugsmo, ne tik sudėtingų akademinių veikalų. Beje, kas anksčiau buvo laikoma pop‘su šiandien jau klasika.“
Abi diskusijos dalyvės sutarė, kad lengvoji literatūra gali tapti keliu į sudėtingesnę kūrybą: komiksas, išskirtas kaip intelektuali pramoga, vis dėlto, teikia daugiau naudos, negu išvis jokio skaitymo.
Galų gale, išryškėjo įdomus faktas: anot V.Grigo, Vilniaus Universiteto skaitomiausių knygų sąraše yra rimtoji literatūra: klasika ir Nobelio premijos laureatai, vienas kitas lengvesnis romanas. Tačiau paleidus programą „Milžinas“ paaiškėjo, kad daugiausiai perskaitoma erotinio žanro knygų.
Vaizdas ir tik tekstas, tekstas ir vaizdas
„Kodėl būtent tokia skaitymo forma – 32 raidžių kombinacija – yra svarbu? Ar tai pereis į kitą formą?“, – iškėlė klausimą V.Grigas.
„Manau, kad ir yra perėjimas, tačiau knyga – įprasčiausias dalykas, kada išgirstamas žodis „skaityti“. Juk ir lietuvių kultūroje atsiranda įvairių formų: komiksų, paveikslų, fotografijų viskas yra skaitoma. Tiesiog terminas keičiasi lėčiau“, – pasakojo tinklaraštininkė.
Tačiau V.Lanskoronskytė-Stanienė nesutikusi teigė, kad tai nėra vien evoliucionavimas. Nes vaizdas visais laikais buvo skaitomas: „Prisiminkime, kai žmonės buvo neraštingi ir bažnyčių dekoracijos buvo vadinamos „vaizdo Biblijomis“. Pavyzdžiui, viduramžiais net nebūtinai išsilavinę žmonės mokėdavo suprasti vaizde paslėptą istoriją.“
Klausimas kilo diskutuojant ir apie iliustracijas vaikų literatūroje. N.Sudarytė pasakojo, kad iškėlusi diskusiją dėl knygų serijos „Iliustruota didžioji klasika“ sulaukė prieštaringų nuomonių. Vis dėlto, ji mano, kad tai puikus būdas pratinti vaikus prie klasikinės literatūros. V.Lanskoronskytė-Stanienė sutiko, kad kokybiškas meno kūrinys vaikui bus naudingas, nes jį lavina ne tik tekstas, bet ir geras dailės kūrinys. Tačiau rėkiančios, komercinės knygos vaikams su prastu literatūros tekstu retai, kada teikia naudos.
